Rusų kareivio psichologija: fanatiškas, nenuspėjamas ir stokojantis sąmoningumo. Knygos „Tankų mūšiai“ ištrauka

Leidykla „Briedis“ karo istorijos mėgėjams paruošė dar vieną naujieną – knygą „Tankų mūšiai 1939–1945 m.“. Šis generolo majoro Friedricho von Mellenthino veikalas yra sektinas pavyzdys, kaip reikėtų rašyti karo istoriją. Autentiškas paties dalyvio pasakojimas apie tankų karybos taktiką, planavimą ir operacijų detales tiesiog persmelktas nepakartojamos įžvalgos. Dėl fronte įgytos kovinės patirties, glaudaus bendravimo su tankistais bei ryšių su tokiais garsiais karvedžiais kaip Erwinas Rommelis, Hermannas Balckas ir Erichas von Mansteinas ši vertinga knyga praplečia mūsų supratimą apie Antrojo pasaulinio karo eigą ir kovos su šarvuotąja technika būdus.

„Tankų mūšiai 1939–1945 m.“ nuo pradžios iki pabaigos skirta karo temai ir parašyta remiantis asmenine Antrojo pasaulinio karo patirtimi. F. von Mellenthinas pats dalyvavo visose kampanijose, kurias vykdė tankų daliniai. 1939 m., tarnaudamas 3-iajame korpuse, jis aktyviai veikė Lenkijos kampanijoje, po jos vyko Prancūzijos užkariavimas, Balkanų kampanija, kovos Vakarų dykumoje ir Rusijos kampanija, apėmusi Stalingrado bei Kursko mūšius. Sąjungininkams įsiveržus į Prancūziją 1944 m., jį paskyrė į Vakarų frontą. Būtent šiame fronte 1945 m. F. von Mellenthiną į nelaisvę paėmė amerikiečių kariai. Po dvejų su puse metų vėl išėjęs į laisvę, jis emigravo į Pietų Afriką.

Taigi šiam generolui majorui Antrajame pasauliniame kare teko dalyvauti daugybėje lemiamų mūšių, sutikti daug narsių, puikių karių ir iš arti matyti tankų mūšius skirtingomis karo sąlygomis: nuo apsnigtų Rusijos miškų iki Vakarų dykumos. Nors ir parašytas žvelgiant iš vokiečių pozicijos, F. von Mellenthino pasakojimas neapsiriboja tik vokiškais šaltiniais. Rašant remtasi ir britų bei amerikiečių išleistais atsiminimais, nes knygos autorius siekė pateikti objektyvią ataskaitą apie kampanijas, kuriose pačiam teko dalyvauti.

Būdamas Vokietijos karininkas, F. von Mellenthinas, žinoma, buvo labai susirūpinęs Vokietijos ginkluotųjų pajėgų garbe ir prestižu. Šiaip ar taip, 1939–1945 m. Vermachtas atliko neįtikimų žygdarbių ir garbingai išlaikė senąsias vokiečių tautos karines tradicijas. Visgi knygos autorius nesiekė išaukštinti šio konflikto ar skatinti mąstyti apie pagiežą arba kerštą. Atvirkščiai, jis norėjo realistiškai pažvelgti į taikos ir karo klausimą.

Pasak karo žurnalisto ir istoriko S. L. A. Marshallo, F. von Mellenthinas yra didelio proto žmogus, kritiškai vertinantis techninius klausimus ir pagarbiai žiūrintis į istoriją. Kiti knygų autoriai, rašantys apie karą, turėtų prieš jį nukelti kepures ir pagarbiai nusilenkti.

