Dinamiškų detektyvų kūrėjas Stefanas Ahnhemas: „Nebegalima rašyti taip, kaip rašėme šeštajame dešimtmetyje“

Jei paimtume klasikinį švedų „Nordic noir“, dažnai jis būna gana lėtas, daug dėmesio skiriama atmosferai. Ilgi tyrimai ir svarstymai, skirtingi įtariamieji. Stengiuosi papasakoti istoriją sparčiau. Nėra taip, kad nenorėčiau gilintis į personažus, – noriu. Bet noriu ir veiksmo. Noriu, kad įvykiai nustebintų, noriu tos ypatingos įtampos“, – apie savo kūrinių išskirtinumą kalba vienu įtakingiausių Švedijos detektyvų autorių laikomas Stefanas Ahnhemas. Skaitytojai ir skaitytojos lietuviškai gali perskaityti jau tris autoriaus romanus apie tyrėją Fabianą Riską.

Šių metų „Knygų savaitėje“ autorius davė interviu knygų apžvalgininkui Audriui Ožalui ir publicistui Donatui Pusliui. Vyrai kalbėjosi apie detektyvinės literatūros tendencijas, pagrindinio personažo kūrimą, jo kismą ir sprendžiamas dilemas – tarp jų ir tokias, kurios kankina ne vieną skaitytoją.

Kviečiame skaityti trumpą pokalbio santrauką.

Apie tendencijas ir žiaurumo ribas

Turbūt daugelis kriminalinių romanų mėgėjų galėtų nupasakoti, kaip įsivaizduoja skandinaviškus detektyvus. Tačiau gal esama kokių naujų tendencijų? Kokie siužetai Šiaurės šalių kriminalinėje literatūroje populiariausi dabar?

„Manau, visuomet yra skirtingų šio žanro tendencijų. Dabar Švedijoje turime tendenciją: pavyzdžiui, prieš aštuoniolika metų jauna mergina dingo miškuose ir žudikas niekada nebuvo rastas. Ir dabar, po aštuoniolikos metų, dingsta kita mergina ir visos senos žaizdos vėl atsiveria. Čia, Švedijoje, ant knygų galinių viršelių galite tai perskaityti keturiasdešimt procentų atvejų. Bandau kurti kitką. Bandau papasakoti istoriją, kokios dar nesame girdėję. Bandau rašyti apie dalykus, apie kuriuos dar nerašo laikraščiai. Istoriją, kuri dar tik laukia už kampo ar galėjo nutikti“, – sako S. Ahnhemas.

Pasak autoriaus, daugelyje jo kuriamų bylų įdomiausia ne procedūros ir visos taisyklės, kuriomis turi vadovautis policija, aiškindamasi nusikaltimą.

„Man įdomiau, kai jie turi sulaužyti visas taisykles, kad išsiaiškintų nusikaltimą. Tad kai jie susiduria su tuo genialiuoju serijiniu žudiku, nebelieka jokių taisyklių. Jie turi išsiaiškinti nusikaltimą, kad ir kas būtų. Pavyzdžiui, dažnai rašau apie sienos kirtimą į Daniją ir kaip policininkas negali tiesiog kirsti sienos ir imtis policijos darbo kitoje šalyje. Yra be galo daug taisyklių. Visada bandau rašyti apie bylas, kurios nėra įprastos“, – pasakoja jis.

S. Ahnhemo knygose nemažai žiaurių, šiurpių epizodų, tad ar literatūroje (įsi)vaizduojant žiaurumą egzistuoja tam tikros ribos? O gal redaktoriai kartais pasako – gana, sustok čia?

„Kai pradėjau rašyti šią seriją, nusprendžiau, kad nenoriu cenzūruoti jausmų ar to, kas vyksta. Nenorėjau cenzūruoti, maskuoti. Norėjau atsidurti ties riba tiek toli, kiek galėjau. O tai reiškia, kad jei nori būti arti krašto, ribos, turi peržengti ribą ir tada grįžti atgal. Bet redaktorius man padeda. Kartu su juo sprendžiame, kad galiu eiti tiek toli. Bet nesimėgauju žiaurybėmis, siaubu ar kankinimais. Mano knygose dažnai būname kartu su auka prieš kam nors nutinkant ir tada galbūt po to, jei auka išgyvena. Arba būname su žudiku. Ne taip dažnai stebime, kaip tai išties nutinka. Nesivaikau sensacingos medžiagos. Bandau modeliuoti žudymą pagal žudiko asmenybę, priežastis, kodėl jis taip elgiasi“, – savo motyvus atskleidžia žinomas autorius.

Apie rašymo procesą ir veikėjo kismą

Paklaustas, kaip vyksta pats rašymas, ar būna krizių ir rašymo blokų, autorius atviras – būna visko.

