Staigaus siužeto posūkio? Prašom

Oi, Sarah Pinborough… Nežinau, ar galėsiu tau atleisti patirtį su „Ydingu ratu“. Pradėjau skaityt tą knygą ir viena mintis sukosi galvoje – tokio gero detektyvo jau seniai neskaičiau. Tuomet, ryte jį rijau ir… pabaiga buvo vienas blogiausių dalykų tais metais perskaitytų. Taip supykau, taip nusivyliau, kad nežinojau kur dėtis. Tačiau esu tikra, jog autorė ja norėjo išprovokuoti diskusiją tarp skirtingų skaitytojų – kitiems ši pabaiga buvo nuostabi! Nuo tada Sarah man yra intriga. Labai laukiau antro jos detektyvo, kad galėčiau palyginti ir tikėtis, jog šį kartą viskas bus tobula. Jog autorė žadėdama trilerį, manęs neapgaus. „Prisiekiu jos gyvybe“ man patiko labiau. Deja, nebuvo vienas geriausių mano skaitytų trilerių.

Lizos gyvenimas – jos dukra Eiva. Nieko brangesnio pasaulyje ji neturi. Nors mergaitė jau paauglė, Liza ją perdėtai saugo. Ji turi žinoti kur Eiva yra, ką ir su ko veikia. Eiva – geras vaikas, ir dėl to konfliktų nekelia. Ji supranta, kad mama jai linki tik gero. O Liza ir linki. Saugo nuo savo praeities ir tiesos. Moteris jau ne pirmą kartą keičia išvaizdą ir bėga. Ji bijo. Tačiau kuomet Eiva išgelbsti skęstantį berniuką, ir jos pačios, ir dukters nuotrauka atsiduria laikraštyje. Tada vienas žmogus ją atpažįsta ir užverda pragaras. O visą padėtį dar labiau apsunkina tai, jog Eiva turi slaptą internetinį draugą. Vyro ji nemačiusi, gyvai nepažįsta. Tačiau ji myli jį. Dėl jo ji padarys viską, nes tik jis ją supranta.

Knygos pradžia labai įtraukė – skyrius po skyriaus, vis naujos paslaptys, naujos užuominos ir netikėtumai. Nepavyko atspėti didžiosios Lizos paslapties, o kai ji paaiškėjo – mane tikrai nustebino. Eivos istorija atrodė šiek tiek lėkštoka, kartais nelogiška. Įvykus tam pirmam istorijos „lūžiui“, pasakojimas išsitęsė.. Norėjosi paspartinti viską, kad vėl kalbėtumėm apie esmę. Antrasis „lūžis“ vėlgi buvo netikėtas, tačiau ne toks, kad visą knygą paverstų įsimintiniausiu detektyvų. Visą patirtį su „Prisiekiu jos gyvybe“ pavadinčiau tiesiog nebloga. Knyga man patiko labiau nei „Ydingas ratas“, autorės braižas toks pat įdomus, bet vėl kažkokio cinkelio pritrūko. Ak, aš ir tas mano išrankumas detektyvams…