Po apgaulingu viršeliu – istorija su šiurpuliukais

„Juodoji nuotaka“. Na, ir pavadinimas! Man – tikrai siaubo žanro gerbėjai – jis kaip saldainis. Tai kodėl nečiupau ir neskaičiau knygos vos gavusi? Nes viršelis atbaidė. Mano galva, jis yra visiška knygos pavadinimo, esmės ir nuotaikos priešingybė. „Juodoji nuotaka“ perspėja apie tamsumas, vaiduoklius, magiją, paslaptis. O viršelis kalba apie romantiką, meilę, intrigas. Nežinau, gal čia tie rožiniai ir violetiniai tonai viską taip sudarko? Norėjosi kažko tamsesnio, mistiškesnio… Na, bet pakalbėkim apie pačią istoriją, kuri visai lengvai „susivalgė“.

Airija. Mįslinga Diprajaus pilis, karta iš kartos perduodama Galagerių šeimos paveldėtojams. Istorija prasidėjo nuo Dženės Galager, kurią vedė garsus to meto rašytojas Evanas Čeisas. Jau tada visi žinojo apie Juodosios nuotakos legendą ir pilyje besiblaškančias dvasias. Dženė jomis ypač žavėjosi. Vėliau, pilis priklausė Kilijanui Galageriui, kuris vedė Lilę ir susilaukė dviejų vaikų: Eideno ir Kailos. Deja, Kilijanas ir Lilė buvo žiauriai nužudyti pilyje, o žudikas iki šiandien neaiškus. Dabar pilis priklauso jau suaugusiam Eidenui, o jis ją nori tiesiog parduoti. Vyriausia šeimos narė Nesė tam nepritaria. Tačiau iki pardavimo, ji nori sutvarkyti pilies biblioteką, ir tam nusamdo jauną literatūros žinovę Karą. Kara – aistringa Evano Čeiso romanų gerbėja ir šis darbas jai net daugiau malonumas. Ji archyvuoja knygas, tačiau kartu ir tikisi rasti dingusį autoriaus romaną. Dirbdama ji ne tik vis labiau suartėja su Eidenu, bet ir įsitikina – pilyje tikrai esama vaiduoklių. O kuomet atnaujinamas Lilės ir Kilijano nužudymo tyrimas – neaiškumą ir nutylėjimų dar pagausėja.

Meilės ir romantikos šioje knygoje vos žiupsnelis, tačiau vaiduoklių, paslapčių, dvasių ir lyg tyčia dingstančios šviesios – apstu. Tai tikrai ta siaubo istorija, kurios norėsite tamsiais žiemos vakarais. Labai seniai nebuvau skaičiusi tokio romano, tad prisiminti žanrą buvo smagu. Knygoje vyksta tikrai daug visko: pasakojama trimis laikais, iš šešių žmonių perspektyvų. Turime ir detektyvą, ir romantinę liniją, praeities paslaptis, asmenybės virsmą, gotišką siaubą, tyrimą… Man, asmeniškai, visko buvo kiek per daug, galbūt siaubo detalių norėjosi daugiau, dramų mažiau, tačiau pabaiga nustebino. Drąsiai buvo galima apsieiti su kur kas mažiau siužeto linijų ir dramatizmo, kuris kartais šiek tiek perdėtas atrodė. Vietomis knyga priminė per pietus rodomus serialus, kuriuose nėra NĖ VIENO veikėjo gyvenančio paprastą, paslaptimis neapipintą gyvenimą. Tačiau smagu buvo knygoje rasti daugybę mimimų kitų knygų. Net Haris Poteris buvo du kartus paminėtas! „Juodoji nuotaka“ – romanas su netikėtumo prieskoniais, lengvam vakarui, kai norisi šiek tiek šiurpuliukų.