„Mano didžiausia krizė turbūt būna kažkur per vidurį. Pradžioje sunku, nes viskas, ką rašai pradžioje, nulemia kryptį. Ir jei toji kryptis nėra teisinga ir apgalvota, suklysi. Turėsi vis iš naujo perrašinėti pradžią. Tai lyg statyti namą – reikia tvirtų, stabilių pamatų prieš judant toliau. O pabaigoje, man regis, tekstas rašosi tarsi pats“, – sako S. Ahnhemas.

O kaip pagrindinis veikėjas – ar jis keičiasi? O gal charakteris nuo pat pradžių sukuriamas toks, kad jis nebeevoliucionuoja, lieka visada atpažįstamas?

„Įdomus klausimas, nes taip, Fabianas, kiti mano veikėjai keičiasi. Kai dirbau scenaristu, pavyzdžiui, kūriau televizijos serialą su Kurtu Valanderiu iš Henningo Mankellio serijos, ten negalėjau keisti, man neleido keisti Valanderio. Mat Kurtas Valanderis visuomet turėtų būti Kurtas Valanderis, toks, kokį jį pažįstame. Nenorėjau to daryti su Fabianu, su šia serija. Norėjau, kad viskas, kas nutinka, jam darytų įtaką. Tai nebuvo koks nors grandiozinis planas – tiesiog jam vis kas nors nutinka, ir aš bandau tuo pasirūpinti. Tad taip, šiandien, po šešių knygų, jis nėra tas pats asmuo, koks buvo pirmoje knygoje.

Na, apskritai jis labai geras vaikinas, kuris stengiasi elgtis tinkamai. Bet pasaulyje, kuriame gyvename, tai yra labai sunku. Man nebuvo įdomu kurti tobulą veikėją, tobulą policininką.

Kur kas įdomiau buvo pamėginti kurti gyvą žmogų, kuris pradžioje gana normalus, kaip mes visi, bet tada susiduria su tikrai nenormaliomis, neįprastomis bylomis. Ir tai metams bėgant jį pakeičia. Tad sakyčiau, kad viskas, ką jis padarė, visos klaidos, yra tarsi jo asmenybės randai“, – apie Fabiano Risko personažą pasakoja autorius.

Apie aktualijas, diktuojančias temas ir tempą

Veikėjo charakteristiką taip pat nulemia ir visuomenėje vyraujančios problemos bei jų sprendimų paieškos. Pavyzdžiui, darbo ir šeimos gyvenimo balanso klausimas.

„Šiandien tai labai įprasta problema – kaip suderinti darbą ir šeimą? Aišku, vis dar yra žmonių, kurie vairuoja autobusus, dirba kasyklose. Bet vis daugiau žmonių dirba prie kompiuterio, protinį darbą. Šiandien technologijos lemia, kad darbas parsinešamas namo, dirbama savaitgaliais. Manau, tai problema, su kuria visi daugiau ar mažiau susiduriame.

Juk kai vaikaisi ar medžioji serijinį žudiką ir, tarkime, šeštadienis – juk žudikas nepasiims laisvo savaitgalio. Jis toliau tęs savo darbelius, tad policininkas irgi turi dirbti, negali leisti žudikui likti laisvėje ir toliau daryti nusikaltimus. Štai todėl knygoje „Beveidės aukos“, pirmoje dalyje, buvo scena, kur jis nuvyksta į pietų Švediją ir staiga kolegos patraukia kepti mėsos ant grotelių, mat taip buvo nusprendę, ir jis sako: „Ką jūs darot? Mums reikia dirbti.“ Tad taip, manau, kad tai įprasta problema“, – sako S. Ahnhemas.

Ir, žinoma, detektyvinės istorijos šiais laikais jau kitokios nei tos, kurios buvo rašomos prieš kelis dešimtmečius, – tam įtakos neišvengiamai turi televizija.

„Televizijos dramos aukso amžius, kuriuo džiaugėmės pastaruosius dvidešimt metų, įkvėpė detektyvų kūrėjus. Pavyzdžiui, šiandien, jei nori, kad dvidešimtmetis skaitytų tavo knygą, ir tas jaunuolis žiūrėjo „Sostų karus“ ar pan., daugialypius pasaulius su daugybe gerai sukurtų veikėjų, romanas turėtų būti toks pat daugialypis. Turėtų taip pat būti trijų dimensijų, su daugybe veikėjų, su tam tikra ten slypinčia mintimi. Nebegalima rašyti taip, kaip rašėme šeštajame dešimtmetyje“, – įsitikinęs autorius.

Video įrašą LRT Mediatekoje galite žiūrėti čia: