Paslaptingas pasaulis, kuriame gyvena vienaragiai, tik… kitokie, nei iki šiol įsivaizdavote. Knygos „Skandaras“ ištrauka

Įspūdingiausiu šių metų maginės fantastikos romanu tituluojama britų rašytojos Annabele Steadman knyga „Skandaras ir vienaragių vagis“ užkariavo Lietuvos skaitytojų širdis. Knyga, vienu metu išleista net 36 kalbomis, sulaukė didžiulės sėkmės, „NY Times“ ją paskelbė bestseleriu, o „Sony Pictures“ jau kuria filmą. Jaunai autorei ši knyga atnešė didžiausią honorarą knygų leidybos istorijoje už debiutinę knygą vaikams. Jau parašyta ir antra serijos knyga, kuri pasirodys kitais metais, iš viso planuojama išleisti penkias knygas.

Autorės meistriškai aprašytas magijos pasaulis narplioja bendraamžių patyčių problemas ir kviečia skaitytoją priimti save tokį, koks jis yra. Sudėtingi, daugiasluoksniai ir stebėtinai į kiekvieną mūsų panašūs personažai kuria savitą, iki šiol neatrastą stebuklingą pasaulį, kurio ašis – magiškas ryšys ir žmogiškumo galia. Šis kūrinys žavi tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.

Skandaras Smitas gyvena su seserimi ir tėčiu, kurį po mamos mirties apėmęs baisus liūdesys. Savimi nepasitikintis ir nuolat bendraamžių pašiepiamas trylikametis viliasi patekti tarp saujelės laimingųjų, kurie gaus progą užsiauginti savo vienaragį, užmegzti su juo magišką ryšį, kartu mokytis, lenktyniauti, pradėti naują gyvenimą. Ir kai svajonė atrodo ranka pasiekiama, įvykiai pasisuka labai pavojinga linkme. Kraupus priešininkas pavagia galingiausią Salos vienaragį, o Skandaras sužino paslaptį, kuri gali amžiams sugriauti jo svajonių pasaulį. Vienaragiai – ne pasakų veikėjai, jie nuožmūs, sunkiai sutramdomi ir mirtinai pavojingi.

Iš anglų kalbos vertė Miglė Šaltytė.

Kviečiame skaityti knygos „Skandaras ir vienaragių vagis“ ištrauką:

GYVŲJŲ TUNELIS

Skandaras su Robe žingsnis po žingsnio artėjo prie durų. Laimei, nesikalbėjo. Skandaras negalėjo patikėti, kad pirmas Saloje jį užkalbinęs žmogus iškart suprato, jog jis meluoja. Na, Robė žino tik tiek, kad jis neatskrido jos sraigtasparniu, bet greičiausiai ilgai netylės, ar ne? O jeigu kam nors prasitars?

Prisivertė giliai įkvėpti, kaip ir mokykloje, kai Ovenas su draugais bjauriai elgdavosi. Na ir kas, kad vienas žmogus žino. Negi jai rūpi? Be to, gal ji neatidarys Peryklos durų – arba nepavyks jam pačiam, o tada viskas bus nesvarbu. Skandaras dar buvo pernelyg toli, kad matytų, kas dedasi prie Peryklos, bet kartkartėmis išgirsdavo linksmus šūksnius ir suprasdavo, kad kažkam atverti duris pavyko. O kartais stodavo ilga tyla – net pilvą suspausdavo pagalvojus, kad gali ir nepasisekti.

– Baik nervintis, – sušnypštė į ausį Robė, jam iš jaudulio pamiršus žengti pirmyn. – Priekyje vien Salos gyventojai. O jie dalyvauja beveik visi, negi pamiršai? Kadangi daug žmonių bando, daug ir atkrenta. Gal jūsų mokykloj nieko nemokė? Skandaras nutylėjo nenorėdamas, kad ji imtų klausinėti apie Perėjimo egzaminą, kurio jis nelaikė. Eilei slenkant į priekį, pamažu daugėjo Žemyno vaikų, kurie durų neatvėrė ir traukė atgal prie sraigtasparnių. Kulniuodami atgal dalis verkė, kiti atrodė įpykę, treti tiesiog kiūtino nuleidę galvas.

Skandaras stengėsi nežiūrėti – nukreipė akis į Peryklos kalvą. Priėjęs arčiau pastebėjo, kad ant jos susibūrę stovi raiteliai sidabrinėmis kaukėmis – kaip ir tie, kurie užpuolė Agatą!