Knygą iš anglų kalbos vertė Algis Malickas.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Siūlau šiame skyriuje apibendrinti savo įspūdžius apie Raudonąją armiją. Savaime suprantama, ilgainiui vokiečių karių patirtis, įgyta kovojant su rusais, taps ne tokia reikšminga ir reikės iš naujo vertinti jų karinį potencialą. Bet mažai tikėtina, kad rusų kareivio būdas, savybės bei kovos įpročiai labai pasikeistų. Antrojo pasaulinio karo metais įgyta patirtis gali tapti pagrindu, ant kurio įmanoma kaupti išsamias žinias apie Rusijos karinę galią.

Rusų kareivio psichologija

Nė vienas žmogus, priklausantis Vakarų kultūros pasauliui, tikriausiai nesupras azijiečių, kurie gimė ir auklėti kitoje Europos ribų pusėje, būdo bei dvasios. Vis dėlto rusų būdo pažinimas leidžia suprasti jų kareivių savybes, pasiekimus, kariavimo metodus. Žmogaus prigimtis ir kiekvieno kario psichologija visada buvo svarbiausi veiksniai kovoje, nusverdavo kiekybinį bei techninį pranašumą. Ši sena taisyklė pasitvirtino per Antrąjį pasaulinį karą ir, manau, visada pasitvirtins ateityje.

Neįmanoma nuspėti, ką rusas darys toliau: jis blaškosi nuo vieno kraštutinumo prie kito. Turint patirties, galima gana lengvai numatyti, ką bet kurios kitos šalies kareivis darys, bet niekada nežinai, kaip elgsis rusas. Jo būdo savybės yra tokios pat neįprastos, sudėtingos kaip ir jo plati bei marga šalis. Sunku net įsivaizduoti, koks kantrus, ištvermingas jis yra, neįtikimai narsus, bebaimis, nors kartais gali tapti niekingu bailiu. Būdavo atvejų, kai rusų daliniai, nirtingai atrėmę vokiečių puolimą, staiga leisdavosi paniškai bėgti, susidūrę su nedidele šturmo grupe. Kartais batalionus apimdavo sąmyšis po pirmojo šūvio, nors kitą dieną tie patys batalionai kaudavosi su nepalaužiamu užsispyrimu. Rusų karys yra gana nenuspėjamas: šiandien jam nerūpi, jo sparnai gerai apsaugoti ar ne, o rytoj jis dreba vos pagalvojęs, kad priešas gali apglėbti sparną. Jis nesivadovauja nustatytomis taktikos taisyklėmis, bet ir nenukrypsta nuo lauko statuto reikalavimų. Galbūt tokį elgesį paaiškina faktas, kad rusas nėra sąmoningas karys, mąstantis savarankiškai, bet priklausomas nuo nuotaikų, kurių vakarietis negeba suvokti. Iš esmės tai primityvi būtybė, turinti įgimtą narsą ir pavaldi tam tikroms emocijoms bei instinktams. Ruso individualumas lengvai ištirpsta masėse, o jo ištvermė išugdyta per ilgus šimtmečius trukusias kančias ir nepriteklių. Dėl šių įgimtų savybių rusas daugeliu atvejų yra pranašesnis už sąmoningesnį karį vakarietį, kuris kompensuoti savo trūkumus gali tik lavindamas protą ir dvasią.

Rusų kareivio bruožas – begalinė panieka gyvenimui arba mirčiai, kurios vakarietis niekada nesupras. Rusas be menkiausio jaudulio žengė per šimtus žuvusių draugų kūnų, taip pat abejingai laidojo mirusius tautiečius ir žvelgė mirčiai į akis. Gyvenimas jam nėra vertybė, tai kai kas, ko galima lengvai atsisakyti.

Rusų kareivis abejingai iškenčia ir šaltį bei karštį, taip pat alkį bei troškulį. Nežmoniški išmėginimai nė kiek nepalaužia jo sielos. Jam trūksta pusiausvyros, grindžiamos religinėmis ar moralinėmis nuostatomis, o nuotaikos kinta nuo žvėriško žiaurumo iki nuoširdaus geranoriškumo. Būdamas bandos dalis, jis kupinas neapykantos ir neapsakomo žiaurumo, bet kai vienas, gali būti draugiškas ir kilniaširdis. Šios savybės būdingos rusams iš azijinės dalies: mongolams, turkmėnams, uzbekams bei slavams, gyvenantiems į vakarus nuo Uralo.

