Garsiausi norvegų rašytojai – genialūs dramaturgai, tiesmukiški kūrėjai ir kriminalinių detektyvų specialistai

Skandinavų literatūra nuo seno garsėjo epais ir sagomis apie senovės karžygių nuotykius, vikingų keliones po atšiauriausius Žemės kampelius, kovas tarp pagonybės ir krikščionybės. Šių laikų skandinavų literatūra kiek pasikeitusi ir dažniau asocijuojama su įtemptais detektyvais bei realistiškomis žmonių istorijomis. Spalio mėnesį norvegų rašytojui pelnius Nobelio literatūros premiją, žvilgsnis krypsta į norvegų literatūros atstovus. Kokie norvegų rašytojai yra garsiausi ir kurių indėlis į šalies literatūrą yra didžiausias – pristato interneto knygynas Patogupirkti.lt.

Jon Fosse (1959 m.)

Pastarąsias savaites norvegų rašytojo Jon Fosse vardas girdimas dažnai – vos prieš kelias savaites jis buvo paskelbtas 2023 m. Nobelio literatūros premijos laureatu. Rašytojas ir dramaturgas pelnė įvertinimą „už novatoriškas pjeses ir prozą, kuriose išsakoma tai, kas nepasakoma“.

J. Fosse laikomas vienu populiariausių šiuolaikinių Europos dramaturgų, rašančių naująją norvegų niunošku (nynorsk) kalba. Pagal jo parašytas knygas buvo pastatyti spektakliai ir Lietuvoje, o režisierius Oskaras Koršunovas pagal jo pjeses režisavo spektaklius rašytojo gimtojoje Norvegijoje.

J. Fosse gimė 1959 m., Haugesiundo komunoje, Norvegijoje. Būdamas septynerių vos nežuvo avarijoje ir tai, pasak jo, turėjo daug įtakos jo kūrybai. Rašyti pradėjo būdamas dvylikos metų, nors, kaip pats yra atviravęs – knygos jam tuomet labai nerūpėjo. Šiuo metu J. Fosse kūryba apima įvairiausius žanrus – nuo pjesių ir poezijos rinkinių iki romanų ir knygų vaikams. Už savo nuopelnus J. Fosse buvo įtrauktas į leidinio „The Daily Telegraph“ gyvųjų genijų šimtuką.

Savo kūriniuose rašytojas nagrinėja moterų ir vyrų, vaikų ir tėvų santykius, ribą tarp kalbos ir sąmonės, tarp keistumo ir realybės. Lietuvių kalba yra išleisti J. Fosse prozos darbai – „Vaizdai iš vaikystės“. Kūrinyje esančiuose keturiuose trumpuose prozos tekstuose žvelgiama į kūdikystės ir nepatogios paauglystės temas, meilės problemas, žmogaus gyvenimo trapumą. Tai – pirmoji proga lietuvių skaitytojams susipažinti su Nobelio literatūros laureato kūryba.

Jo Nesbo (1960 m.)

 Rašytojas, kurio knygos pačios perkamiausios Norvegijoje, pasaulyje žinomas kaip skandinavų detektyvinių romanų karalius, o jo „sąskaitoje“ – 55 milijonai parduotų knygų egzempliorių. Jo Nesbo kriminaliniai romanai apie detektyvą Harį Hūlę aktyviai skaitomi ir skaitytojų Lietuvoje.

J. Nesbo biografija itin spalvinga – iš pradžių jis savo karjerą siejo ne su rašymu, o su futbolu. Jaunystėje jis žaidė Norvegijos aukščiausios lygos futbolo komandoje, tačiau svajones apkartino patirta kelio trauma. Vėliau įstojo į ekonomikos mokyklą ir dirbo finansų srityje. Studijų metu būsimasis rašytojas prisijungė prie muzikos grupės, kurioje iš pradžių grojo gitara, vėliau tapo vokalistu. Dienomis dirbdamas finansininku įtampos kupiname darbe, vakarais grodamas su grupe norvegas išseko ir, gavęs pasiūlymą parašyti knygą apie jo tuometinės grupės „Di Derre“ gastroles, pasiėmė pusės metų atostogas ir išvyko į Australiją. Sugrįžęs jis leidėjams pateikė knygą, tačiau vietoj grupės biografijos tai buvo kriminalinis trileris – serijos su detektyvu Hariu Hūle pradžia.

Pirmoji šios kriminalinės serijos knyga – „Šikšnosparnis“, iš viso, lietuvių kalba yra išleista 12 šios serijos knygų. Tiesa, naujausiame J. Nesbo kūrinyje žymusis detektyvas nedalyvauja – tai apsakymų rinkinys „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ apie aptemdytus veikėjų protus ir dėmesį sukaustančius keršto planus – tai, apie ką J. Nesbo moka rašyti geriausiai.

