Lenkų rašytojos knygoje – nepaprasti iš skalbyklės pabėgusių kojinių nuotykiai. Knygos ištrauka

Turbūt niekam ne paslaptis, kad skalbiamos kojinės neretai, dažniau negu pirštinės ar šalikai, pameta viena kitą ir mįslingai prapuola. Bet kaip tai nutinka, jei gamtoje niekas nedingsta? Lenkų vaikų rašytoja Justyna Bednarek sukūrė nuotaikingą knygą apie be poros likusias kojines, kurios, šmurkštelėjusios iš skalbyklės, leidžiasi į platųjį pasaulį ieškoti nuotykių.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleisti „Nepaprasti dešimties kojinių nuotykiai“ – pastarųjų metų lenkų vaikų literatūros atradimas. Knygą iš lenkų kalbos vertė Irena Ramoškaitė, iliustravo dailininkas Danielis De Latour.

„Tai pirmoji mano tikra knyga. Dar būdama jauna egzaltuota panelė norėjau būti rašytoja. Labai mėgau rašyti, nors knygų nekūriau, bet rašiau trumpos formos kūrinėlius. Studijavau romanų kalbas, daug metų dirbau žurnaliste ir redaktore, taip pat ir žurnaluose moterims. Netekusi darbo, turėjau užtektinai laiko tikram rašymui – tokiam, apie kokį visada svajojau. Tada susiėmiau ir pagalvojau: jei dabar neprisiruošiu rašyti ir neišleisiu knygelės, niekada to nepadarysiu“, – pasakoja J. Bednarek.

Rašydama knygą apie kojinių nuotykius, autorė norėjo sukurti ką nors gilesnio, ką noriai skaitytų ir tėveliai ir jiems nebūtų nuobodu. „Ne veltui sakoma, kad gera knyga vaikams yra tokia, kurią tėvai skaito su tikru malonumu. Geriausias pasakojimas yra tas, kuris skirtas ir vaikams, ir suaugusiems“, – įsitikinusi rašytoja, užauginusi tris vaikus.

„Ne veltui sakoma, kad gera knyga vaikams yra tokia, kurią tėvai skaito su tikru malonumu. Geriausias pasakojimas yra tas, kuris skirtas ir vaikams, ir suaugusiems“, – įsitikinusi rašytoja, užauginusi tris vaikus.

Paklausta, kodėl knygos veikėjos yra būtent kojinės, autorė paaiškina, kad kojinės dažniausiai ir greičiausiai dingsta – apie tai puikiai žino ir mamos, ir vaikai, ir vyrai.

„Ir pati tai geriausiai žinau. Šalikai ir pirštinės taip dažnai kažin kur neišgaruoja. Be to, mėgstu kojines – tai tokia simpatiška aprangos dalis, o man rūpėjo, kad veikėjai būtų simpatiški“, – atvirauja J. Bednarek, gebanti pastebėti stebuklus paprasčiausiuose dalykuose.

Viena iš jos aprašytų kojinių prasimuša į kino žvaigždes, kita įsidarbina ligoninėje, trečia susidraugauja su varna, ketvirta tampa privačiu detektyvu – knygoje net dešimt neįtikėtinų kojinių istorijų.

„Nepaprasti dešimties kojinių nuotykiai“ išversti į 14 kalbų. Knyga sulaukė ne vieno įvertinimo: 2015 m. ji buvo nominuota Lenkijos IBBY skyriaus geriausios vaikų knygos apdovanojimui, 2016 m. pelnė Varšuvos literatūrinį apdovanojimą ir 2020 m. pateko į trumpąjį „Premio Strega“ nominančių sąrašą vaikų literatūros kategorijoje.

Siūlome paskaityti ištrauką iš knygos.

– Tikrai neįsivaizduoju, kur jos dingsta… – Mama žiūrėjo į vonios kambario vidury kėpsančią vienišų kojinių šūsnį. – Į skalbyklę visada patenka po dvi, o paskui paaiškėja, kad viena jų kažkur prašapo. Per pastaruosius metus surinkau didžiulį maišą kojinių be poros! O tai reiškia, kad šiuose namuose slepiasi ištisa armija vienišių…

– Gal jas suryja skalbyklė, – svarstė Basia, tėvų vadinama tiesiog Bė, nes taip trumpiau. – O gal kas antra kojinė ištirpsta vandenyje…

– Jos atrodo baisiai vienišos, kai taip guli… – atsiduso Mama.

– Sakau tau, dėl to kalta šita raji mašina, – sududeno Bė iš skalbyklės būgno, kur įkišo galvą norėdama patikrinti, ar nieko neliko viduje.

– Gal tu ir teisi. O jei taip, tuomet padėti mums gali tik santechnikas.

– Mama priėjo prie telefono ir paskambino santechnikui. Santechnikas skalbyklę pirmiausia apstukseno, paskui išėmė filtrą, jį išvalė, užmetė akį į variklį, patikrino diržinę pavarą. Tada paprašė arbatos, apuostė guminį žiedą, pasukiojo rankenėles, pamaigė mygtukus, pasikrapštė pakaušį ir dar sykį apstukseno būgną.

Justyna Bednarek. Julitos Delbar klitka atelier nuotr.

– Pažiūrėkim iš apačios, – galop tarė. – Gal jos tiesiog nukrinta po mašina.

Bendromis jėgomis, drauge su Mama ir mažąja Bė, pastūmė prietaisą. Tačiau nerado nė vienos kojinės, užtat paaiškėjo, kad grindyse žioji gana didelė skylė.

– Štai, prašom, – santechniko veidą nušvietė triumfo šypsena. – Ir sužinojom, kas nutiko.

– O kas nutiko? – vienu balsu paklausė Mama ir Bė.

– Paspruko, šelmės! – Specialistas dūrė pirštu skylėn, bet nieko neužčiuopė. – Kojinės tiesiog išnešė kulnis. Man nebėra čia kas veikti, mielos ponios. Jei kojinė pasirenka laisvę, aš bejėgis.

– Bet kur jos pabėgo? – neatlyžo Bė.

– O šito aš, deja, nežinau, tačiau gyvenimo patirtis man sako, kad jos gali būti bet kur! – Santechnikas susipakavo atsuktuvus, atsiėmė užmokestį, kariškai atidavė pagarbą ir išėjo, palikęs Mamą ir Bė su vienišų kojinių kolekcija.

– Viliuosi, kad joms nieko bloga nenutiks ir kada nors jos grįš namo, – sukuždėjo Bė.

– Lauksime jų, – iškilmingai atitarė Mama ir apglėbė dukrą.