Šventoji Hildegarda siunčia žinią iš XII amžiaus – liūdesys ir melancholija yra yda

Bažnyčios mokytoja ir žolininkė. Vienuolė ir kompozitorė. Filosofė ir gydytoja. Tiek, o greičiausiai ir dar daug daugiau tilpo XII amžiuje gyvenusios vienuolės Hildegardos Bingenietės asmenyje. Medicinos, mitybos paslaptys, kuriomis ji dalijosi su savo amžininkais, pasiekė istorijos ir gastronomijos entuziastę, kelių knygų autorę Jolitą Bernotienę.

J. Bernotienė apie šv. Hildegardą išgirdo iš savo kaimynės, gamtos mokslų daktarės Onutės Grigaitės. Būtent ji ir pasiūlė kartu rašyti knygą „Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šv. Hildegardą“. „Ne iš karto išdrįsau. Ilgai atsikalbinėjau, kad tai – ne mano tema, kad krikščionybės tradicijos šventieji man nėra taip gerai pažįstami. Tačiau ilgainiui, vis daugiau gilindamasi į Hildegardos Bingenietės gyvenimą ir jos rašytinį palikimą, pagaliau ryžausi imtis šios temos ir nėriau į tyrinėjimus“, – pasakoja J. Bernotienė. Leidyklos „Aukso žuvys“ išleista dviejų autorių knyga jau pasiekė skaitytojus.

Kadangi knyga skirta platesnei auditorijai, autorėms norėjosi žinias perteikti paprastai. Didžiausias iššūkis buvo surinkti ir susisteminti informaciją. „Esu dėkinga vertėjai Indrei Klimkaitei, kuri taip pat domėjosi šv. Hildegardos biografija ir kuri visas originalias knygoje naudojamas vienuolės citatas patikrino ir įvertino iš kelių kalbų – vokiečių, prancūzų, anglų – perspektyvos“, – sako viena iš knygos autorių J. Bernotienė.

Apie šv. Hildegardą, jos mokymą ir iš XII amžiaus į modernų pasaulį atkeliavusias žinias su J. Bernotiene kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

 

Kaip šventąją Hildegardą pristatytumėte šiandienos žmogui, labiau tikinčiam mokslo galia, o ne stebuklais?

XII amžiuje gyvenusi šv. Hildegarda – dviejų vienuolynų įkūrėja, mistikė, rašytoja, filosofė, kompozitorė, dailininkė, dramaturgė, parašiusi nemažai dvasinių giedamųjų pjesių. Ji – sielos ir kūno gydytoja, gamtos pažinimo ir medicinos veikalų autorė.

Savo aktyvią veiklą vienuolė pradėjo būdama vyresnė nei keturiasdešimties. Išgarsėjo ji parašiusi savo pirmąjį kūrinį „Scivias Domini“ („Pažink Viešpaties kelius“). Jame Hildegarda aprašo 26 mistinius regėjimus, kuriuose matė svarbiausius istorijos įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki jo pabaigos.

Ne mažiau reikšmingas jos kūrinys – „Liber vitae meritorum“ arba „Gyvenimo nuopelnų knyga“. Antrajame vizijų veikale vienuolė išdėstė savo etikos teoriją, ydų ir dorybių sampratą. Trečiajame veikale „Liber divinorum operum“ („Knyga apie Dievo veikimą“) aprašomi dešimt regėjimų, kuriuose Hildegarda detaliai atpasakoja pasaulio sukūrimą, jo elementų dermę, žmogaus kūno sandarą, organus, skysčius, medžiagų apykaitą ir sieja tai su kosminėmis galiomis.

Šv. Hildegardos medicininiai ir gamtamoksliniai raštai buvo sudėti į vieną veikalą, tačiau šiandien medicinos žinių galima rasti dviejuose: gamtos mokslų – „Physica“ ir gydymo meno – „Causae et curae“ knygose.

 

Hildegardos vardas skamba gana raganiškai, lygiai kaip ir jos mistiniai regėjimai. Vienuolė, bažnyčios mokytoja, galiausiai – šventoji. Ar kada kas buvo suabejojęs vienuolės, bažnyčios mokytojos, galiausiai – šventosios mokymu?

Savo šachmatų partiją Hildegarda sužaidė kaip didmeistrė. Regėjimų aprašymus ji pirmiausia nusiuntė to meto krikščionybės autoritetui, vadinamam paskutiniu Bažnyčios tėvu, – Bernardui Klerviečiui. Vėliau jos tekstą perskaitė Klerviečio mokinys, popiežius Eugenijus III. Abu jie leido vizijas užrašyti ir viešai apie jas kalbėti – jiedu patvirtino, kad regėjimai yra iš Dievo, taigi šv. Hildegarda galėjo skleisti savo mokymus.

Beje, šventąja ir bažnyčios gydytoja vienuolė paskelbta ne taip seniai – 2012 metais. Kodėl tiek laiko Lietuvoje apie ją neturėjome beveik jokių žinių? Hildegarda gerai pažįstama dalyje Vakarų Europos, ypač Vokietijoje. Žmones turbūt žavėjo gamtos išmanymas – ji skaitė ne tik žmonių Bibliją, bet ir Didžiąją Bibliją – Gamtą. Jos vardas, nors tikrai retas Lietuvoje, neatrodo raganiškas, reiškia „sauganti nuo karo, mūšio“. Gamtos pajautimas, kuriam ir mes, baltai, esame jautrūs, galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl ši šventoji galėtų mums būti artima.

Jolita Bernotiene ir Onute Grigaitė. Gretos Juodžiukynaitės nuotr.

 

Knygoje rašote: vienuolė, kuri mokėjo džiaugtis gyvenimu. Gražus apibūdinimas, tačiau ką reiškia džiaugtis gyvenimu vienuolei?

Hildegarda sakė, kad liūdesys, tikslesnis terminas gal būtų – melancholija, yra yda. Jos priešingybė – dieviškasis džiaugsmas. Turbūt tai toks džiaugsmas, kokiu švyti civilizacijos nepažįstantys, besišypsantys ir besijuokiantys vaikai. Mūsų gyvenimas Kūrėjo duotas džiaugtis, o liūdesys, anot šv. Hildegardos, keičia skysčių balansą, blogina kepenų darbą. Nežinau, kaip tai paaiškintų mokslas, gal paminėtų stresą ir jo neigiamą poveikį arba tai, kad mūsų mintys dažnai nulemia sveikatą. Jokios mistikos čia nėra.

Maistas taip pat – džiaugsmo šaltinis. Jau įrodyta, kad laimės hormonai – seratoninas ir dopaminas daugiausia gaminasi žarnyne, o ne smegenyse, tad tai, ką valgome, daro mus laimingesnius arba atvirkščiai. Ir vėl – jokia mistika, jokia metafora, bet faktas.

Ir savo vienuolynuose sesuo Hildegarda skatino seses džiaugtis, pasakojama, kad per šventes vienuolės pasileisdavo plaukus, puošdavosi vainikais. Kritikuojama šv. Hildegarda atrėždavo, kad jos yra Jėzaus Kristaus sužadėtinės, todėl turi puoštis.

 

Dar viena džiaugsmo apraiška, džiugus buvimas kartu, matyt, yra giedojimas. Šv. Hildegarda yra sukūrusi nemažai giesmių…

Muzika – taip pat džiaugsmas. Šv. Hildegarda pabrėždavo, kad žmogaus siela, pripildyta harmonijos, yra lyg simfonija (symphonialis est), o dvasinės prigimties dalis – muzika padeda žmogui prisiminti dangaus harmoniją. Trumpai tariant, Hildegardai muzika buvo sielos ir kūno dermė.

 

Vokietijoje iki šiol egzistuoja Hildegardos centras, vadinasi, anuomet tyrinėtos jos teorijos tinka ir šių dienų žmogui?

