Geriausia rašytoja, apie kurią niekada negirdėjote – romano „Ponia Kaliban“ autorė

Aistra Šekspyrui, tyki atskirtis bei visiški atsitiktinumai. Taip keliais žodžiais galima apibūdinti šviežiai kūrybos atgimimą išgyvenančios amerikiečių rašytojos Rachel Ingalls (1940-2019) gyvenimą. Jos romanas „Ponia Kaliban“, kurį šiemet iš anglų kalbos išvertė Emilija Ferdmanaitė ir lietuviškai išleido leidykla „Rara“, laikomas tikru literatūriniu perlu. Tai kultine tapusi meilės istorija tarp nusivylusios namų šeimininkės ir pabaisos, pelnyto dėmesio sulaukusi tik po daugiau nei keturiasdešimties metų.

Ankstyvieji įkvėpimai ir kūryba

Rachel Holmes Ingalls gimė 1940 m. Bostone ir užaugo Kembridže, Masačusetso valstijoje. Jos tėvas buvo sanskrito profesorius Harvardo universitete, motina – namų tvarkytoja. Nuo pat ankstyvos vaikystės Ingalls augo aistringa istorijų skaitytoja ir klausytoja. Greta skaitomų brolių Grimų pasakų, rikiavosi Euripido ir Šekspyro tekstai, ji klausėsi radijo serialų ir žiūrėjo tokius siaubo filmus kaip „Pabaisa iš Juodosios lagūnos“.

Būdama 17-os metė vidurinę mokyklą ir kartu su šeima persikėlė į Vokietiją, kur puikiai pramokusi vokiečių kalbos, studijavo Getingeno universitete. Po metų grįžusi į Jungtines Valstijas, įstojo į Radklifo laisvųjų menų koledžą moterims ir 1964 metais įgijo filologijos bakalaurą. Ingalls, kaip tikra Šekspyro gerbėja, iškart po studijų vasarai išvyko į Angliją, kur buvo suviliota didžiulio šekspyriško šėlsmo, vykusio šeštajame dešimtmetyje Bardo 400-ų metų jubiliejaus proga. Mergina vylėsi pamatyti visus įmanomus spektaklius, paremtus bei įkvėptus jo kūryba. Dar kitais metais persikraustė į Londoną, kur pragyveno iki pat gyvenimo pabaigos.

Debiutinis Ingalls kūrinys – 1970 m. išleista „Vagystė“ (Theft), už kurią pelnė Rašytojų klubo apdovanojimą už geriausią pirmąjį romaną (Authors’ Club Best First Novel Award). Nuo pat karjeros pradžios autorė rašė nerealistinius pasakojimus, siekdama perteikti griežtą šiuolaikinio pasaulio viziją. Ankstyvojoje Ingalls kūryboje susipina klasikinė literatūra ir XX a. vidurio Amerika, flirtuojama su gotikos elementais, o veiksmo paraštėse patiriami apsireiškimai ir šventumas.

Įkvėpta Kafkos bei Naujojo Testamento, „Vagystė“ – niūri parabolė apie militarizuotoje visuomenėje badaujantį darbininką Setą, įkalinamą už pavogtą duonos kepalą. Tai pasakojimas apie dvasios degradaciją, būdingą sekuliariai visuomenei neapibrėžtame laike. O štai apysakoje „Šv. Jurgis ir naktinis klubas“ su žmona susipykęs vidutinio amžiaus pasakotojas, suklaidintas regėjimo – miesto gatve praplaukusio laivo – mąsto: „Vien tai, kad mačiau tokį reiškinį, kad turėjau galimybę jį matyti, akimirką mane įtikino, jog teko pabūti kažko antgamtiško dalimi.“

