Gegužės knygų TOP: nuo Indijos iki Meksikos ar mistiškos Prahos – knygos ieškantiems nekasdienių patirčių

Oras atšilo, laikas įsitaisyti su knyga gamtoje, laikas ir naujoms rekomendacijoms. Neseniai skelbiau kriminalinių knygų rekomendacijas, o dabar – ir kitų žanrų knygos. Nuoroda į video, kaip visuomet, straipsnio apačioje, o čia – kas jame yra.

Knyga, kuri padeda geriau suprasti realybę Afganistane. Turbūt patiks tiems, kam patiko K.Hosseini „Tūkstantis saulės skaisčių“. Kamerinis pasakojimas, kuriame prie merdinčio vyro budi jo žmona ir pasakoja apie savo gyvenimą, savo jausmus. Iš vidaus kyla tai, ką ji tiek laiko slėpė, kas liko užgniaužta, ko nebuvo galima parodyti nei savo vyrui, nei aplinkiniams. Kalba apie pažeminimus, prievartą, seksualinį išnaudojimą, tai, ką jai teko iškęsti, norint galutinai nesulūžti. Kalba apie moters vietą visuomenėje, kurioje dominuoja vyrai ir religija. Kur moterų kūnai tampa vyrų įkaitais. Moters emocijos keičiasi nuo kaltės iki pykčio, nuo susitaikymo iki keršto troškimo ar švelnumo. Pasakojimas labai paveikus, su poetiniais inkliuzais, knygą skaitome taip, tarsi matytume, kaip pasakojimas teka tos moters mintyse.

Kažkas recenzijoje Yuri Herrera knygas pavadino mitologiniu realizmu, ir šis pavadinimas gana tikslus. Šis rašytojas savo kūryboje supina mitologiją, archetipinius vaizdinius su šių laikų Meksikos realijomis. Jo apysakos tamsios, sodrios, talpinančios savyje tirštus simbolinius, alegorinius sluoksnius, persmelktos politinės realybės, pasienio istorijų, migracijos problemų, prekybos narkotikais temų. Siurrealistinės kelionės, transformacijos, kuriose daug kraujo, mirties, vaiduokliškos istorijos po nebūties žemę. Apokaliptinės, karščiuojančios klajonės, kuriose daug nuorodų ir į klasikinius kūrinius, ir į šių dienų kultūros reiškinius, ir, nepaisant smurto ir žiaurumo, jose galime atrasti ir tamsios ironijos. Yuri Herrera klaidžioja patamsiuose, sviesdamas mums kruvinas vizijas ir Meksikos realybės vaizdinius, apjungiantis gausybę literatūrinių tradicijų ir yra išties vienas savičiausių balsų Lotynų Amerikos literatūroje.

Dėl šios knygos turėjau nemenkų lūkesčių. Mačiau, kad kai kas vadino šį kūrinį indišku „Krikštatėviu“. Vieną dalyką galima pasakyti iš karto – „Blogio metas“ tikrai nė nepriartėja prie „Krikštatėvio“. Greičiau jau šią knygą galima dėti greta „Šantaramo“, tačiau irgi tik sąlyginai. Taip, gal ir neblogas pasirinkimas tiems, kas nori kriminalinės sagos, politinio trilerio egzotiškoje aplinkoje, tačiau buvo ir dalykų, kurie skaitant šią knygą mano lūkesčių neišpildė. Taip, autorė (bent jau pirmojoje knygos pusėje) neblogai vysto kriminalinį veiksmą, aprašo Indijos vietas – nuo Himalajų kalnų iki Goa paplūdimių, Delio megapolio ir lūšnynų, perteikia moderniosios Indijos paveikslą, korupciją, nusikalstamų gaujų susiliejimą su politika, žiniasklaidos kontrolę. Tačiau knyga, stipriai įsivažiavusi, vėliau ima šlubuoti. Akivaizdu, kad pritrūko redagavimo, nes pasakojimas ima kartotis, istorija tiesiog siūbuoja sunkiai judėdama pirmyn, autorė visgi nevengia ir klišių, šablonų. Po itin daug žadančių pirmų kelių šimtų puslapių pabaiga tą pažadą bent jau atėmė. Visgi lauksiu ir antrosios trilogijos dalies.

Autorė rašo su gausybe detalių, perteikia labai realistišką vaizdą. Jei stiliaus, formų, išraiškos būdų paieškose kartais pasiilgstate būtent tokio, galima būtų sakyti, klasikinio romano, Oates būtent tai jums ir siūlo. Na, ir žinoma, knyga labiausiai rekomenduojama tiems, kas mėgsta šeimos sagas, vienos šeimos kilimo, kritimo, nuopolio istorijas, kas mėgsta tyrinėti šeimos narių dinamiką. Kas nori perskaityti vienos šeimos, bet kartu į universalųjį lygmenį peraugančią istoriją. Tai skausminga, dramatiška istorija, taip pat užgriebianti ir platesnius aprašomojo laikotarpio kontekstus, ir reikia tikėtis, ne paskutinis rašytojos kūrybos vertimas į lietuvių kalbą.