Vienuolės palikimas atrastas tik XX amžiuje, kaip po Antrojo pasaulinio karo austrų gydytojas dr. Gottfriedas Hertzka netyčia susidūrė su Hildegardos raštų kopija. Stokodamas vaistų savo pacientams, jis pradėjo siūlyti gydymą pagal šv. Hildegardą. Rezultatai buvo puikūs, o tai jį įkvėpė veiklą tęsti. Bėgant laikui, atsirado kolegų ir mokinių, žymiausias iš jų yra dr. Wighardas Strehlowas iš Vokietijos. Būtent jis yra parašęs apie vienuolę daugiausia knygų ir įsteigęs pirmąjį centrą Vokietijoje. Šiuo metu aš pati studijuoju viename iš Hildegardos institutų, kurio steigėja ir vadovė yra W. Strehlowo mokinė Mélody Molins.

Hildegarda savo raštuose siūlo valgyti vištieną, ėrieną, veršieną ir jautieną. Šiandien tarsi ir jokia naujovė, tačiau kaip ji tai aiškino XII amžiuje?

Sveikiems ir ligoniams šv. Hildegarda rekomendavo valgyti skirtingą maistą. Ir, kalbant apie mėsą, visas šis išvardytas sąrašas tinka sveikiems. Pavyzdžiui, jautiena tinka tik tiems, kurių virškinimas labai geras, stiprus. O štai ligoniams – ožkiena. Knygoje patiekalų iš ožkienos ar žvėrienos, tai taip pat gera rekomendacija, negaminome dėl praktinių sumetimų – skaitytojams tokios mėsos būtų sunku rasti, įsigyti.

Yra vienas mėsos tipas, kuris ne tik nerekomenduojamas, bet išvis draudžiamas valgyti bet kokia forma netgi sveikiems. Tai – kiauliena. Iš tiesų jos nerekomenduoja ir kai kurios pasaulio religijos. Vienas galimų paaiškinimų – kiaulė yra visavalgis gyvūnas. Mes juk paprastai nevalgome plėšrūnų, tik žolėdžius, argi ne?

 

Hildegarda savo raštuose kalba apie skysčių balansą. Tokią teoriją dėsto ir ajurvedos mokslas. Ar aptikote daugiau tokių pavyzdžių, sujungiančių Vakarų ir Rytų mokymus?

Ajurveda mini ir teorijoje taiko tam tikrą žmogaus konstitucijos modelį (vata, pita ir kt.). Šv. Hildegardos palikimo tyrinėtoja dr. Victoria Sweet iš Jungtinių Amerikos Valstijų teigia, kad Hildegarda skyrė daug daugiau tipų. Netgi tas faktas, kad šv. Hildegarda nerekomenduoja valgyti termiškai neapdorotų daržovių (išimtis – česnakai, petražolės, pankoliai ir daržovės arba salotos, užpiltos citrinų rūgštimi arba actu ir palaikytos bent 15–20 min.) atrodo panašus į ajurvedos mokymą valgyti termiškai apdorotą maistą.

Dar įdomiau tai, kad Hildegarda savo knygose mini kūne esančias septynias vietas, kurios, anot jos, simbolizuoja planetas, vienuolė netgi pateikia jų išsidėstymo vietas. Argi tai neprimena Rytų mokymuose minimų čakrų? Tik šio žodžio ji, žinoma, nevartojo.

Apskritai, rašydama apie Hildegardos gydymo metodiką, negalėjau atsikratyti jausmo, kad tai panašu ne tik į ajurvedą, bet ir į kinų medicinos principus. Šv. Hildegarda gydymui naudojo ne tik augalus, ji naudojo akmenis ir net gyvūnų dalis, o tai gana populiaru kinų medicinoje. Ne tik aš, bet ir kai kurie šv. Hildegardos palikimo tyrinėtojai klausia, gal visos šios gydymo tradicijos ateina iš to paties šaltinio?

Jolita Bernotienė. Gretos Juodžiukynaitės nuotr.

 

Ar galėtumėte pasakyti penkis augalus, kuriuos Hildegarda laikė itin vertingais?

Pirmiausia paminėsiu speltos kviečius, kurie yra šv. Hildegardos virtuvės pagrindas ir šiais laikais galėtų būti geras visų kitų javų grūdų – kviečių, miežių, rugių – pakaitalas. Spelta yra sunkiai genetiškai modifikuojama ir gerai auga nederlingose žemėse, tad paprastai nėra tręšiama cheminiais preparatais. Svarbu paminėti, kad kalbame apie genetiškai nemodifikuotą speltą, lotynišku vardu Triticum spelta. Iš kitų vertingų augalų paminėčiau pankolius, pelynus, petražoles, migdolus, kaštainius.

