Ką apie ateitį nuspėjo kultinis romanas „Baltasis triukšmas“?

Skaitytojai gręžiasi ir iš naujo atranda kultinius rašytojus bei laiko patikrintus kūrinius – akivaizdi pastarųjų metų leidybos tendencija. Gal todėl tiek viso pasaulio skaitytojų dėmesio sulaukia ir didžiuliais tiražais nuolat kartojamas prieš beveik 40 metų parašytas šiandien jau klasiku vadinamo, svarbiausiomis JAV literatūros premijomis įvertinto Don DeLillo romanas „Baltasis triukšmas“. Beje, praėjusiais metais režisierius Noah Baumbach šią istoriją perkėlė ir į kino ekranus.

Santuoka, šeimos santykiai, mažo miestelio kultūra, darbas universitete, Hitlerio tyrinėjimai, meistriškai atkurta vakarietiška gyvensena ir praradimo nuojautos. D. DeLillo parašė neįtikėtinai smagią knygą apie rimtus dalykus, meistriškai derindamas socialinę satyrą, katastrofinę literatūrą ir net filosofiją. Keistas derinys, bet be galo juokingas, vykęs ir prieinamas daugeliui skaitytojų. Kodėl neapleidžia jausmas, kad tai, kas parašyta beveik prieš 40 metų, yra apie šiandien ir apie mus? O gal čia ir slypi atsakymas, kas yra vertinga literatūra?

Prie ko čia Hitleris?

Pagrindinis „Baltojo triukšmo“ veikėjas Džekas Glednis, menkavertiškumo komplekso ir mirties baimės kankinamas profesorius, vadovauja savo įkurtai hitlerizmo studijų katedrai nedideliame Amerikos miestelyje. Džekas studentus moko apie Hitlerį ir nuotaikingai pasakoja apie mirtį bei masines žudynes. Darbe patiriamą spaudimą vyras mėgina malšinti leisdamas laiką su žmona Babete ir vaikais.

Glednių šeimos kasdienybė, kurią lydi skalbimo mašinos, mikrobangų krosnelės, radijo imtuvo ūžesys, sutrikdoma paaiškėjus, kad Babetė jau kurį laiką vartoja paslaptingas tabletes. Šeimoje augančią įtampą nustelbia netikėta žinia: po netoliese įvykusios avarijos ore susitvenkė juodas nuodingų chemikalų darinys, nenumaldomai artėjantis Glednių namų link. D. DeLillo pasaulis, kuriame prekės ženklai ir reklaminiai šūkiai tampa mantromis, o sąmokslo teorijos kasdienybe, visiškai suprantamas šiandien, kai mūsų patirtys yra be galo apdorojamos, fotografuojamos, komentuojamos, pertvarkomos ir platinamos. Gal šiandien net geriau suprantamas.

Stilingiausias rašytojas

Baltasis triukšmas – atsitiktinis signalas, kurio spektras yra pastovus visiems dažniams. Šį reiškinį romano pavadinimui autorius pasirinko ir kaip taiklų chaotiškos informacinės erdvės simbolį, ir apskritai visos perkrautos mūsų aplinkos, painių santykių metaforą. D. DeLillo ryškiai perteiktas žmonių klaidžiojimo ir aukštųjų technologijų derinys paverčia šią knygą komiškai modernia. Romanas ir šiurpinantis, ir juokingas. Ir labai žmogiškas. Taigi tiems, kas ieško stilingo romano, „Baltojo triukšmo“ daugiabriaunis pasakojimas – kaip tik toks. Ne veltui D. DeLillo kartais vadinamas stilingiausiu savo laikų rašytoju.

„Baltajame triukšme“ stengiausi užčiuopti kasdienybės spinduliuotę. Kartais ta spinduliuotė gali būti kone šiurpinanti. Kitąkart – kone šventa. Dažniausiai to bijome ir vengiame, nes jaučiame tuos prieštaringumus labai giliai. Bet ta prieštara labai įdomi“, – yra sakęs retai interviu duodantis D. DeLillo. Būtent bandymai įžodinti tokias būsenas lėmė, kad „Baltajame triukšme“ socialinė satyra susiduria su moksline fantastika ir makabriškumu, dialogai nuostabiai juokingi, o buities vaizdai šelmiškai tikslūs.

Literatūrinės pranašystės, kurios išsipildė

D. DeLillo dažnai pristatomas kaip kultinis rašytojas, bet pats juokiasi iš šio titulo, nes tai reiškia, kad nelabai, kas tave skaito. Ir iš tiesų. Rašytojas sulaukdavo liaupsinančių kritikų atsiliepimų ir recenzijų prestižiniuose leidiniuose, tačiau jo romanus skaitė tik nedidelis ištikimas gerbėjų ratas. Iki 1985 metų.

Kai „Baltasis triukšmas“ pelnė JAV Nacionalinę knygų premiją rašytojas sulaukė gausybės naujų skaitytojų. Šiandien D. DeLillo kūrybinėje biografijoje, ko gero, svarbiausi šalies literatūriniai apdovanojimai, tarp kurių – įvertinimas už indėlį į Amerikos literatūrą ir prestižinis Faulknerio prizas. Maža to, jo knygos ne kartą pateko į Pulitzerio premijos finalininkų sąrašus.

Žvelgiant iš šiandienos akivaizdu, kad D. DeLillo buvo apdovanotas nepaprasta literatūrine aiškiaregyste. Kritikai teigia, kad karą su terorizmu rašytojas numatė knygoje „Mao II“ (1991 m.). Apie teroristų pilotuojamus ir į bokštus dvynius įsirėžusius lėktuvus galimai užsimena romano „Underworld“ (1997 m.) viršelis. Tuo tarpu kai kurios „Baltojo triukšmo“ dalys atliepia 2001 metais pasklidusią juodligės baimę. Toks kūrybinis autoriaus radaras stebina ir kolegas, ir skaitytojus iki šiol. Pasak rašytojo Joyce Carol Oates, D. DeLillo yra „gąsdinančiai nuovokus“ menininkas, matantis ir suvokiantis pasaulį jautriai ir aštriai kaip niekas kitas.