Romanas „Kur susitinka dangus ir jūra“ – apie tai, dėl ko iš tikrųjų̨ verta kovoti

„Tik dėl kelių dalykų iš tikrųjų verta kovoti: žinoma, laisvės ir visko, kas susiję su ja. Turbūt tai poezija, taurė gero vyno. Skanus valgis. Gamta. Meilė, jei tau pasiseks. Beveik ir viskas.“ Ši citata, ko gero, tiksliausiai atspindi anglų rašytojo Benjamino Myerso romaną „Kur susitinka dangus ir jūra“, kurį vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. Tai viltingas ir jautrus žvilgsnis į nepalaužiamą žmogaus galią atsitiesti po skaudžiausių gyvenimo išbandymų.

1946 metų vasara Šiaurės Anglijoje: šešiolikmetis Robertas, gimtajame angliakasių miestelyje dar sklandant niūriems karo atgarsiams, nusprendžia pabėgti nuo laukiančio darbo šachtoje. Jo klajonės Anglijos užmiesčiais baigiasi sename žvejų kaimelyje. Ant kalvos stovinčioje viloje gyvena Dulcė Paiper, ekscentriška, žodžio kišenėje neieškanti senutė. Laikas, praleistas šioje vietoje, pakreipia Roberto gyvenimą visai kita linkme. Mat, viloje laisvai liejasi vynas ir dialogai apie meilę, žmogiškumą, troškimus ir gyvenimo klaidas.

Apie romaną „Kur susitinka dangus ir jūra“ ir kaip jis padėjo pačiam autoriui, specialiame pokalbyje pasakoja B. Myers.

Šiandien, kai pasaulis toks trapus, jūsų romanas „Kur susitinka dangus ir jūra“ gali įkvėpti vilties. Nors romane jaučiamos Antrojo pasaulinio karo pasekmės, pasakojimas raminantis, netgi meditatyvus. Esate sakęs, kad rašėte jį, nes mėginote apsaugoti savo psichinę sveikatą ir suteikti pasauliui ką nors pozityvaus. Ką turite galvoje?

Bent jau Jungtinėje Karalystėje ankstesnes mano knygas apibūdindavo kaip niūrias, grubias, kartais žiaurias ar sukančias vidurius. Tų ankstyvųjų romanų rašymas išvargino ir mane patį, todėl nusprendžiau sukurti ką nors, kas skleistų šviesą ir leistų man pačiam gerai jaustis. Taigi mečiau sau iššūkį. Padaryti taip, kad žmonės jaustųsi apgailėtinai – lengva, bet kaip suteikti jiems džiaugsmo, vilties, padėti užmiršti problemas? Tuo metu Anglijos politinis gyvenimas buvo labai neramus, todėl tikrai galiu sakyti, kad knygą rašiau, jog palaikyčiau savo paties gerą savijautą ir psichinį stabilumą.

Romane sutinkame du skirtingus personažus – jaunuolį Robertą, kuris viliasi, kad gyvenimas gali būti kitoks, nei jam teigiama, ir ekscentrišką Dulcę, kuri neieško žodžio kišenėje, pasižymi kandumu, bet kartu yra itin rūpestinga. Kaip kūrėte šiuos personažus ir jų tarpusavio santykį? Galbūt šie veikėjai – tikrų žmonių prototipai?

Gana sunku aptikti romaną ar filmą, kurio veiksmo centre būtų senos moters ir jauno vaikino santykiai, ypač be jokios seksualinės potekstės. Vienintelis pavyzdys, kuris man ateina į galvą – filmas „Haroldas ir Modė“. Taigi nusprendžiau pats parašyti istoriją apie tokią netikėtą draugystę tarp dviejų skirtingo amžiaus ir socialinės padėties žmonių, turinčių labai skirtingas gyvenimo patirtis.

Turbūt būtų galima įžvelgti daug panašumų tarp manęs ir Roberto, nes mes abu kilę iš to paties Anglijos regiono šiaurės rytuose, kuris istoriškai laikomas angliakasių kraštu. Tuo tarpu Dulcė kilusi iš pasiturinčios šeimos ir nugyvenusi, galima sakyti, bohemišką gyvenimą. Tik susitikę jie supranta, kad vienas kitam gali duoti kažką gyvybiškai svarbaus, kažką, kas visiškai pakeis jų gyvenimus.

