Vladimiro Nabokovo knygoje „Kairysis kaspinas“ – individo kova prieš totalitarizmą. Knygos ištrauka

Neseniai leidyklos „Jotema“ išleistoje V. Nabokovo knygos „Kairysis kaspinas“ pasakojimo centre –
totalitarinės valstybės santvarkos ir individo, tironijos ir laisvės konfliktas. Nabokovas kelia klausimus apie individo laisvę, atsakomybę bei moralę totalitarizmo ir mirties grėsmės akivaizdoje.

Užsienio šalių kritikų vadinamas įspūdingu, galingu ir pačiu drąsiausiu jo sukurtu distopiniu-politiniu romanu. „The New York Times“ po šios knygos pasirodymo atsiliepė taip: „Bus labai blogai, jei ši knyga neatras savo auditorijos. Karas, kaip ir laisvos minties kova prieš totalitarinius režimus, vis dar tęsiasi.“ Ši mintis galėtų tapti šiandieniu romano devizu, žmonijai išgyvenus net ir du pasaulinius karus, tačiau pasaulyje, vis dar gyvuojant tironiškoms politinėms santvarkoms, vykstant kariniams konfliktams ir iškylant vis naujoms radikalioms partijoms.

„Kairysis kaspinas“ — tai antrasis Nabokovo romanas anglų kalba, pradėtas rašyti dar Antrojo pasaulinio karo metais, o užbaigtas kūrėjui gyvenant Amerikoje. Lietuviškai šį kūrinį vertė Rasa Drazdauskienė, o pasaulyje jis išverstas į daugiau nei 40 kalbų. Pasak Nabokovo kūrybos tyrinėtojo, rašytojo Briano Boydo, „šiuo romanu siekiama atskleisti nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos atstovaujamą žiaurumo mašineriją, priešiškai nusiteikusią viskam, kas vertingiausia ir pažeidžiamiausia žmonijos gyvenime“.  

Tironiško režimo persekiojimai

Valstybės valdžią neseniai perėmė tironų ir filistinų partija „Vidutinis žmogus“ ir jos lyderis Padukas. Vedini visuotinės lygybės ir laimės lozungų jie griežtai atmeta bet kokį individualizmą ir minties laisvę. Policinės valstybės režimui pasipriešinti gali tik genialus filosofas Adamas Krugas. Sielvartaudamas dėl neseniai ištikusios žmonos mirties, iš pradžių naujosios partijos veikloje jis neįžvelgia jokio blogio. Bet grėsminga tironijos mašina, kuriai vadovauja Padukas, kėsinasi palenkti bet kurį individą savo naudai. 

Įgiję Krugo paramą, jie galutinai įtvirtintų naująją santvarką. Partija stengiasi jį suvilioti, tačiau Krugas priešinasi, kol galiausiai pagrobiamas Krugo sūnus Davidas. Padukas prižada jį grąžinti iš vaikų globos namų, įkurtų kalinių reabilitacijos klinikoje, jei Krugas sutiks prisidėti prie jo partijos. Jis sutinka, tačiau lieka apgautas ir pats patenka į kalėjimą. Krugui taip pat pasiūloma išlaisvinti 24 partijos oponentus, tarp kurių ir dalis jo draugų. Tačiau jis atsisako dėl visų nusikaltimų ir apgavysčių apkaltindamas Paduką. Galiausiai jis pats tampa diktatoriaus pakalikų kulkos auka. Įstatydamas pagrindinį herojų į nepavydėtinas situacijas, 

Dalinamės ištrauka iš V. Nabokovo knygos „Kairysis kaspinas“, kurią išleido leidykla „Jotema“, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.

Krugas – tai vis dar buvo jis – ėjo toliau, jusdamas prie nykščio pagalvėlės prilipusį dilgčiojantį ornamentą. Šioje tilto pusėje buvo šviesiau. Jį sustabdę kareiviai atrodė žvalesni, geriau nusiskutę, vilkėjo tvarkingesnes uniformas. Ir jų pačių buvo daugiau, kaip ir sulaikytų naktinių keliautojų: du seniai su dviračiais, vienas toks, kurį būtų galima pavadinti ponu (pakelta aksominė palto apykaklė, rankos giliai sugrūstos į kišenes), ir jo mergina, susitaršiusi rojaus paukštė.

Pietras – ar bent jau kareivis, panašus į Pietrą, vyriausiąjį Universiteto klubo padavėją, – taigi, kareivis Pietras apžiūrėjo Krugo leidimą ir išsilavinusio žmogaus tartimi pasakė:

– Niekaip nepajėgiu suprasti, profesoriau, kaip jums pavyko pereiti tiltą. Neturėjote jokios teisės tai daryti, kadangi šio leidimo nepasirašė mano kolegos iš šiaurinės pusės sargybos. Deja, jums teks grįžti atgal ir gauti parašą, kaip nurodyta nepaprastosios padėties taisyklėse. Kitaip negalėsiu jūsų įleisti į pietinę miesto pusę. Je regrette* (apgailestauju pranc. – vert. past.), bet įstatymas yra įstatymas.

