Selemonas Paltanavičius vaikams pasakoja apie gamtos legendą ir savo herojų – Tadą Ivanauską

„Profesorius Tadas Ivanauskas mano vaikystės dienomis buvo ypatinga mokslo, kultūros figūra. Kai „Mūsų sodų“ žurnale aptikau jo straipsnį apie vaismedžius, kaimynas eigulys lyg savaime suprantamą dalyką patikino, kad derėtų tikėti kiekvienu žodžiu, nes… profesorius pats viską išbandęs“, – prisimena gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

„Tadukas, Tadas ir svajonių paukštė“ – taip vadinasi naujausia S. Paltanavičiaus knyga, kurią jis parašė bendradarbiaudamas su Kauno rajono muziejumi. Knygą apie legendinį Lietuvos gamtininką T. Ivanauską išleido leidykla „Alma littera“. Jaukus pažintinis pasakojimas skirtas ne tik vaikams nuo 6 metų, bet ir visai įdomių žinių apie šalies gamtą ir istoriją ieškančiai šeimai.

Pirmasis knygos pristatymas įvyko T. Ivanausko gimtinėje, Obelynės sodyboje. Kauno rajono muziejaus surengtoje šventėje dalyvavo knygos autoriai – rašytojas S. Paltanavičius ir iliustruotoja Agnė Nananai.

Selemonas sako, kad Obelynė – dar vienas profesoriaus T. Ivanausko vaikas. Sodybą jis kūrė su žmona Honorata vaizdingoje, bet visiškai tuščioje vietoje. Čia jie pasodino sodą, į kurį skiepyti vaismedžiai keliavo iš gimtinės – Lebiodkos, iš Ivanauskų sodo. Saujoje čia buvo atneštos miško eglutės – dabar tai išlakūs medžiai. Ir visi kiti, sodinti tada, jau sulaukę beveik 100 metų, – Obelynei tiek ir yra.

Knygos iliustruotoja, po Agnės Nananai slapyvardžiu pasislėpusi knygų dailininkė Agnė Kananaitienė, į Obelynę atvyko pirmą kartą. Prieš pradėdama iliustruoti knygą ji buvo nuvažiavusi į T. Ivanausko zoologijos muziejų Kaune. „Ten radau nemažai Taduko vaikystės fotografijų,– pasakoja. – Visas jas peržiūrėjusi, portretus nupiešiau savo stiliumi. Nesistengiau realistiškai atkartoti, o išlaikyti atpažįstamą veido formą. Sunkiausia buvo personažą auginti iš mažo berniuko į jaunuolį ir vyrą.“

Iliustruotojai atrodo, kad, nors visai ir neplanavo, knyga išėjo lietuviško kolorito, – laikotarpis ir Lietuvos gamta tikriausiai natūraliai, iš pasąmonės ištraukė spalvas. „Mane labiausiai žavėjo tai, kad istorija papasakota taip, tarsi tai būtų tikrais faktais paremtas meninis filmas. Tad ir iliustracijose nusprendžiau įterpti fotografijų, realių augalų ar vabzdžių piešinių – lyg jie būtų Taduko suklijuoti“, – ji sako ir priduria, kad S. Paltanavičiaus tekstas paskatinęs dar daugiau pasidomėti mokslininku. Ir nors ji su Tadu yra skirtingų laikotarpių atstovai, abu vienija tikėjimas svajone.

Pirmoji S. Paltanavičiaus pažintis su gamtininku T. Ivanausku įvyko dar vaikystėje. „Kartą žiemą, parašęs profesoriui laišką į Obelynę, gegužės viduryje sulaukiau jo laiško ir dviejų knygų su autografais. Po poros savaičių profesorius mirė… Tada nežinojau, kad garbaus amžiaus mokslininkas gyveno ne savo sodyboje, o Kaune. Visą gyvenimą nešiojuosi sau žinią: dalytis tuo, ką žinai, rašyti, kalbėti. Ir jis, eidamas 88-erius, iš Kauno centrinio pašto siuntė laišką ir knygas kažkokiam vaikui į nežinomą kaimą, nors nebuvo tikras, – o kas iš to vaiko išeis? Ar knygos bus deramai priimtos? Tačiau… reikia tikėti savo darbo teisumu.“

Selemonas vaikystėje ryte rydavęs T. Ivanausko straipsnius apie paukščius, o dvi, kaimo bibliotekoje esančias knygas jis buvo perskaitęs po keletą kartų. „Gėriau žinias ir nesupratau, kaip galima tiek daug žinoti? Aprašyta tiksliai, aiškiai, kad visi suprastų ir žinotų. Žinotų, vadinasi, galėtų saugoti“, – pasakoja ir priduria asmeniškai profesoriaus nesutikęs – abu buvo iš skirtingų kartų. Ir vis dėlto T. Ivanausko palikimas, jo veikla stebina – kiek daug gali padaryti vienas žmogus!

