TOP 9: nuo šnipinėjimo istorijų iki žudikų persekiojimų – kokius kriminalinius romanus pasirinkti?

Artėjant vasarai ir svarstant, kokias knygas pasirinkti atostogoms, daug kas turbūt ieško įtraukiančių, kiek lengvesnio pobūdžio skaitinių. Ir akys neretai nukrypsta į kriminalinius romanus. Tad čia pateikiame 9 rekomendacijas tiems, kas nori detektyvinio žanro kūrinių.

KAM: Tiems, kam patiko serialas „Babilonas Berlynas“

Daugelis šią knygų seriją, matyt, žino dėl didelio populiarumo sulaukusio televizijos serialo „Babilonas Berlynas“. Serialas, kuriame mes nukeliami į Veimaro laikų Berlyną, įtaigiai perteikia aprašomąjį laikotarpį, politines intrigas, kuria noir atmosferą. Tie patys žodžiai gali būti pritaikomi ir šiai Gareono Rato serijai. Ši serija turėtų patikti tiems, kam aprašomasis laikotarpis ir miestas yra ne tik fonas, o pagrindinis veikėjas, kam svarbus kinematografiškumas, istoriniai virsmai. Trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių Berlynas su gausybe įtampų – politinių ir ideologinių, miestas, kuriame klesti korupcija, kur greta blizgaus naktinio gyvenimo – nusikalstamų gaujų siautėjimas, tai išties dėkingas laikotarpis rašytojams. Reikia pasakyti, kad autoriaus stiprybė ir yra perteikti atmosferą, laikotarpį, o ne kurti detektyvinę intrigą – tiesa, pirmojoje dalyje politinio konteksto buvo daugiau. Serijoje pasakojama apie komisarą Gereoną Ratą, kuris imasi tirti kino žvaigždės nužudymą. Tačiau ši žūtis nebuvo atsitiktinė – netrukus pranešama apie dar vieną nužudytą aktorę. Narpliodamas šiuos nusikaltimus detektyvas panyra į šou verslo, nusikalstamo pasaulio užkulisius, prieš jo akis skleidžiasi nematomojo tarpukario Berlyno paslaptys.

KAM: „Nužudyti Evą“ serialo gerbėjams

Apie šią knygą turbūt užtenka pasakyt tik tiek, kad būtent pagal šią trilogiją, kurios pirma dalis ir yra „Slapyvardis: Vilanelė“, buvo sukurtas populiarusis serialas „Nužudyti Evą“. Beje, ledykla „Tyto alba“ išleido jau ir antrąją trilogijos dalį, o vėliau šiemet pasirodys ir trečioji, tačiau, žinoma, pirmiausia reikėtų pradėti nuo šio kūrinio – skirtingai nuo kai kurių kitų serijų, kurių knygas galima skaityti ir nesusipažinus su ankstesnėmis, šiuo atveju reikėtų skaityti seriją nuosekliai. „Slapyvardis: Vilanelė“ yra tarsi įžanga į visą seriją, kurioje supažindinami su dviem pagrindinėm personažėm – įtakingus asmenis žudančia nesugaunama Vilanele ir britų saugumo agente Eva, kuriai tenka užduotis surasti Vilanelę. Tai sąmojingas, elegantiškas, stilingas, seksualus trileris, balansuojantis ties žanrų ribomis. Yra čia ir šnipų romano užuominų, ir detektyvinė intriga, ir kelionės per visą pasaulį, nevienaplaniai, įdomūs personažai, greitas veiksmas. Gana šviežias gūsis trilerių rinkoje.

KAM: Norintiems kriminalinio romano su juodojo humoro poskoniu

Šios knygos nedrįsčiau rekomenduoti kiekvienam, kaip ir pirmojo rašytojo romano „Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui“, nes nuomonės dėl šio autoriaus, vokiečių rašytojo, teisininko, kūrybos, smarkiai skiriasi. Rekomenduočiau knygą tiems, kam patinka juodasis humoras, parodija, groteskas, netradicinis žvilgsnis į kriminalinių romanų žanrą, kas nori ironiško žvilgsnio į „mindfulness“ idėjas.

Originalumo, cinizmo autoriui išties netrūksta, ir jeigu jūsų humoro jausmas sutaps su autoriaus, patirsite ne vieną smagią akimirką. Kita vertus, nors autorius parodijuoja iš visos širdies, jis čia paliečia ir rimtesnes, socialines problemas, šeimyninius santykius, teisininkų darbo aspektus. Tačiau visa tai, žinoma, daugiau ar mažiau lieka fone. Sunkoka čia tikėtis realistiškumo, kaip tik – autorius specialiai kuria situacijas, kurios tokios netikros, kad būtent tai ir sukelia juoko antplūdį. Kalbant apie psichologų darbo parodiją, jeigu pirmojoje knygoje jis žaidė su dėmesingo įsisąmoninimo koncepcijomis, šįkart jis rašo apie vidinio vaiko paieškas. Knygoje mes vėl sutinkame Bjorną Dymelį, kuris netikėtai pats sau staiga tapo dviejų nusikaltėlių grupuočių vadovu, apsitvarkė santykius su šeima. Tačiau kartais realybė vis dėlto ima slysti jam iš po kojų, ir jis vėl griebiasi ugdymo konsultanto paslaugų. Visa tai, žinoma, vėl nuves sunkiai nuspėjamais keliais ir vietoje ramybės atneš chaosą.

