„Po tamsos ateina… lapė“ autorė Aušra Šneiderytė: „Didžiausia problema, kad kritikuojame viską iš eilės, ypač save“

„Baimė būti savimi ir stereotipai veši ten, kur daug kritikos. Bet stebiu, kaip šiandien veikia dvi jėgos – ribojanti ir išlaisvinanti. Vis daugiau žmonių susiduria su išoriniu spaudimu atitikti tam tikras visuomenės normas, bet kartu vis daugiau žmonių atranda autentišką gyvenimo būdą ir įkvepia kitus“, – pastebi knygos „Po tamsos ateina… lapė“ autorė, žurnalistė Aušra Šneiderytė. Socialiniame tinkle Facebook ji rašo įkvepiančius ir padrąsinančius, daug gerbėjų dėmesio sulaukiančius tekstus, kurie ir paskatino atsirasti knygą.

Knygoje „Po tamsos ateina… lapė“ autorė kalba apie permainas, kurios palietė ją pačią, su kuriomis susiduria daugelis, ir kviečia jas priimti drąsiai. Išmintingi, ironiški, asmeniški A. Šneiderytės tekstai kviečia kovoti su baimėmis ir stereotipais, į gyvenimą žvelgti atvirai. Knygos puslapiuose atsispindi politiniai įvykiai, visuomenę skaldantys skauduliai, kiekvienam pažįstama buitis. Kad ir apie ką kalbėtų – apie tarakonus virtuvėje, pandemijos pasekmes ar moterų teises – autorė nepraranda humoro ir ragina nepasiduoti apatijai bei veikti. O ką bendro laimė turi su lape ir kaip ji gali padėti atrasti gyvenimo ramybę – pokalbis su knygos „Po tamsos ateina… lapė“ autore Aušra Šneideryte.

Kodėl po tamsos ateina lapė? Kaip lapė atsirado jūsų gyvenime ir kas telpa į tą lapišką išmintį?

 Dauguma esame patyrę sunkų gyvenimo etapą, kai eiti pirmyn, regis, nebepakanka jėgų. Tačiau visi kovos ir išgyvenimo mechanizmai slypi mumyse. Tenka nusileisti į savo paties gelmes, kad galėtume juos pasitelkti. Nusileidusi į savo pačios gelmę tamsiausiu metu radau ten miegančią lapę. Tai – stipriausia ir kovingiausia mano charakterio dalis, kurios tuo metu baisiai reikėjo. Galima laikyti ją savotišku totemu. Gerai pakapstęs kiekvienas savyje tokį sutvėrimą rastų.

Lapė – kaip pasakų veikėja – ta, kurios neapmulkinsi. Gali išdurti kiškį, mešką, vilką apskritai visi mausto, bet su lape geriau nejuokauti. Todėl šiek tiek sulapėti, ypač kai gyvenime sudėtingas laikas, verta visiems.

Tekstus rašote socialiniame tinkle Facebook, iš jų ir gimė knyga „Po tamsos ateina… lapė“. O kaip apskritai pradėjote rašyti ir dalytis tekstais su kitais?  

Rašymas yra veiksminga saviterapija, o dalydamasi idėjomis, jas pamatau kitų akimis. Tai padeda nesustabarėti, neužsikonservuoti savo socialiniame burbule. Viešas kalbėjimas kartais suteikia reikiamą palaikymą, o kartais priverčia peržiūrėti savo įsitikinimus. Rašydama viešai nesijaučiu patogiai, apskritai nemėgstu viešumo, bet perlipu per tą nejaukumą, nes rašymas man labai įdomus socialinis eksperimentas. Jis padeda geriau suprasti žmones ir save.

Kas sugulė į knygą „Po tamsos ateina… lapė“? Kokios temos, kokie klausimai jums svarbiausi?

 Šioje knygoje rasite visko. Šiek tiek juokų, šiek tiek mokslo. Šiek tiek motyvacijos, šiek tiek atvirumo. Tekstuose bandau aiškintis, kaip tapti laimingesniam, stipresniam, kaip atsikratyti stereotipų, atverti protą geriems dalykams ir atsikelti po negandos. Viena pagrindinių žinučių – nesusireikšminkim, būkim paprastesni, atviresni. Tai primena ir iliustracijos. Ar gali rimta knyga suaugusiems būti su paveikslėliais? Nesitikėkite nieko rimto – ši knyga kviečia žaisti ir prisiminti pasakas. O ko moko pasakos? Trumpai tariant – gėrio, drąsos, ištvermės ir gudrumo.