Dulcės ir Roberto santykiai – puikus pavyzdys to, kokią stiprią įtaką žmonės gali daryti vieni kitų gyvenimams, kokių vertingų pamokų mums kartais gali duoti kitas, atrodytų, visai į mus nepanašus žmogus. Kaip jus veikia sutikti žmonės? Kokios įtakos tai turi jūsų kūrybai?  

Visada laikiau save stebėtoju. Vakarėliuose jaučiuosi laimingiausias, kai stoviu kambario kampe, o išvis geriausia turbūt būtų, jei stovėčiau lauke prispaudęs veidą prie lango. Visai nesistengiu specialiai ieškoti naujų patirčių ar santykių. Juk pats tikriausias grožinės literatūros žavesys, kad viskas čia gali būti išgalvota. Žmogaus protas yra nuostabus instrumentas ir įrankis, kuriuo pasinaudoję galime atsidurti, kur tik norime. Vis dėlto, kai rašau, dažnai pasitelkiu ir tikras istorijas, kurias nugirstu ar kas nors papasakoja. Gana begėdiškai naudoju kitų žmonių patirtis savo kūriniams. Bet dažnas rašytojas tą daro.

Šiame romane svarbią vietą užima poezija. Kaip sako pagrindinė veikėja Dulcė, būtent „poezija mums primena, kad visus mūsų jausmus pirma mūsų patyrė kas nors kitas“. Koks jūsų paties santykis su poezija? Kokie autoriai jus įkvepia?

Apie poeziją neturiu tvirtos nuomonės. Dažniausiai ją skaitau ar rašau, kai jaučiu, kad man tikrai to reikia, nes tai, be abejonės, sudėtingiausia rašymo forma. Dauguma mano mėgiamų poetų rašo apie kraštovaizdį, žmonių emocijas ir šių dviejų dalykų sąveiką. Pirmiausia turbūt paminėčiau Williamą Wordsworthą. Beje, augau tame pačiame mieste, kur gimė Tedas Hughesas ir buvo palaidota Sylvia Plath, iš jų abiejų taip pat sėmiausi įkvėpimo.

 Kaip pats šiandien vertinate romaną „Kur susitinka dangus ir jūra“? Kam jį rekomenduotumėte?

Į šį klausimą turbūt neįmanoma atsakyti. Romaną rašiau visiškoje izoliacijoje, kelis metus jis egzistavo tik mano mintyse ir popieriaus lapuose. Kai rašau, nemąstau, kas galėtų būti mano skaitytojai, o kasdieniame gyvenime tikrai nevaikštau ir nerekomenduoju savo knygų aplinkiniams. Nepaisant to, manau, kad kiekvienas Lietuvos skaitytojas turėtų nusipirkti po tris „Kur susitinka dangus ir jūra“ egzempliorius. Gal net daugiau. Tai tikrai pagerins jūsų gyvenimo kokybę, tapsite sėkmingesniais, sveikesniais ir patrauklesniais.

Romane svarstomas klausimas, kaip įveikti karo metu patirtas traumas ir iš naujo įžvelgti grožį nuniokotame pasaulyje. Šios temos itin aktualios šiandien, kai aplink vyksta tiek karų. Kas, jūsų manymu, svarbiausia, kad žmogus atsigautų po didelių istorinių lūžių? Ir ką čia gali literatūra?

Užtenka įsijungti vakaro žinias, kad pamatytum, jog žmonės nedaug ko mokosi iš praeities įvykių ir klaidų. Stebime, kaip Rusija veržiasi į Ukrainą, o Izraelis be gailesčio atakuoja palestiniečius ir apima neviltis. Manau, kad literatūra gali sužmoginti tokias traumas ir žiaurumus, rasti jiems vietą platesniame istoriniame kontekste. Deja, dažnai tai įmanoma tik praėjus kuriam laikui. Kartais prireikia dešimtmečių, kartais net šimtmečių tam, kad išmoktume vertingų pamokų iš to, kas nutiko. Tai bendras žmonių, ar bent jau vyriškosios žmonijos dalies, trūkumas – mes greitai pamirštame ir esame valdomi primityvių, gyvuliškų troškimų. O šiuos dažniausiai kursto godumas, neišmanymas arba siekis užkariauti. Tai truputį apgailėtina. Mums tikrai laikas užaugti. Ir kuo greičiau.