KAM: Pamėgusiems „Merginą traukiny“, norintiems psichologinio trilerio

Ši rašytoja įsiveržė į kriminalinių romanų elitą su psichologiniu trileriu „Mergina traukiny“. Po šios knygos lūkesčiai buvo dideli, ir, reikia pasakyti, kad bent jau man tas romanas ir liko stipriausiu jos darbu – nei vėliau pasirodęs „Tamsus vanduo“, nei šis romanas visgi tokio lygio nepasiekia. Tačiau mėgstančius labiau tradicinius kriminalinius romanus, kuriuose taip pat įpinamos ir šeimos dramos, ryškus psichologizmas, kuriuose – gausybė susikertančių linijų, „Lėta ugnis“ gali sudominti. Tiesą sakant, tų siužetinių linijų, temų ir potemių šioje knygoje yra itin daug, ir jos netgi tiek apkrauna skaitytoją, kad visa knyga tampa pernelyg ištęsta. O šios knygos siužetas toks – radus nužudyto Danielio Saderlando kūną, įtariamos trys moterys. Visos jos turėjo pagrindą nužudyti Danielį, tačiau kuri iš jų tai padarė? Gudriai narpliojama įvairimis kryptimis judanti istorija su kiek prognozuojama pabaiga netaps ryškiausiu P.Hawkins drabu, tačiau autorė pasakoti moka, turi savo didelį gerbėjų būrį, tad „Lėta ugnis“ tikrai neliks nepastebėta.

KAM: Norintiems jaukaus, humoru prisodrinto britiško detektyvo

Dar praėjusiais metais išleista knyga, tačiau tiems, kas dar neskaitė šio autoriaus kūrinių, labai rekomenduoju į ją atkreipti dėmesį. Ypač tiems, kas mėgsta klasikinius angliškus kriminalinius romanus su humoro jausmu, spalvingais personažais. Tiems, kas žavisi Agtatha

Christie (ypač jos personaže Mis Marpl), kas nori šviesų įspūdį paliekančios smagios kriminalinės istorijos – o pripažinkime, žodis „smagus“ detektyvinėms istorijoms tinka ne taip jau dažnai. Įsimintini šios serijos (beje, pirmasis rašytojo romanas „Ketvirtadienio žmogžudysčių skyrius“ tapo sparčiausiai perkamu visų laikų debiutiniu kriminaliniu romanu) personažai – senjorų kompanija, guvūs senukai, mikliai sprendžiantys nusikaltimus. Šįkart jiems tenka dar sudėtingesnė užduotis nei pirmajame romane – išsiaiškinti deimantų vagystę, kuri aplipusi ir kitomis paslaptingomis istorijomis bei, žinoma, žmogžudystėmis. Realistiškumo čia tikėtis neverta, tačiau gausite jaukumo, minkštumo jausmą, nusikėlimą į senamadišką pasaulį ir gerą pramogą, supinančią kriminalinę istoriją su šypsena veide.

KAM: Pasiilgusiems D. Hanterio serijos, norintiems tikroviško procedūrinio detektyvo

Dar vienas labiau klasikinio pobūdžio kriminalinis romanas šiame sąraše ir dar vienas autorius, jau puikiai žinomas mūsų skaitytojams.

Simonas Beckettas – vienas garsiausių šių laikų britų detektyvų autorių, labiausiai išgarsėjes serija apie teismo medicinos ekspertą Deividą Hanterį, ir „Neramūs mirusieji“ yra penktoji knyga šioje istorijoje. Tuo metu, kai nemažai autorių stengiasi ieškoti naujų būdų pasakoti kriminalines istorijas, S.Beckettas grąžina mus prie klasikos. Autoriui svarbu perteikti autentiškumo jausmą, savo procedūriniuose kriminaliniuose romanuose jis detaliai aprašo nusikaltimo tyrimą, teismo mediko darbą, iš jo romanų galime suprasti, kaip nustatomos įvykdyto nusikaltimo detalės, jis puikiai kuria įtaigumo, tikroviškumo efektą. Jo knygose sugebama suderinti įtemptą veiksmą su inteligentišku pasakojimo būdu, čia – gausybė posūkių ir netikėtų atomazgų, sunkiai nuspėjamo veiksmo. O šįkar ekspertas pasitelkiamas ištirti vandenyje rasto kūno. Kuo ši mirtis gali būti susijusi su kitais galbūt įvykdytais nusikaltimais?

