Išmiestinėjusios Vilnių gidė R. Norkūnė ir jos augintinė Frėja miestinėja prie jūros

Surengusi vaikams pasivaikščiojimus su mergaite Vija ir jos augintine Meška po Vilnių, gidė ir edukatorė Rūta Norkūnė šiais metais vaikus ragina atrasti Lietuvos pajūrį ir pamarį. Vaikystės atostogų vietos Rūtai tapo įkvėpimu sukurti naują knygą vaikams „Keliaujam į pajūrį. Vilija ir Meška miestinėja“.

Pirmoje savo knygoje kvietusi miestinėti savo gimtajame Vilniuje, R. Norkūnė kartu su savo augintine – didžiąja pudele Frėja, kuri mielai atsiliepia šaukiama Meškos vardu, vaikus ir suaugusiuosius vilioja keliauti po Klaipėdos kraštą, užsukti į pamario miestus ir miestelius, aplankyti Palangos ir Šventosios kurortus, susipažinti su ypatingomis Kuršių nerijos vietovėmis ir istorijomis.

Šį kartą smalsi knygos personažė Vija ir jos Meška atostogauti išsiruošia su gero ūpo nestokojančiais seneliais. Knygą iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė, išleido leidykla „Alma littera“. Skaitytojai pagal knygą galės keliauti ir patys – jiems padės knygos autorės parengti maršrutai, kviečiantys surasti išskirtines Nidos vietas, keliauti paskui Klaipėdos ir Palangos augintinius, pasivaikščioti po Palangą per lietų, surasti tris grafų Tiškevičių įžymybes ar aplankyti svarbiausias Šventosios vietas.

R. Norkūnė pasakoja, kad knyga apie pajūrį atsirado iš daugybės kelionių į šį kraštą. Kai kurios, knygoje aprašytos vietos pamėgtos dar vaikystėje, kitos atrastos ir aplankytos vėliau. „Vaikystėje į pajūrį, kaip dauguma daro ir dabar, keliaudavau vasarą. Su mama ir jaunesniu broliu ilsėdavomės Palangoje. Vyresnėse klasėse, vėliau – ir studentė, vasaromis lankydavau savo mylimą tetą, kuri gyvena Klaipėdoje. Būtent ten prasidėjo mano pirmieji savarankiški pajūrio miestinėjimai, pažintys su Kuršių nerija“, – ji prisimena ir pasakoja tik suaugusi atradusi, kad pajūrio miestai labiausiai patinka žiemą, kai juose beveik nebūna poilsiautojų. Pajūrio ir pamario gamta ypač nuostabi pavasarį ar rudenį, kai galima išsiruošti į kelionę pažintiniais takais, kopomis, miškais, stebėti paukščius.

Rūtai atrodo, kad pajūris ją pats išsirinko, sako, pastebėjusi, kad pastaruosius dešimt metų yra atsiradęs nenumaldomas ir nelabai paaiškinamas noras, greičiau netgi poreikis kasmet bent porą kartų per metus nuvažiuoti į pajūrį. „Man atrodo, kad nemažai žmonių turį tą poreikį, nors skundžiamės, kad brangu, kad jūros vanduo šaltas, oras retai kada geras, bet vis tiek lietuviškas pajūris traukia. Mane čia veda smalsumas, noriu tyrinėti, skaityti, ieškoti informacijos, sužinoti dar daugiau, dar ką aplankyti, kokią vietos istoriją atrasti, išsiaiškinti, kaip atsirado vienas ar kitas pastatas, tiltas, bokštas, kokie žmonės ir kaip čia gyveno. Juk pajūris, o ir visas Klaipėdos kraštas turi savo istoriją, gerokai kitokią nei Lietuvos“, – įsitikinusi knygos autorė. Ji džiaugiasi, kad knyga pasirodė kaip tik per jubiliejų – šiais metais švenčiamas pajūrio prijungimo prie Lietuvos šimtmetis.

Į savo keliones R. Norkūnė visada išsiruošia kartu su savo augintine Frėja, pravarde Meška. Pudelė mėgsta keliauti, o ypač važiuoti automobiliu. „Lietuvą ji, sakyčiau, yra visai neblogai išmiestinėjusi ir išuostinėjusi, – juokiasi Frėjos arba Meškos šeimininkė ir priduria, kad per septynerius savo gyvenimo metus pudelė pajūryje yra buvusi tikrai daugiau nei 10 kartų. – Man atrodo, kad labiausiai Meškai patiko ilgėliau pagyventi su manimi Nidoje, kai beveik mėnesį dviese tyrinėjome Kuršių neriją – aš rinkau knygai informaciją ir pradėjau dėlioti pirmus tekstus. Per tas savaites Meška apylinkes kruopščiai išuostinėjo, užlipo į daugumą kopų, sekė stirnų ir lapių pėdsakais ir kilogramus paplūdimio smėlio į garbanas prisėmė.

