Išgyvenęs Terezino koncentracijos stovyklą knygos „Kažkur vis tiek išaušta rytas“ autorius: nieko blogiau būti negali

„Viliuosi, kad ši knyga taps savotišku tiltu, apie kurį mano motina 1945 metais rašė savo laiške. Tikiu, kad ją perskaitę geriau suprasite pasaulį, kuriame mes gyvenome – ir vos nemirėme – 1939–1945 metais. Manau, kad iš tikrųjų supratę tą pasaulį niekada jo nepamiršite“, – tokią žinią savo skaitytojams paliko šiais metais miręs knygos autorius Michaelas Gruenbaumas.

Padedamas pripažinto amerikiečio rašytojo Toddo Hasak-Lowy’io, Michaelas Gruenbaumas savo sukrečiančiuose memuaruose dalijasi jaudinančia vilties istorija. Tai pasakojimas apie sugriautą vaikystę, siaubą, o kartu viltį, šeimos meilę ir draugystę. Papildyta tikrais dokumentais ir nuotraukomis, apdovanota Nacionaline žydų knygos premija, JAV literatūros premijos „Tėvų pasirinkimas“ aukso medaliu, knyga yra svarbus indėlis į literatūrą apie Holokaustą. „Kažkur vis tiek išaušta rytas“ į lietuvių kalbą išvertė Daiva Krištopaitienė, išleido leidykla „Alma littera“.

M. Gruenbaumas gimė 1930 metais Prahoje. 1942 metais jis su motina ir seserimi buvo išsiųstas į Terezino koncentracijos stovyklą. Stovykloje jam pavyko išgyventi ir sulaukti karo pabaigos. 1950 metais M. Gruenbaumas emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, čia susituokė ir penkiasdešimt metų išgyveno su Thelma Gruenbaum, knygos „Nešarimas: išgyvenę Terezino vaikai“ autore. Užaugino tris sūnus ir keturis anūkus.

Knyga skirta jauniesiems skaitytojams. „Šis pasakojimas padės jiems įsivaizduoti save neįsivaizduojamoje realybėje ir parodys, kad į juos panašūs vaikai sugebėjo toje realybėje išgyventi“, – taip apie knygą rašė „New York Times Book Review“.

„Mano tėvas buvo neįtikėtinas žmogus, spinduliavęs begalinį optimizmą. Po patirčių koncentracijos stovykloje jis tiesiog žinojo, kad nieko blogiau būti negali“, – taip tėvą prisimena vienas iš jo sūnų – Kalifornijoje, Santa Rosoje, gyvenantis Davidas Benjaminas Gruenbaumas. Jis mielai sutiko savo prisiminimais ir įžvalgomis apie knygą pasidalyti su Lietuvos skaitytojais. D. B. Gruenbaumą kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Kada iš savo tėčio pirmą kartą išgirdote jo paauglystės istoriją? Ar įsivaizdavote tikrąjį jos siaubą ir mastą?

Savo gyvenimo istorijos fragmentus tėtis man pradėjo pasakoti tada, kai buvau maždaug dešimties. Holokaustas tada man buvo pasaulio istorijos įvykis ir – tiek, ne daugiau. Tik vėliau, jau būdamas paauglys, supratau, kaip siaubinga tai, kas įvyko.

Jūsų tėvas savo knygą skiria pusantro milijono žydų vaikų, kurie buvo nužudyti. Ar kada esate galvojęs apie tai, kuo jie galėjo tapti užaugę? Ar tėčio istorija jums primena tai, koks trapus yra gyvenimas?

Svarstau, kas būtų nutikę, jei visi tie žydų vaikai būtų likę gyvi. Pasaulis būtų kitoks, nė neabejoju. Mano tėtis spinduliavo optimizmą – galbūt dėl to, kad gyvenime patyrė didžiausią įmanomą siaubą. Ir aš stengiuosi išlaikyti pakilią jo dvasią savyje.

Ar kada savyje nešiojotės keršto jausmą už tai, ką naciai padarė jūsų tėvo bendraamžiams?

