Knyga „Tarnaitės pasakojimo“ gerbėjams: realybe šiurpinantis ateities perspėjimas

Man visada buvo sunkiausia kalbėti apie knygas, kurios paliko neišdildomą įspūdį. Tai iššūkis man pačiai, jus įtikinti šios knygos gerumu ir verte. „Neleisk man išeiti“ yra viena iš tų. Ir ne tik, kad viena iš mano geriausių skaitytų, bet ir ta, kurios tikrai niekada nepamiršiu. Tai visiškai mane nustebinęs savo netikėtumu, stiliumi, istorija, veikėjais, nuotaika kūrinys. Gerai buvo ir tai, jog man neteko matyti pagal knygą pastatyto filmo tuo pačiu pavadinimu. Tai ir jums patarsiu – jei sudomino ši knyga, pirmiausią ją ir perskaitykite, o tik tada ekranizaciją žiūrėkite.

Apie knygos siužetą kalbėti nelengva, mat nuo pirmų puslapių skaitytojas nežino praktiškai nieko apie tolimesnę istorijos eigą. Kiekvienas skyrius turi daug paslapčių ir netikėtumų, tad apie viską papasakosiu stengdamasi neatskleisti svarbiųjų detalių.

Keitė – viena iš ypatingųjų vaikų baigusių Heilšemo mokyklą. Tai internatinė mokykla labai ypatingiems vaikams. Vaikams, kurie gabūs visiems mokomiems dalykams, kurie auklėjami visai kitaip, kurie yra itin sveiki. Heilšemo mokiniai laikosi griežtos drausmės, net tarpusavyje kalba labai atsargiai, mat juos visur gali kažkas išgirsti. Vaikai nuo pat mažens žino, kad jie patys niekada neturės vaikų, šeimos. Jie žino, kad yra auginami kažkokiam tikslui. Dabar Keitei jau 31-eri metai ir jau 12 metų ji dirba sesele. Ji slaugo savo vaikystės draugę Rūtą. Kartu jos mokėsi Heilšeme ir dabar, kai Rūtai nebeliko daug laiko gyventi, jos prisimena senus laikus. Kuo jos ilgiau šneka, gilinasi į Heilšeimo taisykles ir tikslą, tuo labiau mums atsveria visos siaubingos jo paslaptys.

Neišduodant esmės knygą aprašyti yra labai sudėtinga, mat parodau tik istorijos apvalkalą. Tai kas slypi viduje – o Dievulėliau! Knyga ir prajuokino ir sugraudino, o svarbiausia – sukrėtė. Užvertusi paskutinį knygos lapą, tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką. Reikėjo laiko susigyventi su tuo ką perskaičiau. Visi tie baisūs dalykai apie kuriuos Ishiguro rašo, visas tas siaubingas vaikų gyvenimas labiausiai gąsdina savo realistiškumu. Nors tai išgalvota istorija, kurioje turėtų būti pavaizduoti išgalvoti dalykai, kažkur giliai pasąmonėje, mano siaubui, suvokiu, kad tai gali būti ir kruopščiai slepiama realybė. Kazuo Ishiguro yra neįtikėtinai talentingas, tobulai valdantis plunksną rašytojas. Tai kaip lėtai ir intriguojančiai jis „lukšteno“ „Neleisk man išeiti“ paslaptis – nepakartojama! Pati kūrinio nuotaika taip pat magiška. Tokią sukurti gali tik aukšto kalibro autorius. Esu tikra, kad ši knyga turėtų labai patikti tiems, ką sužavėjo „Tarnaitės pasakojimas“. Kažkokių bendrų emocinių taškų abu šie kūriniai turi.