T. Dirgėlos autografai parkavimo aikštelėse ir nauja knyga

Vienas mylimiausių vaikų rašytojų Tomas Dirgėla geriausiai žinomas kaip detektyvinių istorijų apie Domą ir Tomą autorius. Ši detektyvų serija prie knygų patraukė ir nemažai paauglių, kurie iki to apskritai nemėgo skaityti. O dabar rašytojas Domą ir Tomą nukelia į jų vaikystę ir pristato knygą „Dingęs gimtadienio tortas“ 4-7 metų skaitytojams.

Tai jau dvidešimt pirmoji T. Dirgėlos knyga, kurioje rašytojas mažuosius skaitytojus kviečia persikelti į laikus, kai detektyvai Domas ir Tomas buvo dar maži, ir drauge surasti dingusį gimtadienio tortą. Prieš paimant knygą į rankas T. Dirgėla pasakoja, kodėl nusprendė perkelti mylimus detektyvus į jų vaikystę ir pradanginti tortą.

Puikiai pažįstamus detektyvinių istorijų veikėjus Domą ir Tomą šįkart nukėlei į jų vaikystę. Kodėl? 

Mintis grįžti į ankstyvą šių detektyvų vaikystę kilo, nes dažnai gaudavau žinučių iš skaitytojų tėvų su klausimu, ar negalvoju parašyti ko nors panašaus į „Domą ir Tomą“ mažesniems skaitytojams – šios serijos gerbėjų broliams ir sesėms. Kurį laiką ši idėja sukosi galvoje, vėliau ją paleidau, o paskui ji sugrįžo ir pasiliko tol, kol virto dingusio gimtadienio torto byla.

Tiems, kuriems „Dingęs gimtadienio tortas“ bus pirmoji pažintis su Domu ir Tomu, papasakok, kaip sukūrei šiuos personažus? 

Jie atsirado iš mano vaikystės meilės detektyvams. Skaitydavau knygas apie Šerloką Holmsą ir Kalį Bliumkvistą, žiūrėdavau detektyvinius serialus ir filmus, o išėjęs į lauką įsivaizduodavau ir pats esantis Arturo Konano Doilio personažas.

Vėliau, jau užaugęs, pradėjau skaityti Daivido Walliamso „Močiutę plėšikę“ ir supratau, kad toks rašymo stilius man labai artimas, supratau, kad tai mano kalba. Tada beliko ją sujungti su detektyviniu vaikystės laikotarpiu ir šitaip atsirado pirmoji – dingusios šluotos – byla.

Keliauji po visą Lietuvą, daug bendrauji su skaitytojais. Tiesa, karantinas sujaukė keliones, bet atradai kitų bendravimo formų – virtualūs susitikimai, autografų dalybos paskirtu laiku paskirtoje vietoje. Kaip karantinas paveikė tavo kūrybą ir kasdienybę?

Ir prieš karantiną knygas rašydavau namie, o visi trys vaikai darželio nelankė, tad nelabai kas ir pasikeitė. Galbūt atsirado dar daugiau laiko kūrybai, nes nebereikėjo skirti visos dienos kelionei pas skaitytojus. Nors, iš kitos pusės, to gyvo kontakto ėmė labai trūkti, tad tikrai džiaugiuosi, kad jau turiu galimybę po pusės metų pertraukos skaitytojus matyti ne kompiuterio ekrane, o gyvai. Pirmieji susitikimai po tokios pertraukos buvo tikras stebuklas! Matai skaitytojų akis šalia, matai jų reakcijas, viskas vyksta daug natūraliau, gyviau ir tas užmegztas ryšys visai kitoks. O dar ir mūsų „Knygų vaikų“ – vienintelės pasaulyje vaikų rašytojų muzikos grupės – koncertas po ilgos karantininės pertraukos užtaisė geros nuotaikos bombą būsimiems vasaros pasirodymams.

Per karantiną su skaitytojais susitikdavai ir autografus dalydavai automobilių stovėjimo aikštelėse. Kaip ši mintis kilo? Ir kaip pavyko tai saugiai padaryti?

Mintis susitikti su skaitytojais mieste autografui arba nuotraukai kilo po kelių skaitytojų tėvų žinučių – turime jūsų knygą ir labai norime autografo. Tada pamaniau, kodėl gi pačiam nesiimti tokios iniciatyvos ir pakviesti skaitytojus pasimatyti. Žinoma, saugiai. Vaikai labai džiaugiasi susitikę gyvai, pasikalbame apie mano knygas ir skaitymą, tėvai padėkoja, kad rašau knygas, kurias laisvalaikiu vaikai mielai renkasi vietoj telefono, o neskaitantys jau po kelių skyrių pamilsta skaitymą.

Domo ir Tomo skaitytojai auga, galbūt augs ir Domas su Tomu? Bent šiek tiek išduok, kas jų laukia ateityje?

Rašydamas knygą ir baigdamas skyrių net neįsivaizduoju, kas įvyks kitame, o klausi apie ateitį…

Vis tiek paklausiu apie naują detektyvinės serijos knygą. Vasarą skaitytojai visada laukia naujos T. Dirgėlos knygos. Kaip bus šią vasarą?

Kalbant apie Domo ir Tomo nuotykius, šiuo metu dailininkas Rytis Daukantas jau dirba prie naujausios istorijos iliustracijų, o pati knyga pasirodys, kaip šios serijos gerbėjai jau yra įpratę, paskutinį vasaros mėnesį.

Naujausioje knygoje jaunieji detektyvai drauge su Upe aiškinsis, kur dingo mergaitė. O dar keistas virusas, kuris pradžioje tebuvo Liudo Mėmės pokštas, nes jo kalendorius per klaidą rodė balandžio 1-ąją… Knygoje bus ir berniukas, turintis disleksiją. Rašydamas šią knygą konsultavausi ir su specialistais, kurie man plačiau papasakojo apie disleksiją turinčių vaikų bendravimą, pasaulio matymą ir tai, kaip juos mato kiti. Noriu parodyti, kad tokie vaikai taip pat turi daugybę stiprių pusių ir būtent jų dėka gali prisidėti prie šios bylos.