Knygoje „Po tamsos ateina… lapė“ daug kalbate apie tai, kad, jeigu nori būti laimingas, turi būti savimi, nepasiduoti stereotipams ar kitų spaudimui. Ar visada lengva tai pasiekti iš tiesų?

 Jei būtų lengva, neliktų poreikio apie tai kalbėti. Visi būtume savimi patenkinti, pilnai atskleidę savo talentus, spalvingi, gyvybingi ir patys sau įdomūs. Vietoj to dažnai slepiame savo tikrąjį veidą net nuo savęs ir bandome įsipaišyti į bendrą paveikslą. Kiek lieka neišpildytų svajonių, kiek nepradėtos kūrybos, kiek nepatirtų įspūdžių ir kiek nesunešiotų ryškių suknelių, nes bijome, kad kas nors pašieps, kam nors nepatiksime, iškrisime iš konteksto. Man įveikti šias baimes padeda mintys apie mirtį. Suvokimas, kad tavo laikas čia ribotas, skatina norą gyventi drąsiau, pilniau ir džiaugsmingiau. Kai kuriems šis suvokimas ateina kartu su liga ar nelaime. Aš nelaukiu, kol gyvenimas tokiu būdu primins, kad jį reikia gyventi. Tyčia sau primenu – tu čia trumpam, nėra laiko baimei.

Daug rašote apie klišes ir stereotipus, tad kokie stereotipai, kokios klišės jus labiausiai erzina šiandien, ką labiausiai norėtumėte sugriauti?

Erzina stereotipai, kurie apriboja žmonių galimybes mėgautis gyvenimu. Pavyzdžiui, susiję su amžiumi ar lytimi. Mane nupurto išgirdus „elgiasi ne pagal amžių“. Žmonės nori būti laimingi, laisvi, nori mokytis, atrasti, patirti nepriklausomai nuo to, kuriame gyvenimo tarpsnyje yra. Tačiau mūsų kultūra dar nepratusi prie laimingų ir veiklių vyresnių žmonių. Vienas mano pomėgių – mokytis šokti. Vis sutinku moterų, kurios sako: „kaip tau smagu, kad šoki, aš irgi norėčiau“. Sakau, o ko tu lauki? Tada išgirstu: „kur aš tau tokių metų šoksiu“. Taip sako ne šešiasdešimtmetės, o mano metų moterys.

Kažkodėl savęs ribojimas pagal amžių ypač būdingas Lietuvos gyventojams. Šokių stovyklose užsienyje pilna vyresnio amžiaus žmonių. O Lietuvoje – beveik vien jaunimas. Bet tai keičiasi. Ilgainiui suprasime, kad džiaugsmui, spalvoms, šokiui, bendravimui amžiaus limitas neegzistuoja. Jis tik mūsų galvose. Jei norime būti laimingi ir gyventi laimingoje visuomenėje, turime rauti šiuos stereotipus su šaknimis. Jei kas nors galvoja, kad senolis su spalvotais šortais ir rožiniais akiniais nušoko nuo proto, jie patys kenčia nuo proto trūkumo. Protingo žmogaus nekankina klausimai apie tai, kaip kitas gyvena ir reiškiasi. Protingas žmogus žiūri savo reikalų ir leidžia kitiems būti taip, kaip jie nori būti.

Ar pati nugalėjote visus ribojančius stereotipus savo gyvenime?

 Stereotipai yra kaip mitinė hidra – vieną galvą nukerti, dvi atauga. Viso gyvenimo darbas yra tas galvas kapoti ir pabaigos tam niekada nebus, nes nugalėję vieną mąstymo klaidą tuojau pat sukuriame naujų. Bet ta kova nėra bevaisė. Juk visame pasaulyje auga žmonių emocinis raštingumas, domėjimasis psichologija, daug informacijos suteikia sparčiai besivystantys neuromokslai. Aš manau, kad proto išlaisvinimas iš mums kenkiančių mąstymo modelių dabar yra vienas svarbiausių žmonijos darbų. Ir mes sparčiai darbuojamės. Tikiu, kad ateityje turėsime visiškai kitokią visuomenę – kur kas sąmoningesnę, atviresnę ir drąsesnę. Svarbiausia, laimingesnę. Ar tikrai taip nutiks? Manau, taip. Tai vadinama evoliucija.

Ar pastebite, kad vis dėlto daug žmonių susiduria su problemomis, kurias nagrinėjate knygoje: baimė būti savimi, baimė daryti tai, kas patinka, baimė neatitikti visuomenės standartų?

 Baimė būti savimi yra piktžolė, kuri veši išpurentoje kritikavimo dirvoje. Juk mes kritikuojame viską iš eilės ir ypač save. Bandome įsisprausti į susigalvoto tobulumo rėmus, lyginame save su Instagramo gražuolėmis ar medijų išaukštintais sėkmingais žmonėmis. Ir niekada nepasiekiame tokio tobulumo, kuris mus pasiekia per ekraną. Todėl jaučiamės menkesni, imame nemėgti savo gyvenimo, kelti sau tikslus, kurie mums gal visiškai netinka, bet yra diktuojami aplinkos kaip sėkmingo gyvenimo standartas. Tačiau čia dar nereikia dėti taško.

Stebiu, kaip veikia dvi jėgos – ribojanti ir išlaisvinanti. Vieną vertus, jaunystės, grožio, kūno kultai įkalina mus ribotame suvokime ir verčia vaikytis nesveikų idealų. Bet atsiranda vis daugiau žmonių, kurie spjauna į tai ir daro savaip. Pagaliau socialinėse medijose matome moteris, kurios praneša „man šešiasdešimt – aš graži, laiminga ir aktyvi“, vyrus, kurie sako „aš nesukūriau verslo, bet susikūriau laimę savaip“, merginas, kurios šaukia „mano kūnas L dydžio ir aš jį myliu“. Daugėja iš tiesų laisvų žmonių.

Mūsų proto laisvė didele dalimi priklauso nuo to, kaip naudosimės medijomis ir socialiniais tinklais, kam skirsime dėmesį. Lyginsime save su įsivaizduojamai tobulais nuomonių formuotojais ar plėsime akiratį, atsirinksime informaciją, kuri mus praturtina, įkvepia, drąsina? Taigi taip, turbūt vis daugiau žmonių susiduria su išoriniu spaudimu atitikti tam tikras visuomenės normas, grožio ir sėkmės standartus. Tačiau kartu vis daugiau žmonių atranda savo autentišką gyvenimo būdą ir įkvepia kitus.

Kas jums pačiai yra laimė?  

Kai viduje ramu, kai tiki kitų geranoriškumu ir pats esi geranoriškas, kai esi taikoje su savo kūnu, esi dėkingas ir suvoki savo laikinumą – tada ir ateina laimė. Aš, kaip visi žmonės, nesijaučiu laiminga nuolat. Mitas, kad galima gyventi amžinoje palaimoje. Pasaulis pilnas iššūkių, kančios ir nusivylimų. Normalu kartais galynėtis su iššūkiais, kentėti ir nusivilti. Svarbu tose būsenose neužsibūti. Dažnai sau primenu, kad meilė yra įgūdis, o laimė yra sprendimas. Kaip sutartis, kuri nuolat turi būti patvirtinama iš naujo.

Pasijusti laimingai man padeda suvokimas, KAD esu, o ne KAIP esu. Susireikšminimas, lyginimasis su kitais, aukos pozicija, pavydas – laimės vagys. Jei atidžiai save stebi, matai, kaip jie prisėlina – tada reikia vyt šalin. O kai laimės svarstyklės svyra žemyn, man padeda banaliai paprastas receptas: sulaukti saulėtos dienos, susitepti skanių sumuštinių, įsipilti į termosą kavos ir važiuoti dviračiu prie ežero, įmerkti kojas į vandenį, valgyti tokius pusryčius ir šypsotis. Rekomenduoju.