„Veidai“ – naujas „Kopenhagos trilogijos“ autorės romanas lietuviškai

Danų rašytoja Tove Ditlevsen puikiai pažįstama Lietuvos skaitytojams iš prieš kelerius metus pasirodžiusio romano „Kopenhagos trilogija“, o ką tik lietuviškai pasirodė jos autofikcinis romanas „Veidai“. Būtent šioje knygoje autorė sudėtingas asmenines patirtis pavertė literatūra. Apskritai T. Ditlevsen aprašė tai, su kuo susidūrė pati – savo laiko, XX amžiaus vidurio, stiprios ir kūrybiškos moters sudėtingą kasdienybę ir vietos pasaulyje paieškas. Jos aprašytos patirtys universalios, tad būtent dėl to rašytojos kūryba iš naujo atrasta pastaraisiais metais ir sulaukė kur kas didesnio susidomėjimo nei savo laikais.

Romanas „Veidai“, kurį į lietuvių kalbą vertė Aurelija Bivainytė,  trumpa istorija apie moters padėtį visuomenėje, psichinę sveikatą ir laisvės atradimą ten, kur jos tarsi neturėtų būti. 7 deš. Kopenhaga,  vaikų rašytoja Lise Mundus pripažinta, jos knygas skaitytojai myli ir vertina. Tačiau moters kūrybinį džiaugsmą sudrumsčia vyras Gertas, nenorintis pripažinti, kad žmonai sekasi. Tuo tarpu Lisei atrodo, kad Gertas neištikimas su namų tvarkytoja. Moters nerimas ir įtarumas auga ir galiausiai virsta obsesija. „Veidai“ – prikaustantis ir empatiškas žvilgsnis į tai, kas glūdi giliai viduje.

Savo laiką peržengusi moteris

 T. Ditlevsen kūrybos centre – visuomenės požiūris į moterį. Laisva ir kūrybiška rašytoja peraugo savo laiko rėmus, kai moters vieta visuomenėje buvo gerokai suvaržyta. Lisė iš „Veidų“ taip pat susiduria su šiais kasdienybės pančiais: vos moteris ima įgyvendinti kūrybines svajones, vyras ją atstumia, nes nesugeba suvokti, kaip moteris gali sukurti kažką vertingo. Beje, pradėjusi rašyti pati T. Ditlevsen panašių vertinimų sulaukė iš tėvo, kuris išgirdęs, kad dukra nori kurti lyrinius tekstus, tepasakė, kad mergaitės nemoka kurti poezijos.

Laisvė nelaisvėje

 T. Ditlevsen „Veiduose“ kalba apie praėjusio amžiaus vidurį, tačiau ji taip subtiliai, profesionaliai ir empatiškai rašo apie psichinę sveikatą ir mentalinius išgyvenimus, kad šis tekstas, atrodo, byloja apie šiandien ir nepalieka abejingų. „Veidus“ galima palyginti su kitu Lietuvoje pripažintu ir mylimu kūriniu – Antano Škėmos „Balta drobule“. Tiek A. Škėma, tiek T. Ditlevsen gilinasi į žmogaus psichologiją, kaip asmuo jaučiasi ir laviruoja ant beprotybės slenksčio. Pagrindinė „Veidų“ veikėja Lisė uždaroma į psichiatrinę ligoninę ir bando kapstytis kaip tik sugeba, tačiau jos psichinė būklė prastėja. Moteris pradeda matyti haliucinacijas, girdėti nebūtus dalykus, ir nors ją bando gydyti, Lisei ateina siaubinga mintis – galbūt protingiausias sprendimas išprotėti?

Kviečiame skaityti T. Ditlevsen autofiksinio romano „Veidai“ ištrauką ir susipažinti su šiuo pasaulinį pripažinimą pelniusiu romanu.

Kol ji godžiai gėrė, atrodė, lyg iš matinių, romių moters akių į ją spoksotų vaikystė. Išvydo mamą, kai ji vakarais sėdėdavo prie lempos ir jai dainuodavo, o tėtis miegodavo ant sofos. Kambarys tuo metu būdavo šviesi ir saugi sala laukiniame pasaulio vandenyne. Šis prisiminimas dabar užplūdo jos sielą it visad ten tūnojusi šiluma, tik ir laukusi, kol ją kas pašauks. Moteris paplekšnojo jai per skruostą.

– Jei kas klaus, ar girdite balsus, sakykite, kad ne, – nutęsė ji prislopintu balsu. – Tai labai svarbu.