Knygos autorė AF Steadman. „Naminuko leidykla“ nuotr.

– Ką jie ten veikia? – ūmiai paklausė.

Robė prunkštelėjo.

– O tu bukas kaip puodynė, ar ne?

– Tokio posakio nėra, be to, ne su tavim kalbu, – drėbė Skandaras. Jis vis labiau nerimavo – jau beveik galėjo suskaičiuoti visus priešais stovinčius žmones. Jei tie kaukėti raiteliai sužinos, kad jis nelaikė egzamino, ar jį suims? Ar laukia dėl to?

– Tai kalbi su savimi?

– Ne, tiesiog… Atkreipiau dėmesį.

Robė vėl prunkštelėjo. Skandaras atsisuko į ją nerimaudamas, kad pradės kalbėti apie sraigtasparnį. Bet nepradėjo. Dūrė pirštu į vienaragius.

– Ten sargai. Girdėjau kalbant,– staiga nuleido balsą,– kad juos pakvietė saugoti mūsų.

Skandaras nurijo seiles.

– Nuo ko?

– Na, nežinau, gal, pavyzdžiui, nuo to Audėjo, apie kurį visi tiek kalba? – tarė vartydama akis.

Jiedu jau buvo visai šalia Peryklos. Prie durų Skandaras pastebėjo griežto veido vyrą su segtuvu, šaukiantį vaikus vardais.

– Pristatome Aroną Brentą! – šūktelėjo vyras.

Priešais stovintis ilgakojis berniukas žengė pirmyn braukdamas nuo akių tamsius plaukus. Skandarą nusmelkė pavydas – Aronas tikrai atrodė panašesnis į raitelį negu jis. Buvo nesunku įsivaizduoti jį ant Chaoso čempionato kortelių. Aronas ramiai, lyg išėjęs pasivaikščioti, nužingsniavo prie granito durų ir stumtelėjo. Nieko. Tada pabandė truktelėti įkišęs pirštus į tarpą tarp durų ir sienos. Vis tiek nieko. Galų gale iš nevilties ėmė spardyti duris.

Po kelių skaudžių akimirkų vyras su segtuvu padėjo ranką jam ant peties ir tvirtai suspaudęs nuvedė šalin. Skandaras matė Aroną sukant link jūros, o tada berniukas dingo iš akių.

– Prieikite.

Skandaras išgirdo, bet nesijudino. Galva vis dar svaigo nuo siaubingo vaizdo – Aroną paprasčiausiai išsiuntė namo. Gailėjosi, kam apskritai atskrido su Agata. Juk vien pažvelgus jam į akis matyti, kad meluoja. Kojos drebėjo.

– Prieikite, – vėl pasigirdo balsas.

Robė spyrė jam į kulkšnį.

– Nagi, eik!

„Skandaras ir vienaragių vagis“. „Naminuko leidykla“ nuotr.

Nuklypavo prie vyro. Iš arčiau šis atrodė vyresnis ir labai liesas. Juodi plaukai buvo pražilę, išblyškusiame veide kyšojo skruostikauliai.

– Kuo vardu?

– Skandaras Smitas, – virpėdamas išlemeno jis.

– Galit pakartoti? Tik greičiau – iki vakaro čia nestovėsim. – Tarė vyras nekantriai, šaltu balsu.

– Skandaras Smitas.

Vyras suraukė siaurus antakius, kakta susiraukšlėjo. Skandaras net kvėpuoti pamiršo žiūrėdamas, kaip lape ieško jo pavardės. Gal Agata apgalvojo ne viską? O gal jie žino – gal patikrino, ar jis iš tiesų laikė egzaminą ir…

– Pristatome Skandarą Smitą!– griausmingai pranešė vyras.

Skandaras jautė, kad tuoj apsivems. Vilkdamas sunkias, lyg švino pripiltas kojas žengė prie Peryklos durų. Staiga užplūdo baisus troškimas bėgti prie sraigtasparnių. Tada nereikėtų sužinoti. Galėtų ir toliau svajoti, kad viduje jo laukė vienaragis, nes durų atverti taip ir nebūtų pabandęs. Tačiau suprato, kad iš viršaus jį akylai stebi raiteliai, tad neturėjo kur dėtis – ištiesė ranką ir priglaudė delną prie šalto Peryklos durų granito.

