Tikros moterų istorijos

Esu iš tos laimingos kartos, kuri nematė karo. Tačiau taip pat esu iš tos kartos, kurios močiutės ir seneliai prie jo prisilietė labai glaudžiai. Iš tos, kuri baisėjosi tik pasakojimais ir nei ausimis nei akimis negalėjo suvokti siaubo, kurį prisimindamos liejo artimųjų lūpos. Dėkui Dievui, ir šiandien ta pirmine prasme karas manęs nepalietė. Tačiau būdama empatiška skaitytoja ir skaitydama knygas apie skaudžias kovas, pasiaukojimą, šeimų liūdesį ir baimes – rami išlikti negaliu. Pamenu, kai prieš kelis metus skaičiau Svetlanos Aleksijevič knygas, ašaros kaip pupos riedėjo. Tad bibliotekoje aptikusi Aušros Mažonės „Nežinios fronto linijas“ taip pat to jautrumo susigundžiau.

Aušra, kario žmona, savo knygoje pateikia 12 skirtingų, tačiau panašių istorijų. Skirtingų tuo, jog jas pasakoja 12 moterų iš skirtingų pasaulio šalių. O panašūs pasakojimai jų išgyvenamais, jausmais, patirtimis, baimėmis. Man pačiai net sunku pagalvoti kas dėtųsi mano širdyje jei mano vyras būtų karys. Ilgiausios vienišos naktys ir dienos, amžini klausimai galvoje ir neegzistuojanti galimybė čia ir dabar sužinoti kaip jis. O ką kalbėti apie tą milžinišką baimę dėl jo gyvybės? Saugumo? Plaukai piestu stojasi vien nuo minties. Tad vis svarsčiau, iš kur žmonos pasisemia tiek stiprybės ir drąsos. Kokia milžiniška meilė turi degti krūtinėje save pašvenčiant kario mylimosios daliai? Ir kokia atsidavusi turi būti vyro meilė tautai, šaliai savo laiką, patogų saugumą vardan jos aukojant? Visad jaučiau pagarbą karių šeimoms, bet skaitant „Nežinios fronto linijas“ ji vis augo. Iš naujo apie tai susimąsčiau ir ilgai apie tai galvojau. 

Kartu su išgyvenimų istorijomis autorė įdomiai pateikia JAV istoriją, karinę padėtį, terorizmo gyvavimą valstijose ir patį gyvenimą jose. Be valstijų, ji mus supažindina ir su kitų tautų (kalbintų moterų šalių) kultūromis ir gyvenimu. Tačiau man norėjosi ilgesnių, labiau išplėtotų pasakojimų. Visos 12 istorijų ganėtinai trumpos, koncentruotos, o man norėjosi labiau „įsigyventi“, įsijausti, susipažinti artimiau ir dar jausmingiau išgyventi kalbėjusių moterų pasaulius. Galbūt tokie lūkesčiai atsirado dėl lyginimo su Aleksijevič knyga? „Karo veidas nemoteriškas“ graudina nuo pirmų puslapių, o perskaičius knygą dar kurį laiką negali imti jokios kitos. Tiesiog sėdi susisupęs savo mintyse, perskaitytose istorijose ir bandai kažkokiu būdu vėl žiūrėti į pasaulį tomis pačiomis akimis kaip prieš perskaitant knygą. Bet neįmanoma. „Nežinios fronto linijos“ nėra tokia paveiki ar jautri, bet tikrai vertinga. Kas nori lengvesnio susipažinimo su karių moterų pasauliu – rinkitės šią. Kas nori gilaus sukrėtimo – rinkitės Aleksijevič knygas.

P.S.: Skaitydama negalėjau nustoti žavėtis knygoje naudotomis fotografijomis! Nuostabios!