Rašytojui atrodė svarbu vaikams papasakoti, kaip atrandamas pasaulis, kaip mokomasi iš gamtos, iš savo patirčių ir kitų žmonių, kaip siekiama savo svajonės. „T. Ivanauskas vaizdžiai aprašo savo vaikystės atradimus, savo ilgo gyvenimo kelią. Jo prisiminimų knygos yra ne tik apie gamtą, bet ir apie jį patį. Visada norėjau parašyti tokią knygą: vaikams padovanoti Taduko, o vėliau – Tado gyvenimo istoriją. Gal kuris nors vaikas, ją perskaitęs, pasuks gamtos keliu. Ne šiaip domėsis, o susilies, darbuosis jos labui, skirs jai visą gyvenimą, pagaliau – visą save“, – apie knygos sumanymą pasakoja rašytojas.

Jis sako ilgai nesiryžęs sėsti prie tokios knygos, vis atrodė, kad neturi tinkamo rakto pasakojimui, tačiau tokia diena atėjo. Specialiai medžiagos knygai S. Paltanavičius teigė neieškojęs: „Aš visą gyvenimą su ja, o dar prieš porą metų pasirodė solidi akademiko Mečislovo Žalakevičiaus monografija apie profesorių. Rašiau ne žinyną, ne biografijos atpasakojimą, o tik papasakojau apie kai kurias akimirkas iš ilgo, turiningo T. Ivanausko gyvenimo, vis bandydamas surasti atsakymą: kodėl viskas buvo būtent taip? Kodėl mažas Tadukas šventove laikė paukščių kambarį, namų muziejų, kur spintose saugomos paukščių iškamšos, kodėl jaunuolis miško medžių akivaizdoje prisiekė būti lietuviu. Man tai atrodo nepaprasta.“

Paklaustas, kuo istorinė T. Ivanausko asmenybė galėtų būti įdomi šiandienos vaikams, Selemonas Paltanavičius knygoje sako nė nemėginęs Taduko priartinti prie šiandienos. Ko gero, kaip tik atvirkščiai – norėjęs šių dienų vaiką nukelti į T. Ivanausko laikotarpį, epochą.

„Labai sudėtinga trumpu tekstu paaiškinti net tai, kad Tadukas nuo aštuonerių turėjo savo šautuvėlį ir jau medžiojo, kad preparavo paukščius, darė iškamšas. Tačiau tai buvo Kaune ir šiandien gyvuojančio Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ištakos. O kalbų mokėjimas! Nuo mažens profesorius kalbėjo bent 2–3 kalbomis, nors lietuviškai nemokėjo. Ivanauskai save vadino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojais, – Tadas gimė Lebiodkoje, šiandienėje Gudijoje. Aštuoniolikmetis jis nusprendė tapti tikru lietuviu ir pradėjo mokytis lietuviškai. Vėliau tik šia kalba ir bendravo, nors esant reikalui į kolegas mokslininkus kreipdavosi lenkiškai, prancūziškai, vokiškai. Argi šiandien nėra svarbu mokėti bent keletą kalbų? Ar mums nereikia žinoti kuo daugiau, jei tik norime prisijaukinti savo svajonių paukštę?“ – svarsto rašytojas ir tikisi, kad tie, kas skaitys apie Taduką ir jo svajonių paukštę, susimąstys apie tai, kaip reikia atpažinti ir gaudyti savo svajones.

„Sakoma, kad laimingi yra tie, kurie svajonių paukštės taip ir nesugauna. Žiūrėk, jau siekia, jau mato jos uodegą, bet taip ir lieka be pačios paukštės, tik su svajone. Patikėkite – taip nutinka tik laimingiems žmonėms. Nors laikotarpis anuomet buvo sudėtingas, keitėsi santvarkos, Tadukas, Tadas Ivanauskas turėjo savo didįjį tikslą ir jo siekė“, – įsitikinęs rašytojas.