KAM: Mėgstantiems skandinaviškus detektyvus, lėtesnio tempo kriminalinius romanus

Knyga, kurią galima būtų apibūdinti kaip skandinaviškų kriminalinių romanų tradicijomis tvirtai besiremiantį pasakojimą. Kristina Ohlsson – jau puikiai žinoma švedų detektyvinių romanų autorė, tačiau mūsų skaitytojai tik dabar supažindinami su ja, ir šis romanas – pirmoji serijos dalis. Autorei svarbu perteikti atmosferą (kaip ir priklauso skandinaviškiems trileriams, atmosfera čia niūri, autorei svarbu atkurti gamtovaizdį), paliesti socialines problemas. Autorė panardina skaitytojus į neskubrų tempą, čia daugybė detalių. Ji akivaizdžiai nesiekia atrasti kažko naujo, o kaip tik bando pateikti visus privalomus skandinaviškus ingredientus. O romane pasakojama apie buvusį finansininką Augustą Strindbergą, kuris persikelia gyventi į Švedijos provinciją. Tačiau ramaus kaimelio kasdienybę sukrečia žinia apie tai, kad dingusi mokyklos mokytoja gali būti negyva. Tačiau tuo kaimelio tamsios paslaptys nesibaigia.

KAM: Stepheno Kingo gerbėjams

Taip, sunku būtų priskirti šią knygą tarp geriausių Stepheno Kingo darbų, tačiau visgi sunku buvo ir jo kūrinio neįtraukti į šį sąrašą. Žinoma, Stephenas Kingas kartelę iškėlęs labai aukštai, ir nemažai šio autoriaus rašytojo gerbėjų sako, kad netgi kiek ir nusivylė šiomis apysakomis, kurių ne visos yra vienodai stiprios, tačiau tuo pačiu pripažįsta, kad siaubo romanų karalius visgi išlaiko sau būdinguosius bruožus. Taip, be jokių abejonių, jis kuo puikiausiai moka kurti įtampą ir siaubo, nerimastingą atmosferą. Ir tas atpažįstamumo jausmas skaitant šioje knygoje esančias keturias apysakas, malonus. Sutinkame čia ir jau pažįstamą personažę iš „Pono Mersedeso“ – Holę Gibni, tad ši dalis labiausiai patiks tiems, kas jau susipažinęs ir su kitais Stepheno Kingo darbais. Tiesa, bent jau man „Jei bus kraujo“, kurioje ir sutinkame Holę, šioje knygoje patiko mažiausiai. Labiausiai iš čia esančių apysakų patiko „Pono Harigano telefonas“, kurioje Stephenas

Kingas žaidžia klasikiniais siužetais. Tačiau daug apie Stepheną Kingą čia rašyti ir nereikia, nes mes puikiai žinome, ko iš jo tikėtis.

Beje, pabaigos žodyje pats autorius paaiškina ir tai, kaip gimė kieviena iš šių apysakų, kas jo gerbėjams bus įdomu.

KAM: Norintiems iš gausybės siužetinių linijų supinto intrigų kamuolio

Iš karto pasakysiu, kad nesu didžiausias šio rašytojo kūrybos gerbėjas, tačiau žinau, kad jis turi gausybę mėgstančiųjų jo knygas, taip pat ir Lietuvoje (lietuvių kalba yra išleistos jo knygos „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ bei „Baltimorės knyga“), tad šiame sąraše atsidūrė ir jo naujas vertimas. Lieku prie nuomonės, kad „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ buvo stipresnis šio autoriaus darbas, tačiau ir šiame kūrinyje rasite tai, kuo jis sužavėjo skaitytojus ta knyga. Yra čia ir detektyvinė intriga, ir muilo operos elementų, ir gausybė siužetinių linijų, ir kelionės laiku – tiesą sakant visko tiek daug, kad sukasi galva, ir retkarčiais atrodo, kad autorius iki galo taip ir nesuvaldo siužeto, nusprendęs aprėpti visko kaip įmanoma daugiau ir ištes ne viskas iki galo įtikina. Tačiau tiems, kam patinka knygos, kurios tiesiog prikimštos paslapčių ir intrigų, šis kūrinys gali būti pats tas – ypač jei jau žinote, ko laukti iš J.Dickerio. Na, o šiame kūrinyje rašytojas atvyksta pailsėti į Šveicarijos viešbutį, Ir čia ne tik susipažįsta su kaimyne, su kuria užmezga artimesnius santykius, bet ir susiduria su keistu dalyku – viešbutyje nėra 622 kambario. Pasirodo, kad tame kambaryje buvo įvykdyta iki šiol neišaiškinta žmogžudystė. Aiškinantis tuos įvykius atsivers tikras paslapčių kamuolys.