Nepraeiti pro žmogų ir istoriją: legendinė G. Kanovičiaus knyga „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sugrįžta

„Tegu mintis tešauna kaip kulka negu kulka vietoj minties. Kokie laikai, kokie baisūs laikai, galvoja Efraimas: vis mažiau minčių, vis daugiau kulkų“, – taip ir šiandienai skaudžiai mąsto Grigorijaus Kanovičiaus romano „Nusišypsok mums, Viešpatie“ personažas Efraimas. Po beveik trijų dešimtmečių legendinis romanas „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sugrįžta ypatingu laiku – šiemet rašytojui G. Kanovičiui būtų sukakę 95-eri, o būtent praėjusių metų sausio pabaigoje netekome rašytojo.

Vasario 24 d. Vilniaus knygų mugėje specialiame renginyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“ prisiminsime rašytoją, kuris sukūrė litvakų sagą, o kartu su dideliu jautrumu ir literatūrine meistryste teigė meilę žmogiškumui. Renginio belaukiant dalijamės mintimis iš pavasarį Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje vykusio G. Kanovičiaus atminimo vakaro „Žvakės vėjyje“.

Kodėl Viešpats nenusišypso?

Pasaulyje nėra tokios idėjos, kuri būtų verta žmogaus gyvenimo. Idėja, dėl kurios reikia aukoti save arba kitus, tai tokia pat žmogžudystė, tiktai sukilninta.

Iš tiesų knygą sudaro du romanai – „Ožiukas už du skatikus“ ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Tai išminties kupina kelionė ir žvilgsnis į gėrio bei blogio kovą. Akmentašį Efraimą Dudaką ištinka nelaimė: jo sūnus Hiršas pasikėsino į Vilniaus generalgubernatorių ir buvo nuteistas mirti. Savo draugo vandenvežio Šmulės Senderio vežimu senasis tėvas iškeliauja į Vilnių atsisveikinti su sūnumi. Kelionė į Šiaurės Jeruzalę – ypatingą, tačiau jo šeimai negandos miestą – lydima įdomių pakeleivių, kupina įvairiausių nutikimų ir apmąstymų apie pasaulio sandarą. Kodėl Viešpats nenusišypso?

Tradicinio pasakojimo pasiilgusiems skaitytojams skirtas „Nusišypsok mums, Viešpatie“ atsispindi tai, ko G. Kanovičius siekė visoje kūryboje – įamžinti realių žmonių gyvenimus. „Jo personažuose sutelpa labai daug žmonių, daug idėjų ir gyvenimo tiesų. Tai paminklas ne tik žydų tautai, bet žmonėms, meilei ir kitoms pamatinėms mūsų vertybėms. Kokios tautybės yra meilė, pavydas, ištikimybė arba išdavystė? Kokios tautybės yra tiesa? Užuojauta, pagarba kitam, meilė, galbūt net ir neišsakyta, – fundamentalūs dalykai, jie tėvo kūrybą, mano galva, daro universalią. Ir tas universalumas išsakomas labai paprastai ir glaustai“, – pastebi sūnus, taip pat rašytojas Sergejus Kanovičius.

Istorija, pro kurią praeinam

Gyvenimas, galvojo Efraimas, yra meilė, ir kiekviename mūsų gyvenimo lygiai tiek, kiek ir meilės.

Žmogus gyvas tol, kol atsimena tai, ko negalima pamiršti – G. Kanovičiaus mintį prisimena visuomenininkas Donatas Puslys. „Dažnai istoriją mes matome iš paukščio skrydžio. Ir dažnai žmogus taip ir lieka skaičiumi: tiek ir tiek aukų, tas ir tas įvyko. Labai lengva įeiti ir praeiti. Bet visa tai prisiminti… Per G. Kanovičiaus detales tai įmanoma. Romualdo Kvinto skulptūrą „Vandens nešėjas“ įkvėpė poeto Moišės Kulbako eilės, bet man ji įkūnija ir tai, ką darė G. Kanovičius. Tuose bidonuose ne šiaip vanduo, o atmintis. Paskaitai jo knygas ir kitaip matai miestą, kitaip matai mūsų žmones. Gal negalima taip visko suvesti į vieną dominantę, bet vėl mokytojauti nusprendžiau perskaitęs G. Kanovičiaus knygas. Skaitau ir galvoju, kokio velnio aš čia vienas skaitau, reikia pasidalyti“, – pasakoja D. Puslys.

Duoklė teatrui

– O šita žemė gal ne gimtoji?