Augalai turi savo charakterį, savo „viriditas“ arba gyvybinę jėgą, kaip sakytų šv. Hildegarda. Knygos bendraautorė Onutė juos sudėliojo pagal sezonus ir atskleidė taip, kaip aš turbūt nė nebūčiau sugalvojusi – ji juos tiesiog prakalbino, apie kiekvieną parašydama po nedidelį kūrinėlį. Sakyčiau, kad tai vienas iš mūsų knygų išskirtinumų – apie augalus kalbėti ne moksliniais terminais, ne sausai, o gyvai ir nuoširdžiai, tarsi apie kokį gerą pažįstamą.

Man kiekvienas augalas yra tarsi asmenybė, kaip žmogus. Jie skirtingi ir aš kiekvieną vis kitaip atrandu, pavyzdžiui, koks stiprus tramažolių kvapas, nuostabus pelynų sidabriškumas, patrauklus pankolių poskonis, gražiausia raudona keptų burokėlių spalva – tai tik keli augalai, kuriais dabar žaviuosi.

 

Knygoje pabrėžiama, kokia svarbi žmogaus kūno ir sielos vienovė. Gal Hildegardos raštuose radote paaiškinimą, kas šiandien šitaip išbalansuoja mūsų sielą ir kūną, kodėl aplink tiek dvasios ligų?

Pasak šv. Hildegardos, liga pasireiškia ir yra gydoma keturiose plotmėse. Pirmiausia, dieviškojoje, nes žmogus ir Dievas yra susiję ir nuo šio ryšio priklauso gijimas. Vaistai yra apreikšti Dievo, nuo Dievo priklauso, ar žmogus pasveiks, bet jis pats turi pašalinti ligos priežastis, o ne susitelkti į ligą.

Antra, kosminėje – žmogus sukurtas pagal kosmoso planą. Jis yra mikrokosmosas, kuris iš makrokosmoso gauna impulsus ir yra veikiamas per keturis elementus – ugnį, orą, vandenį ir žemę. Tad turi gyventi dermėje su gamta, pasauliu ir pagal jo ritmą.

Trečia, dvasinėje plotmėje. Kai sergama dėl dvasinių priežasčių, konfliktų, rūpesčių, įtampos ir teigiamų dvasinių patirčių stygiaus.

Ir, pagaliau, kūniškojoje, kai sutrinka kūno skysčių cirkuliacija. Skysčių pusiausvyrą ir sveikatą galima atkurti per mitybą, miegą, maldą ir fizinį darbą.

Klausiate, ar radau atsakymą? Sau radau. Gyvendami vartotojiškoje visuomenėje, pamirštame, kas mums, žmonėms, svarbiausia. Ateina metas, kai ir siela, ir kūnas ligomis mums pasako, kad gyvename ne taip, kaip reikėtų.

 

Kaip jums atrodo, kada pametėme tikėjimą iš aukščiau apdovanoto žmogaus galia?

Į šį klausimą atsakysiu pateikdama paralelę arba užuominą tolesniems tyrinėjimams. Vizijų iliustracijose šv. Hildegardos vaizduojamas žmogus atrodytų labai panašus į Renesanso menininko Leonardo da Vinci žmogų. Šv. Hildegarda rašo, kad pasaulio sąrangos viduryje yra žmogus, nes jis galingesnis už kitus kūrinius. Didis menininkas greičiausiai turėjo omenyje, kad žmogus yra Pasaulio Centras. Tačiau čia esama vieno esminio skirtumo – šv. Hildegardos žmogus vaizduojamas lyg ir Dievo, o gal Deivės įsčiose. Jis – ne vienas, jis apsaugotas. Kaip šv. Hildegarda rašo: „Jis taip stipriai apglėbtas kitų kūrinių, kad jokiu būdu negali būti nuo jų atskirtas.“