Akimirką širdis sustojo – nenutiko nieko. Ausyse ošė, bet garsas sklido ne nuo Veidrodžių uolas skalaujančios jūros. Spoksojo į duris taip slegiamas nusivylimo, kad sulinko keliai, nusviro pečiai, – tada atitraukė ranką ir žengė žingsnį atgal. Tačiau vos atsitraukus girgžtelėjo akmuo, cyptelėjo šimtmečių senumo vyriai.

Durys lėtai, bet neabejotinai vėrėsi.

Skandarą nuo galvos iki kojų nukrėtė beprotiškas jaudulys. Nedelsė – vos tik prasivėrė mažytis tarpelis, prasispraudė vidun į tamsą. Atgal nė neatsigręžė. Didžiosios durys užsitrenkė už nugaros. Jis viduje! Jam pavyko! Jis – raitelis. Nesvarbu, kaip pateko į Peryklą,– svarbiausia, kad kažkur čia yra vienaragis, kuris jo laukia jau trylika metų, kaip laukia ir Skandaras. Beveik nedrįso patikėti. Net mintyse nenorėjo ištarti žodžio raitelis, bijodamas, kad svajonę ir vėl iš jo atims. Suklupo ant šaltų akmeninių grindų, susiėmė rankomis galvą ir paplūdo ašaromis – iš palengvėjimo, iš nuovargio, iš džiaugsmo.

Tačiau tada prisiminė, kad Robė užlips tiesiai jam ant galvos, jei atvers duris. Nors pažinojo ją dar neilgai, buvo įsitikinęs, kad ji nė nesustodama pereitų per jį. Pašoko ant kojų. Akys pamažu pratinosi prie prieblandos. Jis stovėjo ilgame deglų nušviestame tunelyje. Buvo šiek tiek neramu, nes vadovėliuose apie Peryklos vidų nieko nerašo, ir jis visada manė, kad įėjus viskas bus paprasta. Atveri duris, gauni kiaušinį, išperi tau skirtą vienaragį, ir viskas – jus sieja amžinas ryšys, galite eiti  treniruotis. Šiurpaus tunelio jis nesitikėjo. Nesitikėjo, kad liks vienas. Troško, kad šalia būtų Kena. Nors ji ir nekenčia mažų uždarų erdvių, dabar tikriausiai šūkautų visokias kvailystes, kad abu galėtų pasijuokti iš aido.

Bet nebebuvo kur trauktis. Skandaras žengė pirmyn tarp pirštų sukiodamas mamos šaliko galą. Girdėjo tik savo sportbačių tapsėjimą ir kvėpavimą. Nuėjęs kelis žingsnius pastebėjo tunelio sienose išraižytus kažkokius ženklus.

Palinkęs žvilgtelėjo iš arčiau. Sienose buvo įrėžti žodžiai – bet ne, ne žodžiai…

– Vardai, – iškvėpė Skandaras. Net šnabždant balsas nuskambėjo neįtikėtinai garsiai.

Ant sienų, grindų ir net lubų buvo tankiai prirašyta vardų. Kažin kieno jie? Žengė dar kelis žingsnius ir apstulbo išvydęs pažįstamą pavardę: Ema Templton – Kenos mėgstamiausia raitelė šių metų čempionate. Čia raitelių vardai! Skubiai apsidairė, ar neišvys dar kokio pažįstamo vardo, bet jų buvo pernelyg daug. Prieš akis plaukė galybė įrašų – FREDERIKAS ONUZAS, TESĖ MAKFARLEN, TEMAS LENGTONAS.

Staiga priekyje kažkas sugriežė – Skandaras net pašoko. Atrodė, lyg kas brauktų nagais per mokyklinę lentą – nuo garso nutirpo dantenos, nugara perbėgo šiurpas. Kraugerių vienaragių jis nebijojo. Bet vaiduoklių… Na, tai visai kas kita. Apsidairė, iš kur sklinda garsas, bet priešakyje nieko nepamatė. Žengė dar kelis žingsnius, nors giliai širdyje ir atrodė, kad protingiau būtų eiti į kitą pusę.