– Nieko nebus, – nustebusi atsakė Lisė. – Juk visi juos girdi.

– O, ne, – ji linksmai sau mezgė, o kambaryje nesigirdėjo nieko daugiau, kaip tik virbalų tarškėjimas. – Girdime tik savo balsus.

Ji pasakė tai taip natūraliai, lyg aiškindama, jog kiekvienas žmogus turi savo dantų šepetėlį.

– Tai daktaras Jorgensenas jų negirdi? – viltingai paklausė.

– Žinoma, ne. Pasakykit jam, kad, be jo, daugiau jokių balsų negirdite.

– Kodėl?

– Kitaip niekad negrįšite namo. Jei kalbėsite apie balsus, jie manys, kad esat išprotėjusi.

– Tuo jie ir nori mane įtikinti.

– Žinoma. Tai juk bepročių ligoninė, ji negali egzistuoti be pacientų.

– Kaip man iš čia išeiti?

– Turite parašyti ombudsmenui. Aš parašiau, kasdien laukiu atsakymo. O tada turėtumėt jiems nepriešgyniauti. Neprotinga su jais bartis, kol čia esate.

Atėjo Gertas ir atnešė padėklą su puodeliu kavos ir sumuštiniu lėkštėje.

– O, jūs čia, – jis suraukė kaktą. – Jums negalima pas ponią Mundus, jai reikia ramybės.

Moteris ramiai susirinko mezginį ir išėjo iš kambario kaip iš paveikslo, kuriame ji buvo pagrindinė figūra.

– Laikas pusryčiauti, – pasakė Gertas pasiskolintu balsu, turbūt iš to slaugytojo, kurio vaidmenį jis atliko.

– Taip, – klusniai atsakė, stebėdama žalsva plėve apsitraukusį ir amoniaku smarkiai trenkiantį sumuštinį.

Įdomu, kiek galima išgyventi be maisto? Alkis ne taip baisiai kamuoja kaip troškulys. Gal ta moteris atneš jai kokio nors neužteršto maisto. Ji laikė ją vienintele savo drauge, žmogumi, kuriuo gali pasikliauti šiame pragare, tuo, kas jos neapleis.

Gertas vėl dingo, bet tą pačią akimirką pro derybų groteles pasirodė Gitė.

– Niekada nesupratai jaunų žmonių, – pasakė ji. – Jų nesupratę rašytojai negali išgyventi naujųjų laikų. Ar atsimeni, kaip du gimnazistai iš tavęs ėmė interviu mokyklos laikraščiui? Jie paklausė, kodėl niekuomet nedalyvauji šiuolaikiniuose debatuose. Ar atsimeni, ką atsakei? Pacitavai Hemingvėjų. Pakartok tai.

Kol ji mėgino prisiminti kadais pasakytus žodžius, stebėjo į groteles įsikibusias Gitės rankas. Staiga ją apėmė nerimas, jog pasaulyje yra dvigubai tiek rankų, kiek veidų. Tada žodžiai sugrįžo tvirtai, aiškiai ir drąsiai:

– Leisk pasaulį gelbėti tiems, kurie to nori, kad pats galėtum ramiai jį suvokti kaip aiškią visumą, – lėtai ištarė ji.

– Taip, – patenkinta tarė Gitė, – taip ir pasakei. Ir tuo pasakymu savo likimą užantspaudavai. Hemingvėjus persišovė galvą. Jis buvo per senas, kaip ir tu. Jis priklausė mirusiųjų pasauliui. Gaila, kad čia nėra veidrodžių. Pamatytum dabar savo veidą. Kaip lavono.

Paklaikusi Lisė pamiršo bet kokį atsargumą.

– Nekenčiu tavęs! – pratrūko ji. – Man seniai derėjo tave išspirti lauk.

– Kvailystė, – švelniai tarė Gitė. – Turėtum pripažinti, kad aš tik mėginu tave išgelbėti. Tik tau trūksta valios bendradarbiauti.

Jos veidas išnyko, o netrukus ji už kankinimo grotelių išgirdo kimų Sioreno riksmą. Su siaubu pakėlė akis ton pusėn. Jo veidas buvo susitraukęs, kažkoks pasenęs, tarsi Indijos vaikų, kuriuos rodo per televiziją laidose apie neišsivysčiusias šalis. Ji pagavo įkalintą, nevilties kupiną jo žvilgsnį, tarsi jis nė nesitikėtų iš jos pagalbos.