Jaučiu, kad tarp manęs ir nacių yra gilus, mus skiriantis, sluoksnis. Žinoma, pykstu, kad niekada taip ir nepamačiau savo senelio, kuris buvo nužudytas keturiasdešimties, bet keršto nejaučiu. Labiau galvoju apie tai, ką galiu padaryti, kad panaši tragedija pasaulyje niekada nepasikartotų.

Kaip manote, ar tėvas jautėsi kaltas, nes išgyveno?

Manau, visi tie, kurie išgyveno genocidą, jaučia slegiančią kaltę dėl tų, kurie neišgyveno. Mano tėvas su išgyvenusiojo kaltės jausmu kovojo skaitydamas paskaitas ir pasakodamas pasauliui, kas nutiko žydų tautai.

Francisas Maieris, arba Franta, buvo žmogus, padėjęs vaikams koncentracijos stovykloje išlaikyti viltį. Ar stovykloje buvo ir daugiau žmonių, kurie buvo išlaikę bent kokią žmogiškumo kibirkštėlę?
Hansas Krosas ir Adolfas Hoffmeisteris okupuotoje Čekoslovakijoje sukūrė nuostabų dalyką – „Brundibaro“ operą vaikams. Ji buvo pastatyta Terezino koncentracijos stovykloje, šalia Prahos. Operos arijas dainavo vaikai, muzika mažiesiems kaliniams per muziką ir meną leido reikšti savo emocijas, kėlė vaikų dvasią. Koncentracijos stovyklose buvo daug kalinių mokytojų, kurie, stipriai rizikuodami tęsė savo darbą, mokė vaikus.

Jūsų tėvas savo knygoje pasakoja, kodėl savo istorija nusprendė pasidalyti tik sulaukęs garbaus amžiaus. Ar kada jautėte kylančią jo baimę, kad istorija gali pasikartoti?

Ir tėtis apie tai pagalvodavo, ir aš pagalvoju, bet iš tiesų tikiu žmonių gerumu ir tuo, kad šių dienų aplinkybėse būtume geriau pasirengę stabdyti blogį.

Kokius jausmus išgyvenote skaitydamas savo tėvo knygą, autentišką laikotarpio liudijimą?

Per daugybę metų išgirdau daugybę istorijų. Kai kurios iš jų aprašytos knygoje. Dar prieš tai, kai tėtis pradėjo rašyti knygą, buvau pajutęs, kokie stiprūs, kokie galingi yra tų žmonių išgyvenimai. Knygoje man buvo sunkiausia skaityti apie senelio laidotuves.

 Jūsų sūnus Benjaminas sukūrė animacinį filmą pagal senelio pasakojimą apie koncentracijos stovyklą išgyvenusį meškiuką „The Teddy Bear“. Ar tiesa, kad būtent žaislinis meškiukas išgelbėjo jūsų tėvo gyvybę?

Mano tėvas visuomet buvo dėkingas meškiukui Sašai, kuris išties išgelbėjo gyvybę. Gera įsivaizduoti, galvoti, kad tokių Sašų buvo ir yra daugiau. Pamenu, mano močiutė gamino meškučius vokiečių kariams.

Jūsų tėvas mirė garbaus amžiaus, iki galo pats gyveno savarankiškai. Likus dviem dienoms iki mirties netgi kalbėjo per „Zoom“. Ar tai įrodymas, kad gyvenimas, jei tik pavyksta atlaikyti išmėginimus, mus užgrūdina?

Mano tėtis galėjo kentėti sunkumus, bet visada rinkosi juoktis, būti laimingas. Ir taip iki pat mirties. Jis buvo neįtikėtinai savarankiškas. Pavyzdžiui, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje išgyveno sunkų išialgijos – kriaušinio raumens uždegimo priepuolį. Dvi dienas šliaužiojo po namus, bet nieko apie tai nesakė savo šeimai. Kol ir vėl nepradėjo vaikščioti.