Pagaliau pasiekęs keistojo garso šaltinį vis tiek nieko neišvydo – nei žmogaus, nei kokios kitos būtybės. Tik daugybę vardų: ROZĖ HISINGTON, ERIKA EVERHART, ALIZĖ MAKDONALD ir…

Staiga suprato, iš kur sklinda paslaptingasis griežimas. Ant grindų byrėjo uolos trupinėliai, jis spėjo išvysti, kaip ant sienos išsirango paskutinė S: SKANDARAS SMITAS. Jo vardas įrašytas šalia kitų raitelių vardų. Krūtinė kilnojosi iš susijaudinimo. Viskas tikra – jis raitelis, jis išperės vienaragį!

Dabar žengė ryžtingiau, kol pagaliau priėjo paskutinį deglą. Tunelio gale pasirodė durys. Buvo lygiai tokios pat formos kaip ir lauke, tačiau, laimei, šįkart ant jų buvo didelė apvali rankena. Net įsiręžęs patraukė sunkias akmenines duris ir išgirdęs balsus – kalbančius, besijuokiančius, nurodinėjančius – žengė vidun, į naują gyvenimą.

Iš pradžių pajuto karštį. Akmeninio tunelio vėsos neliko – jis pateko į milžinišką urvą, apšviestą šimtų į laikiklius įstatytų deglų. Gilioje akmenimis grįstoje duobėje liepsnojo laužas. Akims apsipratus su šviesa pastebėjo, kad patalpa labiau primena ne urvą, o platų koridorių, besidriekiantį į kairę ir dešinę nuo laužavietės, kurią ratu supo naujieji raiteliai. Virš galvos kaip durklai kabojo šimtai stalaktitų. Sienos buvo ištapytos, rodos, priešistoriniais urvų piešiniais, vaizduojančiais akinamai baltus vienaragius, tačiau deglų šviesoje jie atrodė kaip gyvi.

Skandaras nervingai trypčiojo tolėliau nuo kitų. Staiga dingtelėjo, kad visi jau susirado draugų, o jį paliks vieną, kaip būdavo ir mokykloje. Robė įkandin neatėjo, ir jis net nežinojo, ar jai pavyko atverti Peryklos duris. Kol kas Saloje kalbėjosi tik su ja, tad gal negražu viltis, kad daugiau jos nepamatys. Bet jei ji netaptų raitele, niekas nesužinotų jo paslapties. Žengė dar žingsnį, pats save ragindamas nesijaudinti. Jo laukia nauja pradžia.

Prisiartino pasiklausyti dviejų vaikų iš Salos. Buvo nesunku atspėti, kas iš kur atvyko, – Žemyno vaikai stovėjo atokiau nuo laužo, atrodė pavargę ir nervingi, beveik visi mūvėjo džinsus ir spaudė rankose paskubomis sukrautus krepšius, o vietiniai būriavosi prie pat ugnies – juokėsi, plojo vieni kitiems per petį ir visi vilkėjo laisvais juodais drabužiais.

– Na, Gyvųjų tunelis tai mane klaikiai nuvylė. Įrengta nuobodžiai, be to, manau, mums turėtų leisti pasirinkti, kur įrašys mūsų vardus.

Kalbėjo mergaitė tamsiais kaštoniniais plaukais, blyškiais, rausvais strazdanų nubertais skruostais ir šiek tiek riesta nosimi, lyg gintųsi nuo blogų kvapų.

Kiti Salos vaikai klausė net išsižioję. Visi linkčiojo ir kartojo:

– Taip, tu visiškai teisi, Ambere.

– Ko čia žiūri?

Skandaras tik po akimirkos suprato, kad Amberė kalba su juo.

– Aš…

Pasijuto lyg atsidūręs Kraistčerčo vidurinėje – iš jaudulio vėl užgniaužė gerklę, galva ištuštėjo. Pirštai nervingai pešiojo mamos šaliką.

Amberė paniekinamai šyptelėjo.

– Ko apsivyniojai tą skudurą? Gal čia kokia Žemyno tradicija? Tavim dėta, jo atsikratyčiau. Juk jums labai svarbu pritapti prie tikrųjų Salos gyventojų. Duosiu patarimą: mes viduje šalikų nesirišame.

Ir dar plačiau išsišiepė, bet neatrodė draugiškai – veikiau kaip ryklys, pasiruošęs po akimirkos suėsti grobį. Kiti Salos vaikai piktai sukikeno.

– Na, Skandaro šalikas dar nieko blogo,– pasigirdo balsas už nugaros, – nes jį galima nusirišti. Gaila, kad tu negali taip paprastai atsikratyti savo charakterio.