– Gimtoji, Avneri,– atsako rabi Aviezeras,– bet ne visai. Gimtoji ta, kuri teisinga savo sūnums.

– O teisingų žemių nėra! Nėra!

Tikriausiai teatro gerbėjams išgirdus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pirmiausia atminty iškyla legendinis Rimo Tumino spektaklis, kurį pagal G. Kanovičiaus romanus kūrė visas Mažojo teatro aktorių žiedas. Ir keturių žydų – Gedimino Girdvainio, Vytauto Grigolio, Vytauto Šapranausko ir Sigito Račkio – kelionė. 1994 metais pirmą kartą suvaidintas spektaklis parodytas daugiau nei 600 kartų. Tad ką tik pasirodęs naujas „Nusišypsok mums, Viešpatie“ leidimas ir speciali duoklė legendiniam spektakliui – leidinyje spausdinamos Dmitrijaus Matvejevo užfiksuotos spektaklio akimirkos.

Vieną iš keturių pagrindinių personažų Efraimą ben Jokūbą Dudaką kūręs S. Račkys pasakoja, kad G. Kanovičiaus tekstas turėjo magišką galią. Kaip ir scenografija – spektaklio dekoracijoms buvo surinktos autentiškos detalės iš žydų kvartalo. „Ta autentika, kvapas viską ir padaro. Mes patys rinkom dekoracijas. Nuvažiavom į Stiklių gatvę, o ten žydų šimtmečiais vaikščiota. Ten lupom, pjovėm, radau senus batus, paltą. Tikra sinagogos gonka buvo. Viską iš tokių detalių surinkom. Matyt, veikia ta autentika ir žodis. O antras svarbus dalykas – humoras. Reta tokių autorių. Be to, dar Šapranauską turėjome, jam tik duok progą. Dabar tik… pažiūrėjau per televiziją spektaklį, sėdžiu vienas tame suole…“ – prisimindamas spektaklį susigraudina S. Račkys. Iš keturių spektaklio žydų gyvas liko tik jis.

„Iš karto buvo sutarta, kad jokiu būdu nevaidinsim žydų. Pagrindinė spektaklio tema bus tėvas, praradęs sūnų. Pamenu, kai gavom tekstą, skaitau pirmą kartą, o Vytautas Grigolis ir Gediminas Girdvainis žiūri į mane ir stebisi. O man ašaros bėga. Kažkas suveikė, labai jautrus tekstas. Apskritai esu senas fanatas G. Kanovičiaus tekstų. „Žvakes vėjyje“ perskaičiau originalo kalba ir nuo tada jis tapo mano rašytoju. Seku visą jo kūrybą.“ – pasakoja S. Račkys.

Vienintelis vaistas  

 – Pasaulyje visada yra neturtingesnių už mus. Neturtingesnių ir nelaimingesnių. Dabar jie, – Efraimas bandė žvilgsniu surasti akiratyje Lietuvos šeimininkus,– dabar jie neturtingesni už mus. Kas žino – ar jie besugrįš?

Pasak S. Kanovičiaus šios „Nusišypsok mums, Viešpatie“ eilutės atspindi tai, kas jo tėvui buvo siekiamybė ir gyvenime, ir kūryboje. Dėmesys kitam. Romane į Vilnių keliaujantys žydai taip kalbasi stebėdami varomą rekrūtą. Jie patys prispausti didelės nelaimės, bet sugeba pamatyti kito bėdą ir atjausti. „Nepaisant jokių aplinkybių, žmogus turi mylėti kitą žmogų. Galbūt tuomet žmogus ir išliks žmogumi. Kito vaisto nėra“, – yra sakęs Grigorijus Kanovičius.

Romano „Nusišypsok mums, Viešpatie“ personažai tarsi įkūnija apibendrintas idėjas ir tiesas. Rašytojo sūnus Sergejus prisimena, kad tėtis norėjo įamžinti tuos eilinius išlikusius miestelėnus, amatininkus, senuosius žydus, kurie mąstė aforizmais. „Tėvas skaitė ir analizavo Senąjį Testamentą, bet skaitė ne šiaip, o žiūrėjo į gyvenimą, kuris buvo, kuris dingo ir kurio likučiai dar supo jį. Jam buvo svarbūs tie aforizmai, nes visa mano senelio karta mąstė aforizmais, galėjo pasakyti vieną sakinį, kuris reiškė apysaką. Tėvas tuos aforizmus pamatė realiame gyvenime, žmonėse ir tai perkėlė į savo knygas“.