Rusų kareivis myli „motulę Rusiją“, todėl kovoja už komunistinį režimą, nors apskritai nėra politiškai aktyvus. Jau esu minėjęs, kad per belaisvių apklausas dažnai paaiškėdavo stiprus nepasitikėjimas, o kartais ir nenumaldoma neapykanta Komunistų partijai bei jos atstovams. Deja, tenka pripažinti, jog Komunistų partija ir jos organizacijos turi neribotą valdžią Raudonojoje armijoje. Politiniai komisarai vadovauja gudriai, meistriškai bei žiauriai, o jų organizacijos tankus voratinklis apraizgęs visas kariuomenės struktūras. Komisarai dažniausiai būna miestiečiai, kilę iš darbininkų klasės, kurie neįtikimai drąsūs ir niekada neabejojantys. Nors kariai jų nemėgsta, būtent jie Rusijos kariuomenei suteikė tai, ko trūko per Pirmąjį pasaulinį karą, t. y. geležinę ir nepalaužiamą drausmę.

Tokia negailestinga karinė drausmė (manau, jos neištvertų nė viena kita kariuomenė) pavertė bandą kovos įrankiu, tapusiu siaubinga smogiamąja jėga. Drausmė yra komunizmo koziris, kariuomenę palaikanti jėga ir lemiamas veiksnys, padėjęs Stalinui pasiekti neįtikimų politinių bei karinių pergalių.

Rusų kareiviui neturi įtakos nei metų laikas, nei aplinka: jis išlieka geras karys visur ir bet kokiomis sąlygomis, juo visada gali pasitikėti vadai, nedvejodami besiryžtantys pasmerkti tokioms kančioms, kurios visiškai nesuvokiamos europiečio protui. Tai ypač svarbu branduolinio karo amžiuje. Vienas pagrindinių Rusijos pranašumų yra gebėjimas ištverti milžiniško masto sugriovimus, žudynes ir kelti nematytų reikalavimų savo gyventojams bei kareiviams.

Rusijos kariuomenės vadovybė mažai rūpinasi maitinimu, nes kariai iš tikrųjų savarankiškai gyvuoja be kariuomenės maisto tiekimo. Lauko virtuvė, tapusi beveik šventenybe eilinio kario akyse, yra tik maloni staigmena rusų kareiviui, jei pasiseka ją užtikti, bet jis gali išsiversti be lauko virtuvės daug dienų ar net savaičių. Jam visai pakanka saujos sorų arba ryžių, o visa kita randa gamtoje. Toks artumas gamtai jam taip pat padeda susilieti su žeme; kai kas pasakytų, kad jis tiesiog įauga į žemę. Rusų karys yra neprilygstamas maskavimosi, apkasų, tranšėjų, žeminių įrengimo meistras. Per itin trumpą laiką jis tiesiog išnyksta žemėje, apsikasa ir instinktyviai naudojasi vietove taip gerai, kad jo pozicijų beveik neįmanoma aptikti. Rusų karys, kaip reikiant apsikasęs, įsikibęs į „motulę Žemę“ ir gerai užsimaskavęs, yra dvigubai pavojingesnis priešas. Netgi po ilgo ir atidaus stebėjimo dažnai neįmanoma aptikti jo pozicijų. Labai patartina neprarasti budrumo net tada, kai manoma, jog teritorija nėra priešo užimta.