Visi priblokšti nutilo, Amberė išraudo kaip pomidoras.

O Robė paprasčiausiai apsisuko ir nudrožė sau, Skandarui neliko nieko kita, tik bėgti jai iš paskos.

– Kodėl taip pasakei? – pasitraukus toliau, kur niekas nebegirdėjo, suaimanavo jis. – Dabar jie tavęs ims nekęsti. Greičiausiai ir manęs! O atrodo, kad ta Amberė labai populiari.

Robė truktelėjo pečiais, laužo šviesoje apžiūrinėdama savo violetinius nagus.

– Populiarūs žmonės man nepatinka. Visi juos pervertina. Giliai širdyje Skandaras manė, kad ji teisi. Ovenas taip pat visada buvo „populiarus“, bet nebuvo nei geras, nei malonus – visai ne toks, koks turėtų būti draugas.

– Bet vis tiek ačiū už…– pradėjo Skandaras, tačiau pabaigti nespėjo, nes vyras, buvęs prie Peryklos durų, – tas, su segtuvu, – dabar išdygo prie laužo ir ėmė ploti reikalaudamas tylos. Jam prie šonų stovėjo apkūnus vyriškis ir moteris garbanotais žilais plaukais, abiejų rimti veidai buvo išvagoti raukšlių.

– Visiems, kurie nežino,– skambiu balsu pradėjo vyras su segtuvu, nuo urvo sienų atsimušė aidas, – aš esu Dorianas Maningas, Peryklos pirmininkas ir Sidabro rato vadovas.

– Kas tas Sidabro ratas? – garsiai sukuždėjo Robė šalia stovinčiam vaikui iš Salos, bet šis tik sušnypštė, kad tylėtų.

– Kadangi esu Peryklos pirmininkas, mano pareiga užtikrinti, kad Perėjimo egzamino, kandidatų pristatymo prie Peryklos durų ir paties Perėjimo procedūros būtų vykdomos tinkamai, – žinoma, su vyriausiųjų mano komandos narių pagalba. – Mostelėjo į šalia stovinčius vyrą ir moterį.

– Aš visus metus rūpinuosi Peryklos apsauga. Be to, man tenka garbinga ir pavojinga užduotis nugabenti neišperėtus kiaušinius į Laukinius kraštus, kol nusileidus saulei iš jų neišsirito laukiniai vienaragiai.

Jis garsiai šnirpštelėjo ir išpūtė liesą krūtinę – atrodė labai patenkintas savimi. Skandarui jis kuo toliau, tuo labiau nepatiko.

– Tačiau gana pažindintis. Noriu visus jus pasveikinti. Nuo šiol jūs – tikri Salos raiteliai, šio krašto ir užjūrio šalies gynėjai. Čia, šioje Perykloje, kiekvieno jūsų laukia kiaušinis, kuris pasaulyje atsirado tuo pačiu metu kaip ir jūs. Vienaragis, kuris jūsų laukė trylika metų.

Keli žmonės džiaugsmingai šūktelėjo, bet nutilo išvydę griežtą pirmininko žvilgsnį – deglų šviesoje įsitempę jo skruostai atrodė kaip dvi juodos duobės.

– Be raitelių – be jūsų, – dramatiškai dūrė pirštu į visus susirinkusiuosius, – vienaragiai išsiristų neturėdami ryšio su žmogumi ir taptų pavojingi visiems. O lenktynėmis mes ir mūsų protėviai jau tūkstančius metų nukreipiame jų energiją geram tikslui. Tačiau, – iškėlė pirštą, akys žybtelėjo žibintų šviesoje, – privalau perspėti. Jus visus, ne tik Žemyno gyventojus. Net ryšį su žmogumi užmezgę vienaragiai iš prigimties trokšta kraujo, yra linkę į smurtą ir chaosą. Jie – nuo priešistorinių laikų išlikę kilnūs žvėrys, tad nors ir esate jiems skirti raiteliai, jų pagarbą privalote užsitarnauti. O dabar, – pasipūtėliškai suplojo rankomis, – imkimės darbo.