Paklausta, kas joms su Frėja labiausiai patiko Pamaryje, miestinėtoja pasakojo šiam ypatingam Lietuvos kampeliui knygoje paskyrusi visą skyrių: „Pamarys yra nuostabus, labai rekomenduoju jį daugiau patyrinėti: įstabūs vaizdai, daugybė įdomių gyvenviečių, vandens, pelkių, balų ir istorijų. Man labiausiai pažįstamas yra Ventės ragas, jame ne kartą lankiausi, patyriau, koks svarbus ir įdomus gamtininkų darbas yra paukščių žiedavimo stotyje. Rusnėje nustebino, kiek daug vandens aplinkui, įspūdingas tiltas ir graži Nemuno pakrantė.“

Rūta mielai grįžtų į Pamario krašte esantį Aukštumalos pažintinį taką ir Krokų lanką, dar ir dar kartą laivu plauktų iš Minijos į Nidą ir būtinai dalyvautų pamario „Paukščių ralyje“, kuriame komandos varžosi, kuri pamatys daugiau paukščių rūšių.

Šventąją knygos autorė pirmą kartą aplankė tik prieš trejus ar ketverius metus, taigi, kaip šis kurortas atrodė seniau, ji žinojau tik iš nuotraukų, draugų, artimųjų pasakojimų. „Buvo įdomu sužinoti, kad Šventosios uostas senesnis už Palangos, neįprasta, kad kitaip nei daugumoje Lietuvos paplūdimių, pakrantės smėlis čia nusėtas mažų akmenukų, smagiai pasivaikščiojome beždžionių tiltu, o tikru atradimu tapo baltų dievams skirta Žemaičių alka“, – pasakoja ir priduria, kad pirmojo vizito į Šventąją ji nepamirš ir todėl, kad jis įvyko šaltą, snieguotą žiemą, o Meška kopose, už alkos, pamatė stirną ir pasileido ją vytis per apsnigtas kopas. Gerą valandą sekė pėdsakais, kol galiausiai grįžo pas šeimininkę.

Palanga, neabejoja knygos autorė, yra dosni lankytinų vietų, muziejų, nuostabaus parko ir paplūdimio. Jai pačiai įdomiausios pasirodė Palangos kurorto įkūrėjų ir puoselėtojų grafų Tiškevičių istorijos. Ypač keista ir paslaptinga istorija apie grafienę Sofiją Tiškevičienę ir jos pilaitišką vilą „Anapilis“, kurioje dabar įsikūręs Palangos miesto muziejus. Sakoma, kad šioje pilaitėje iki dabar vaidenasi, – galima išgirsti neįprastų garsų ar pajusti netikėtai persmelkiantį šalto oro gūsį.

Klaipėda, įsitikinusi gidė, patiks kultūros mėgėjams ir patirčių kolekcionieriams, jos senamiestis, muziejus, parkai ir skverai tikrai traukia miestinėti. „Vien jau tyrinėjant Klaipėdos skulptūras, kurių pilnas miestas, galima labai smagiai praleisti visą dieną su šeima. O dar Delfinariumas ir laivų ekspozicija Smiltynėje, Melnragės paplūdimys, kuriame galima stebėti į uostą atplaukiančius arba išplaukiančius laivus, seni kariniai bunkeriai kopose, – smagių nuotykių šiame mieste užtektinai“, – ji sako.

Rašyti Vijos ir Meškos miestinėjimus prie jūros R. Norkūnei labai padėjo miestų turizmo informacijos centrai, muziejų darbuotojai. Knygos autorė perklausė ir perskaitė nemažai interviu su įvairiais pajūrio gyventojais, istorikais, gamtininkais, atrado ne vieną mokslinį straipsnį apie gintarą, kuršius, Prūsijos istoriją, gerą savaitę praleido Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje ieškodama šio krašto legendų. „Į knygą pateko vos penki procentai to, ką radau, tik įdomiausios ir svarbiausios istorijos“, – sako antrąją savo miestinėjimų knygą išleidusi gidė. Ji labai tikisi, kad knyga padės šeimai suplanuoti turiningas atostogas, informacijos joje ras ir gamtos, ir kultūros mėgėjai, o dailininkės E. Gelažiūtės-Petrauskienės iliustracijos ugdys net ir mažiausiųjų vaizduotę, padės pajusti Lietuvos pajūrio ir pamario atradimo džiaugsmą.