Po Sovietų Sąjungos industrializacijos, pasitelkus negailestingą prievartą, Raudonojoje armijoje atsirado daug gerai parengtų technikų. Rusai greitai išmoko naudotis nauja ginkluote ir gerai gebėjo gaminti techniką. Atidžiai atrinkti technikai skiriami eiliniais ir seržantais, mokomi naudotis labai sudėtinga ginkluote bei karine įranga. Rusai padarė didelę pažangą, ypač ryšių tarnybos veikloje. Kuo ilgiau truko karas, tuo geriau rusai įvaldė radijo stotis ir įgijo patirties vykdyti radijo sekimą, radijo dažnių trikdymą bei radijo klaidinimą.

Gerosios rusų kareivio savybės turi ir atsvarą – tai kvailumas, sustabarėjęs protas ir įgimtas polinkis į vangumą, bet, vykstant karui, rusai nuolatos tobulėjo, todėl vyresnieji vadai bei štabų personalas daug ko išmoko iš vokiečių ir sukaupė patirties. Jie įprato prisitaikyti, greitai priimti sprendimus, tapo aktyvesni. Be abejonės, Rusijos karvedžiai Žukovas, Konevas, Vatutinas ir Vasilevskis buvo aukšto lygio armijų bei armijų grupių vadai. Jaunesnieji karininkai ir nemažai vidurinės grandies vadų tebebuvo nerangūs ir negebėjo priimti sprendimų; dėl labai griežtos drausmės baiminosi imtis atsakomybės. Vien griežti mokymai įsprausdavo žemesnės grandies vadus į statutų bei instrukcijų rėmus, slopino jų iniciatyvą ir originalumą, kurie gyvybiškai svarbūs geram taktikui. Eilinių ir seržantų bandos jausmas toks stiprus, kad individualus karys visada ištirpsta minioje. Rusų kareiviai ir žemesnės grandies vadai intuityviai suvokia, kad, gavę leidimą veikti savarankiškai, prapuls, tad šiame bandos jausme galima įžvelgti ir panikos priežastis, ir nepakartojamų žygdarbių bei pasiaukojimo ištakas.

Apskritai, nepaisant visų išvardytų trūkumų, neabejoju, kad rusai – puikūs kariai ir, vadovaujami gabių karvedžių, yra pavojingi priešai. Būtų didelė klaida jų tinkamai neįvertinti, nors jie ir ne visai atitinka šiuolaikinio kario standartus. Vakariečių kario jėgą lemia asmeninės savybės, valios bei proto lavinimas, iniciatyvumas, aukštas intelekto lygis. Antrojo pasaulinio karo veteranas sunkiai galėtų įsivaizduoti, kad eilinis rusų karys būtų galėjęs imtis savarankiškų veiksmų, bet rusai yra kupini priešybių, todėl būtų klaidinga nepaisyti šios savybės, kuri galbūt dar glūdi užslėpta. Komunistų taikomi meistriški ir atkaklūs metodai lėmė stulbinamus pokyčius Rusijoje nuo 1917 metų. Neabejoju, kad rusai tampa vis sąmoningesni, o jų išsimokslinimo lygis nuolatos kyla. Visai įmanoma, kad po ilgų mokymų taikos metu jie išsiugdys asmeninę iniciatyvą.

Be abejo, tokius pokyčius į gerąją pusę kuo galėdama paremtų kariuomenės vadovybė. Rusijos vyriausioji kariuomenės vadovybė moka atlikti savo darbą geriau nei kitų kariuomenių vyriausiosios vadovybės; ji puikiai žino Raudonosios armijos silpnąsias vietas, todėl padarys viską trūkumams ištaisyti. Yra duomenų, kad dabar jų mokymų metodika skirta savarankiškiems individualaus kario taktiniams veiksmams išplėtoti ir žemesnės grandies vadams paskatinti imtis drąsių sprendimų. Žinoma, komunistiniam režimui kyla reali grėsmė, kai plėtojami asmenų individualūs veiksmai bei kritinis mąstymas, o tokia kryptis vargu ar atitinka jų griežtą, besąlygišką drausmę, bet po ilgų taikos metų Raudonoji armija galbūt galėtų prieiti prie tam tikro kompromiso.