Pirmininkas su abiem kolegomis patraukė per minią paliesdami petį, regis, atsitiktiniams raiteliams ir liepdami sekti paskui. Robei per petį paplojo storasis vyras – jis kažkodėl atrodė labai nervingas, o Skandarui – pats Dorianas Maningas. Skandaras nusekė pirmininką kartu su kitu berniuku tiesiais juodais plaukais ir akiniais rudais rėmeliais, tik šiek tiek šviesesniais už jo odą. Berniukas kas kelis žingsnius vis atsigręždavo ir nerimastingai apsidairydavo, stumtelėdamas pirštu smunkančius akinius.

Pirmininkas sustojo prie eilės masyvių bronzinių žnyplių – Skandarui jos atrodė kaip didžiuliai mėgintuvėlių laikikliai. Jose, maždaug krūtinės aukštyje, buvo saugiai laikomi milžiniški kiaušiniai. Kartą mokyklos ekskursijoje jam teko matyti stručio kiaušinį, bet šie buvo gal keturis kartus didesni. Norėjo įsižnybti į ranką, kad įsitikintų, jog nesapnuoja, – jis tikrai čia, Perykloje, tuoj pamatys jam likimo skirtą vienaragį.

– Nestoviniuokit, paskubėkit! Prieikit, – tyliai tarė pirmininkas, tarsi bijodamas, kad prabilus garsiau visi kiaušiniai išsiris vienu metu. – Čia pirmoji šių metų partija, dvylika kiaušinių. Mano komanda kruopščiai juos prižiūrėjo nuo pat tos akimirkos, kai pasirodė Peryklos gilumoje. Trylika metų kiaušinius kasmet perkeldavome vienu aukštu aukščiau, arčiau paviršiaus, o viduje lėtai, bet nesustabdomai augo mažyliai vienaragiai. Po akimirkos visi pagaliau stosite į savo vietas šalia jų. – Pirmininkas stabtelėjo įkvėpti.

Skandaras išpūtė akis iš nuostabos. Kokia gili ši Perykla, jei po grindimis slypi dar dvylika aukštų!

Dorianas Maningas toliau bėrė nurodymus.

– Dešinį delną priglauskite prie kiaušinio lukšto. Jei po dešimties sekundžių nieko nenutiks, atsitraukite ir eikite prie kito kiaušinio iš dešinės. Skandaras norėjo išsitraukti sąsiuvinį ir užsirašyti (smulkmenos jam kaipmat išgaruodavo iš galvos) ir dar paklausti pirmininko, ką reiškia „jei nieko nenutiks“. Kas turi nutikti? O jei nepajus? Bet nebuvo laiko – pirmininkas vėl prakalbo:

– Ir nepamirškit, kai ragas įsmigs į delną…

Skandaras aiktelėjo – ir ne jis vienas. Vadovėliuose to nebuvo. Jis manė, kad perėti reiškia… na… na, kad atėjus laikui vienaragis viską padarys pats.

– …vienaragis iškart pradės ristis. Tad nedelsdami griebkit kiaušinį ir užsidarykit Perėjimo vienutėje jums už nugarų. Naujieji raiteliai atsigręžė pažiūrėti. Sienose už nugarų matėsi vienutės praviromis durimis. Tiksliau, ne durimis, o metalinėmis grotomis.

Skandaras nurijo seiles. Pastebėjo, kad kiti Žemyno vaikai taip pat atrodo išsigandę. Viena mergaitė ilgais juodais plaukais kažką murmėjo sau po nosimi.

– Neatidarykite durų nesibaigus Perėjimui, išsiperėjusiam vienaragiui neužmovę kamanų su vadžiomis, – sukuždėjo pirmininkas deglų šviesoje beprotiškai žybsinčiomis akimis. – Gal kiaušiniai ir neatrodo labai dideli, bet patikėkit – vienaragiai ims augti vos išsiritę. O dabar nė už ką nenorėtume gaudyti pasprukusių vienaragių jauniklių – tik jau ne tada, kai aš vadovauju! Kiek pridarytų žalos… Net nesinori galvoti.

Skandarą ėmė panika, o šiurpūs pirmininko perspėjimai nusiraminti nė kiek nepadėjo. Norėjo užduoti tūkstančius klausimų. Visų pirma – kas tos kamanos ir kur jas gauti? Bet vos spėjus keliskart giliai įkvėpti pirmininkas pareiškė:

– Pasiruošę? Kai pasakysiu, nuleiskit delnus.

Skandaras žengė į vietą ir įsmeigė akis į milžinišką kiaušinį.