– Siorenai! – sušuko ji. – Bėk iš skyriaus ir susirask tėtį. Jis čia, pasirūpins, kad grįžtum namo.

Sugriebusi diržą ji mėgino išsinerti iš jo per klubus, bet tai buvo neįmanoma.

– Gite! – suriko ji. – Ką su juo darai?

– Raunu jam nagus, – pergalingai atšovė Gitė. – Kadangi tu nenori nešti savo dalies pasaulio kančių, tai teks daryti jam. – Bet aš noriu, – gailiai verkė Lisė. – Sutiksiu su visomis

tavo sąlygomis, tik paleisk jį.
– Tapk abejinga, – griežtai paliepė Gitė. – Pasaulyje ne vienas milijardas vaikų, du trečdaliai iš jų kenčia. Kai tik savo šaltą širdį atsuksi į savo pačios vaikus, pradėsi kažką jausti visiems.

– Taip, – tarė ji, pajutusi, kad jos galva staiga visiškai ištuštėjo. – Puikiai suprantu, ką nori pasakyti.

Sioreno verksmas vis tolo, o neviltis kažkaip nejaukiai slopo, tarsi kas būtų marinęs jos pojūčius.

– Pradedu suprasti, ką nori pasakyti, – pakartojo ji, iškart prisiminusi, kaip palengvėjo, kai jos meilė Gertui virto aiškiu, maloniu abejingumu. Burnoje tapo saldu iki pykinimo, o širdyje suskambėjo kažkokios senos širdgėlos aidas. Ji suprato, kad mažojo Sioreno prisiminimas dingęs. Prieš akis išvydo kūdikio veidą, bet jis galėjo būti bet kokio kito gatvėje vežimėlyje matyto svetimo vaiko. Ar egzistavo kokia nors jai nepažįstama meilės forma? Ji prisiminė Friodingo eilėraštį:

Pirkau už pinigus meilę.
Kitokios negalėjau pasiekt.
Gergždžiančios stygos, giedokit man giesmę,
meilės giesmę giedokit vis tiek.

Akys prisipildė ašarų. Visi balsai dingo, visai kaip tada, kai šalia sėdėjo ta mezganti moteris. Jos kūną it saldūs nuodai užplūdo malonus nuovargis. Šviesa kambaryje suminkštėjo, susidrumstė kaip nevalytas akvariumo vanduo. Apėmė jausmas, lyg ji čia prabuvusi jau daug metų, o dabar yra labai sena. Tada prisiminė, kad jie visuomet nužudo seniausią pacientę, ir baimė sugrįžo it ištikimas draugas, kuriam nesvarbu, ar jausmas abipusis. Ištrūkti iš čia tapo gyvenimo ir mirties klausimu. Kaip ta moteris ir sakė, reikia neprieštarauti. Bet su Gite ji nesutiko. Akimirką aplankė kažkoks nenatūralus, nejaukus supratimas, apie ką visa tai ir kad ji išdavė Sioreną. Skausmingai grįžo jo vaikystės prisiminimai, ir ji žinojo, kad tuo momentu, kai jo verksmas virto tolimu triukšmu, lyg tramvajų bildesys gatvėje, ji buvo išprotėjusi. Jie skriejo cypdami, barškėdami jos galvoje, o juose sėdėjo žmonės, kurių veidai atrodė tušti tarsi apleisti ir negyvenami namai. Tai buvo vargšai, parduodantys savo laiką už pinigus. Jie gaudavo sutartą sumą už kiekvieną valandą, o tas valandas perkantieji kraudavo jas prie savų lyg turtuoliai, kaupiantys maisto produktus prieš artėjantį pasaulinį karą. Vakarais tie tramvajų keleiviai dalyvaudavo valdžios organizuojamose linksmybėse ir juos kamuodavo kaltės jausmas, jei tos linksmybės jų nedžiugindavo. Mirdavo jie kukliai, kur nors nuošalyje, skubiai įsliuogdavo mirtin lyg į atsitiktinį drabužį, kuris gal bus tinkamas, jei tik pasiseks. Jai teko nešti jų likimą it seniai pamirštą įprotį, kurį kiek pasistengus vėl įmanoma prisiminti. Nes ji nebeturėjo nei namų, nei pinigų, nei jokių įtakingų draugų. Jai teliko sveikas protas, kurį jie iš visų jėgų mėgino atimti. Ji prisiminė savo sapną ir vėl išgirdo daktaro Jorgenseno balsą: „Tikrovė egzistuoja tik jūsų galvoje.“