Mistiškas apsireiškimas ir nelaiminga santuoka: romanas „Ponia Kaliban“

Išleidus šias ir kitas pirmąsias istorijas, didžiąją dešimtmečio dalį rašytojos gyvenimą apgaubė kūrybinė tyla. Nepaisant įvertinimų už „Vagystę“, Ingalls pelnyto skaitytojų dėmesio susilaukė tik 1986 m. Tuo metu itin įtakinga literatūrinė organizacija „British Book Marketing Council“ iki tol mažai žinomą, 1982 m. išleistą Ingalls romaną „Ponia Kaliban“ paskelbė vienu iš dvidešimties geriausių JAV romanų, išleistų po Antrojo pasaulinio karo. Tokiu būdu Ingalls atsidūrė sąraše greta tokių literatūros sunkiasvorių kaip Johnas Updike’as, Saul Bellow ir Thomas Pynchonas.

Romanas „Ponia Kaliban“, kuriame taip pat paliečiama mistiško apsireiškimo tema, pasakoja apie šeštajame dešimtmetyje depresija sergančią ir santuoka nusivylusią namų šeimininkę Dorotę. Staiga į jos virtuvę įžengia iš laboratorijos pabėgęs varliažmogis Laris, kurį moteris netrukus įsimyli. Radęs prieglobstį nuo jį kankinusių sadistų mokslininkų, žaliasis pabaisa tampa aistringu mylimuoju, padedančiu Dorotei susigrąžinti gyvenimo prasmę.

Perkuriantis įprastus „gražuolės ir pabaisos“ santykius, romanas „Ponia Kaliban“, kaip ir kiti Ingalls tekstai, nagrinėja nelaimingas santuokas, jas gaubiančias siaubingas paslaptis. Įkvėptas „Ozo šalies burtininko“, King Kongo, Šekspyro pjesės „Audra“ (The Tempest) ir B klasės siaubo filmų, tai pasakojimas apie gedulą, geismą, moters padėtį visuomenėje, santykį su „kitu“. Ingalls antgamtinę nuostabą ir liepsnojantį siaubą fiksuoja taip ramiai, kad atrodo kiekviename žingsnyje laukia kažkas tragiška.

Rachel Ingalls. Gaia Banks nuotr.

40 metų lauktas įvertinimas

Ir nors šiandien „Ponia Kaliban“ tapusi kultine klasika, pamėgta kritikų bei skaitytojų, fortūna ne visad buvo Ingalls pusėje. Pirmasis leidimas buvo vangiai išparduotas vos 200 egzempliorių tiražu, o komercinės sėkmės, anot pačios Ingalls, jai pasiekti nepavyko dėl „labai keistos, sunkiai parduodamos knygų apimties“ – jos kūrybą daugiausia sudaro apysakos ir apsakymai, nesiekiantys šimto puslapių. Tad Danielio Handlerio (dar žinomo Lemony Snickett’o pseudonimu) tituluota, iki šios dienos Ingalls laikoma „geriausia rašytoja, apie kurią niekada negirdėjote“.

Įvertinimas ir ilgai pelnytas dėmesys autorę aplankė tik naujai perleidus „Ponią Kaliban“ 2019 m. JAV ir 2021 m. Didžiojoje Britanijoje. Tačiau pasimėgauti netikėtai pasipylusiomis liaupsėmis bei įvertinimais „New Yorker“ ir „Entertainment Weekly“ bei daugelyje kitų žurnalų autorei netruko ilgai – jau tuo metu Ingalls kurį laiką sirgo sunkia daugine mieloma, o 2019 m. kovo 6 d. autorė mirė Londone, būdama 78-erių.

Per savo gyvenimą Rachel Ingalls bibliografijoje sukaupė net 11 apsakymų rinkinių ir romanų, kuriuos skaitytojai atranda iki šiol. Į aistringų šios autorės gerbėjų gretas prisijungę ir tokie rašytojai kaip Johnas Updike’as, Ursula K. Le Guin, Joyce Carol Oates, Eleanor Catton, Marlonas Jamesas bei daugelis kitų. Kritikai Ingalls kūrybą apibūdina kaip lengvai skaitomą ir sunkiai pamirštamą. Su autorės kūryba susipažinti kviečiame ir jus!