Apie Danielą Hodorvą pirmą kartą išgirdau prieš keletą metų, kuomet ėmiau interviu iš Vilniaus knygų mugėje tuomet besilankiusio islandų rašytojo Sjono. Kai paklausiau, kokias knygas jis dabar skaito, rašytojas sakė, kad dabar mėgstamiausia šiuolaikinės literatūros knyga, padairusi jam milžinišką įtaką, yra Daniela Hodrova ir jos kūrinys „A Kingdom of Souls“. Be abejo, išsyk įsigijau šią knygą, ir ji taip pat padarė man didžiulį įspūdį. Ir štai ji pasirodė lietuvių kalba. Tai knyga, reikalaujanti dėmesio, susikoncentravimo, tai labai intelektualus, intertekstinis kūrinys. Šiai knygai, esu tikras, reikalingas kontekstinis išmanymas, giluminių ryšių čia išties gausu. Lygiai kaip besisukantis ratu, įvairiomis, horizontaliomis ir vertikalimis kryptimis yra judantis šios knygos tekstas – istorijos susilieja viena su kita, persidengia, autorė atsisako griežtų rėmų ir vieno žanro taisyklių. Ir, žinoma, Praha. Su savo visa tamsa, tai mistiškas Prahos žemėlapis, atveriantis erdves, tikras ir įsivaizduojamas, knygos personažų identitetai susilieja su miesto tapatybės paieškomis. Sunku net įsivaizduoti kitą knygą, kuri taip meistriškai perteiktų alcheminę Prahos dvasią.

Turbūt nei viena kita knyga šiais metais man nesuteikė tokio smagaus skaitymo. Llabiausiai ji patiks tiems, kas kiek giliau įsitraukę į literatūros pasaulį, seka knygų leidybos gyvenimą, kritiką, neblogai išmano literatūros teoriją, žinoma, taip pat jeigu sutampa ir humoro jausmas, mat knyga tiesiog persunkta tamsaus, beprotiško juodo humoro, ironijos, grotesko. Autorius aštriai kapoja literatūrinį pretenzingumą, pasipūtimą, susireikšminimą. Kita vertus, rašytojas, ironizuodamas postmodernistinę literatūrą, pats leidžiasi į postmodernistinį rašymą, tai gudrus, protingas ėjimas, verčiantis šį kūrinį ne tik smagiu skaitiniu literatūros gykams, bet ir vedantis į apmąstymus apie autoriaus santykį su tekstu, literatūrinėmis tradicijomis, novatoriškumo, formų ir jų santykiu su turiniu prasmę.

Abejoju, ar knyga sulauks platesnės auditorijos dėmesio. Tačiau mėgstantiems poteksčių, niuansų prozą, balansuojančią ties poezijos riba, ši knyga turėtų patikti. Knyga, perteikianti žaidimą žodžiais, vaizdiniais, skaitant nepalieka jausmas, kad kažkas praslysta tarp pirštų. Tai poetiška, liūdna ir išmintinga istorija apie kerštą ir meilę, rūstus ir kartu švelnus pasakojimas. Kelionė į laukinę gamtą, tampanti apsėdimu ir išsilaivinimu, akistata su savo praeitimi, susitaikymas su ja. Tai lėtas skaitinys, meditatyvi proza. Žengti per knygą, tai klajoti po žodžių, jausmų tankmę, kurios grožį gali pajausti stabtelėdamas, jausdamas, ką atliepia šie vaizdiniai tavyje ir kas skamba atšiaurioje tyloje.

„Iš vaikystės neturiu nei vieno laimingo prisiminimo“. Taip pradedama Prancūzijoje bestseleriu tapusi knyga. Tai depresyvus, tamsus, į neviltį įklampinantis pasakojimas, parašytas kone dienoraštiniu stiliumi. Skaitymo malonumą čia vargu ar patirsite, greičiau jau brausitės per puslapius grimzdami vis giliau. Knyga – nevilties, pažeminimų istorija, žvilgsnis į kitą Prancūzijos pusę. Ši knyga neretai nagrinėjama kaip pasakojimas apie tai, ką reiškia stereotipų įkalintoje aplinkoje ieškoti savosios skesualinės tapatybės, tačiau ne mažiau paveiku yra tai, kaip autorius atskleidžia socialinėje, ekonominėje atskirtyje gyvenančius prancūzus, priklausančius darbininkų klasei. Jie – tarsi nematomieji, gyvenantys savo uždaruose pasauliuose. Skurdas, ir iš to kylanti neapykanta, iš to kylanti agresija.

Nuoroda į video rasite čia: