Romaną „Sibilė“ parašiusi žinoma psichologė-psichoterapeutė Lina Dirmotė: „Visada rinkitės meilę“

„Norėjau parašyti romaną apie santykius. Sudėtingus, klaidžius, daugiabriaunius. Svarbiausia mintis, kurią norėjau išskleisti „Sibilėje“ – kad ir kas nutiktų, visuomet rinkitės meilę. Ji gydo“, – apie naujausią knygą sako žinoma psichologė-psichoterapeutė Lina Dirmotė (buvusi Vėželienė). Daugeliui puikiai žinoma Linos knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“, jos kūrybinėje biografijoje ir daugiau skaitytojų gerai įvertintų psichologinių knygų, o šįkart Lina žengia į naują sritį ir debiutuoja kaip romano autorė.

Tačiau, neapsigaukite, „Sibilė“ nėra terapinis romanas, kur psichologė-psichoterapeutė savo žinias apkamšo patraukliu siužetu. Tai daugiabriaunis ir labai autentiškos atmosferos romanas, kur pagrindinė veikėja tarsi išgyvena undinės istoriją. Kas yra tos šiuolaikinės undinės?

Paprastų žemiškų dalykų trokštanti pagrindinė veikėja Ingrida Eleonora tik iš pirmo žvilgsnio paprasta moteris. Iš tiesų po viena jos asmenybės dalimi slypi dar viena, o po šia – dar ir trečioji: keista ir mistiška, ta, kurią įvairios patirtys atsiveja net iš praeitų šimtmečių ir kuri primena jau minėtą liūdną pasaką.

Apie šį netikėtą ir prikaustantį romaną „Sibilė“ knygų mugėje kalbėjosi autorė Lina Dirmotė, rašytoja Gabrielė Labanauskaitė, psichologas-psichoterapeutas Robertas Petronis ir leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

Lolita. Lina, visada sakėte, kad rašote psichologinę knygą apie santykius. Laukėme jos, o sulaukėme žinios, kad parašėte romaną. „Sibilę“ geriausiai apibūdina citata – „kai tapsi Žemės žmogumi, pirmiausia rinksiesi meilę? Visada rinkis meilę – visi kiti pasirinkimai klaidingi.“ Bet iki šios minties knygos veikėja Ingrida Eleonora eina labai grublėtais keliais. Dabar labai madinga rašyti psichoterapinius romanus, tačiau specialiai ant viršelio nerašėme tokio apibūdinimo, nes „Sibilė“ yra kur kas daugiau. Ar nebijojote parašyti psichoterapinį romaną?

Lina. „Sibilės“ nerašiau kaip psichoterapinio romano ir visą laiką prisibijojau, neduok, dieve, išeis koks neaiškus psichologinis romanas. Iš tikrųjų, „Sibilė“ kalba apie santykius: keblius, komplikuotus, daugiabriaunius. Santykius su savimi, kitu žmogumi, pasauliu. Apie tai, kaip būname tame pasaulyje. Kita vertus, galvoju, kad visi romanai kalba apie santykius.

Lolita. „Sibilės“ paantraštė – „Vienas trijų moterų gyvenimas“. Paaiškinkite šią keblią mintį.

Lina. Kiekvienas žmogus turi ne vieną sluoksnį. Vienoks žmogus sociume, kitoks artimoje aplinkoje, dar kitoks turbūt būdamas tik su savimi. Jeigu žmogus gilinasi į save, geriau save pažįsta, tampa dar kitoks. Kaip ir mano veikėja, kiekvienas galime rinktis ir puoselėti tą savo sluoksnį, kuris mums priimtiniausias ir autentiškiausiais.

Lolita. „Sibilė“ klasikinis romanas, nes pirmame puslapyje sutinkame moterį, kuri baigia mokslus Olandijoje, ji energinga, pilna lūkesčių, norinti meilės, bet išduota. Ir ką matome pabaigoje – brandžią moterį, kuri valdo savo gyvenimą ir žino, ko nori. Juk tai nepaprastai įdomi psichologinė raida. Lina, iš ko sulipdėte šitą įvairialypį personažą – Ingridą Elenorą?

Lina. Tikriausiai „Sibilėje“ sudėjau labai daug savo pačios gyvenimiškos kelionės. To, į ką remiuosi gyvenime. Darbe girdžiu daugybę istorijų, matau daugybę transformacijų ir kartais mano ir klientų patirtys sutampa. Kalbu ne apie siužetus, bet giluminius vidinius dalykus. Tai tą patirčių koncentraciją surinkau ir padovanojau „Sibilei“.

Dar noriu pakalbėti apie romane esančius vyrus ir kodėl savo veikėją lyginu su undine. Ingridai Eleonorai vyras yra viskas – gyvenimas, dievas, išsigelbėjimas, būtinybė ir jokiu būdu ne šešėlis. Ji patiria didžiulę desperaciją, kai gyvenime žūtbūt trokšta vyro, bet jos santykis su vyrais neurotiškas. Knygoje nagrinėju tokį dvigubą santykį su vyrų pasauliu: ir dievinimą, garbinimą, ir tuo pačiu nesugebėjimą matyti ir įvertinti situacijos bei kurti adekvačių santykių.

Lolita. Gabriele, jūs mokote žmones rašyti, Lina lankė jūsų kūrybinio rašymo kursus. Kaip jums sekėsi su Lina, kuri puikiai išmano savo sritį, ir staiga ją „užneša“ į grožinę literatūrą? Kokį įspūdį susidarėte skaitydama „Sibilę“?

Gabrielė. Lina mane žavi tuo, kad ji, kaip autorė, jau labai patyrusi, tad jai netrūksta žinių, kaip sėsti ir rašyti knygą. Svarbiausia Linai buvo išsigryninti, ką ji nori pasakyti, tad daugiausiai dirbom prie to, kaip perteikti pagrindinę idėją ir kokį pasakojimo kampą pasirinkti. Na, ir po to visą tą kelią Lina puikiausiai nuėjo viena, apie knygą sužinojau tik gavus kvietimą į pristatymą. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

„Sibilę“ skaičiau kaip paprasta skaitytoja ir, man atrodo, Linai pavyko parašyti gerą romaną, nes ir verkiau, ir juokiausi tose pačiose teksto vietose. Čia ir slypi rašymo bei apskritai meno grožis – meistriškai sukurtas dalykas yra daugiabriaunis. Ir dar norėjau pagirti Liną dėl atmosferos bei detalių. „Sibilė“ tuo ypatinga. Man labai patiko ramus pasakojimo tempas. Grįždavau namo pavargusi, suirzusi ir sakydavau sau: einu paskaityti Linos knygą – nusiraminsiu.

Lolita. Gabriele, negaliu neįsiterpti ir nepaklausti, ar verkėme tose pačiose vietose. Nesu sentimentali, bet „Sibilė“ pravirkdė tris kartus. Bet taip pat norėjau ir muštis. Ar jums nekilo toks noras?

Gabrielė. Ne.

Lolita. O aš taip norėjau pridaužti tą veikėją ir papurtyti: nu, ar tu turi proto. Jeigu jau pradedi skaitydamas knygą kalbėti balsu, tai arba su tavim kažkas negerai, arba knyga pasiglemžia tave.

Gabrielė. Tokią empatiją sukelia geras kūrinys. Ir čia jau Linos, kaip psichologės-psichoterapeutės, stiprybė. Turimas žinias, kaip aprašomose situacijose gali jaustis žmogus, tarkim, kokias patirtis jis gali išsinešti iš santykių, Lina meistriškai įpina į romano istoriją. Iš savo žinių ji audžia gražų kilimą, kuris sužydi kaip tie gėlynai „Sibilėje“. Pagrindinė veikėja – kraštovaizdžio specialistė, kurianti įstabiausius floristinius darinius, ir taip pat gražiai kaip tie augalai sužydi Linos veikėjai. Jie kaip tarpusavyje suderinti gėlynai, kur vyrauja aiški harmonija, kas kada turi subujoti ir išsiskleisti. Dėl to turbūt ir verkiau, nes labai išgyvenau dėl veikėjų, man jie nebuvo tik statistai.

Pajuokausiu, bet tame yra ir daug tiesos, „Sibilė“ man ir santykių vadovas – ir vyrams, ir moterims. Ir labiau netgi ne apie tai, kaip elgtis, ką daryti, bet ko nedaryti. Punktų romane nerasite, bet skaitydama nemažai permąsčiau savo santykius, ką galbūt dariau ne taip, kas galbūt pralėkė pro akis. Autorė meistriškai ir subtiliai atvėrė pagrindinės veikėjos vidinį pasaulį, jausmus ir tam tikras situacijas, kuriose aš gal irgi esu buvusi. Būtent tai man padėjo suprasti aplink esančius žmones, kuriuos priverčiau pasijusti vienaip ar kitaip. Tarkim, bičiulis pasakoja tau ką nors svarbaus, o tu labai skubėdama atsakinėji į darbinę žinutę, ir, atrodo, tuoj tuoj viską išgirsiu, taigi viską girdžiu, bet iš tiesų ne. Žodžiu, „Sibilė“ gali būti ir santykių vadovas, na, ir, aišku, tiesiog geras kūrinys literatūros mylėtojams.

Lolita. Paminėjote gėlynus, kurie yra ne tik klombos ar sodai, aš juos supratau kaip labai gilią metaforą. Tai kito kelio pasirinkimas. Galimybė save realizuoti kitur, kai, tarkim, likimas ir aplinkybės tave stumia būti buhaltere, kad ir labai aukštos prabos, bet tu turi svajonę, kur atsiskleistų tavo kūrybiškumas. Tai sodą čia matau kaip pasirinkimą plačiąja prasme. O kartu tai, kaip kruopščiai Lina išstudijavo floristikos pasaulį, liudija dėmesį detalėms. Juk literatūroje dažnai sakoma, kad rašytojas įrodo savo stiprybę ir yra unikalus tada, kai kažką išmano geriau nei statistinis pilietis. „Sibilėje“ tai akivaizdu.

 Roberto noriu klausti apie psichoterapinį romaną. Tokios knygos dabar labai madingos. Tikrai buvo nesunku ant „Sibilės“ viršelio užrašyti, kad tai psichoterapinis romanas, bet mes pamanėme – o kam. Kaip „Sibilę“ perskaitėte jūs?  

Robertas. Prisipažinsiu, „Sibilę“ skaityti pradėjau su nerimu ir gal būtent dėl to, kad autorė yra psichologė-psichoterapeutė. Man regis, egzistuoja tokia labai slidi riba, kai tekste pradeda prasišviesti profesija, nes tai gali išsiurbti teksto gyvybę. Bet pradėjęs skaityti gana greitai nusiraminau. Ir tai, kad viršelyje nėra užrašo psichoterapinis romanas, man atrodo, labai gerai, nes skaitydamas psichoterapinį romaną tikiesi kažkokių terapinių dalykų, patarimų, o „Sibilė“ talpina kur kas daugiau.

Manau, kad Lina išpildė jums duotą pažadą parašyti knygą apie santykius. Ir išpildė tą pažadą netikėtai. Labai įdomi knygos nuotaika, sunku atrasti tikslų žodį, bet Lina sukuria tokią labai autentišką atmosferą, kuri nepaleidžia ir palieka labai gerą įspūdį.