– Gryna teisybė, – atsakė Krugas. – Nelaimei, jie nemoka net skaityti, o ką jau kalbėti apie rašymą.

– Tai ne mūsų problema, – atsakė rimtas, dailus, tuščio veido Pietras, o jo bendražygiai rimtai, mąsliai pritardami palinksėjo galvomis. – Ne, niekaip negaliu jūsų praleisti, kol, kartoju, jūsų tapatybė ir nekaltumas nebus patvirtinti priešingos pusės sargybinių parašais.

– O gal mes galėtume, taip sakant, apsukti tiltą? – kantriai pasiteiravo Krugas. – Norėjau pasakyti – sukeisti puses. Jūs juk pasirašote leidimus tų, kurie pereina iš pietinės pusės į šiaurinę, teisybė? Tai gal apverskime šį procesą. Pasirašykite šį vertingą dokumentą ir leiskite man ramiai eiti namo, į lovą Peregolmo skersgatvyje.
Pietras papurtė galvą.

– Nesuprantu jūsų mąstymo, profesoriau. Mes sunaikinome priešą – taip, sutraiškėme jį, sutrypėme kojomis. Bet viena kita hidros galva dar tebėra, todėl negalime rizikuoti. Galiu jus užtikrinti, profesoriau, kad po kokios savaitės mieste vėl galios normali padėtis. Ar ne taip, vaikinai? – pridūrė Pietras, atsigręžęs į kitus kareivius, ir šie karštai jam pritarė, o jų doruose protinguose veiduose švietė pilietinis įkarštis, perkeičiantis net patį negražiausią žmogų.

– Kreipiuosi į jūsų vaizduotę, – pasakė Krugas. – Įsivaizduokite, kad aš einu į priešingą pusę. Tiesą pasakius, iš tiesų ėjau į priešingą pusę dar šį rytą, kai tilto niekas nesaugojo. Pastatyti sargybą tik sutemus – labai banalus sprendimas, bet neverta ties juo sustoti. Nestabdykite ir jūs manęs.

– Be parašo nepraeisite, – pasakė Pietras ir nusisuko.

– Ar tik jūs nesiruošiate gerokai sumenkinti kriterijų, pagal kuriuos vertinama žmogaus protinė veikla, jei tokia išvis yra? – bambėjo Krugas.

– Ša, ša, – patarė kitas kareivis, pridėdamas pirštą prie burnos su zuikio lūpa ir tuojau pat greit rodydamas į plačią Pietro nugarą. – Ša, Pietras visiškai teisus. Eikit.

Vladimir Nabokov. Shutterstock.com nuotr.

– Taip, eikit, – pritarė Pietras, nugirdęs paskutinius žodžius. – O kai vėl čia sugrįšite su pasirašytu dokumentu ir viskas bus sutvarkyta – tik pagalvokite, kokį vidinį pasitenkinimą pajusite matydamas, kaip mes irgi jį pasirašome. Mums irgi bus malonu. Naktis dar ankstyva, o be to, jei norime būti verti Valdovo, neturėtume vengti šiokių tokių fizinių pastangų. Eikite, profesoriau.

Pietras pažvelgė į du barzdotus senius, kantriai spaudžiančius dviračių vairus; žibintų šviesoje buvo matyti, kad jų krumpliai pabalę, o akys tarsi pamestų šunų atidžiai žvelgia į kareivius.

– Jūs irgi galite eiti, – ištarė kilnusis vyras.

Barzdočiai žvaliai, nors to buvo sunku tikėtis iš jų brandaus amžiaus ir plonų kojų, užšoko ant dviračių ir mikliai nuvažiavo, svirduliuodami iš nekantrumo kuo greičiau pasišalinti, persimetę keletu gomurinių frazių. Apie ką jie kalbėjosi? Apie tai, kokie seni jų dviračiai? Kiek kainuoja kokia nors ypatinga rūšis? Apie lenktyninių takų būklę? O gal tokiais šūksniais reiškė padrąsinimą? Arba draugiškai erzino vienas kitą? Gal aptarinėjo juoką, prieš daugelį metų perskaitytą žurnaluose Simplizissimus arba Strekoza? Visad įdomu sužinoti, ką vienas kitam šūkčioja kartu važiuojantys dviratininkai.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. 

Leidyklos „Jotema“ informacija.