 Herbjorg Wassmo (1942 m.)

 Tarp rašytojų moterų Norvegijoje ryškiai spindi Herbjorg Wassmo vardas. Pernai aštuoniasdešimtmetį atšventusi autorė savo kūryboje vaizduoja rūsčią šiaurietišką dvasią ir sudėtingą moters pasaulį, o pamėgtas norvegės knygas skaitytojai perduoda iš rankų į rankas.

Prieš tapdama rašytoja H. Wassmo dirbo mokykloje. Jos debiutas literatūroje buvo 1976 m. pasirodęs eilėraščių rinkinys „Sparnų mūša“, tačiau tikrasis rašytojos talentas išryškėjo dar po kelerių metų, jai pradėjus rašyti romanus.

Vaikystėje būsima rašytoja išgyveno siaubingus laikus, kai ją prievartaudavo tėvas, o vienintelė užuovėja mažai mergaitei buvo slapčiausių minčių užrašymas užrašų knygutėje, kurią slėpdavo gyvulių tvarte. Tad jos romanuose vaizduojami Norvegijos salų vyrai – žiaurūs, griežti, nuolat bandantys palaužti stiprias moteris. Tokie jie ir pasaulinę šlovę rašytojai pelniusioje romanų serijoje „Dinos knyga“.

Tiesa, kitame savo romane „Stiklinė pieno“ autorė nukelia skaitytojus ir į Lietuvos kaimą, kuriame gyvenančiai jaunai merginai Dortei tenka susidurti su nežmoniškomis sąlygomis ir bandymu išgyventi. H. Wassmo nevengia kalbėti sudėtingomis temomis, tad ir šioje knygoje paliečiamos itin aktualios smurto prieš moteris ir prekybos žmonėmis temos. Pati rašytoja teigia, kad politiškai – tai pats svarbiausias jos kūrinys.

 Henrik Ibsen (1828-1906 m.)

Pačiu žymiausiu Norvegijos literatūros atstovu yra laikomas dramaturgas, „šiuolaikinės dramos tėvu“ vadinamas Henrik Ibsen. XIX a. pirmojoje pusėje gimęs H. Ibsenas garsėjo savo skandalingomis pjesėmis, nes kitaip nei kiti to meto kūrėjai, jis nebijojo išlipti iš įprastų Viktorijos epochos rėmų ir rašyti apie realų pasaulį.

Pirmosios jo pjesės daug dėmesio nesulaukė, tačiau, uoliai siekdamas perkelti dramaturgiją iš pasakų pasaulio į paprastų žmonių namus ir gyvenimiškas situacijas, jis pelnė pasaulinį pripažinimą. Jo žymiausi darbai – pjesės „Lėlių namai“, „Brandas“, „Peras Giuntas“. H. Ibseno realizmas perrašė įprastas dramos taisykles, kurioje nebijoma paisyti nusistovėjusių normų ir tiesiogiai kalbėti apie aktualias problemas. Jo pjesės yra laikomos vienomis geriausių pasaulyje po Viljamo Šekspyro!

Jostein Gaarder (1952 m.)

Rašytojas bei pilietinis aktyvistas Jostein Garder labiausiai žinomas kaip knygų vaikams ir jaunimui autorius. Jo kūryboje dažnai žvelgiama iš vaiko arba paauglio perspektyvos, tyrinėjant jų nuostabos apie pasaulį jausmą, taip pat dažnai pasitelkiama literatūrinės metafikcijos technika, kai viename pasaulyje kuriami kiti pasauliai.

J. Gaarder yra parašęs virš 20 knygų, žinomiausia – 1991 m. pasirodęs filosofinis romanas „Sofijos pasaulis“. Romano centre – keturiolikmetė Sofija, gyvenanti Norvegijoje kartu su savo mama. Vieną dieną, grįžusi iš mokyklos, savo pašto dėžutėje ji randa laišką, kuriame užrašyti klausimai: „Kas tu“ ir „Iš kur atsirado pasaulis?“ Taip prasideda kvapą gniaužianti Sofijos kelionė per filosofijos istoriją – nuo Sokrato iki Jean Paule Sartre‘o laikų. Šis leidinys – tarsi įvadas į tai, kaip reikia taisyklingai kelti klausimus ir rasti į juos atsakymus.

„Sofijos pasaulis“ išverstas į daugiau nei 60 kalbų, parduota daugiau nei 50 milijonų šios knygos egzempliorių. Pagal šią knygą yra įsteigta Sofijos vardo premija, skiriama už įvairias aplinkosaugines iniciatyvas.

Per Petterson (1952 m.)

 Dar vienas norvegų rašytojas, į kurį verta atkreipti dėmesį – Per Petterson. Lietuvių skaitytojams jis yra žinomas dėl prieš penkiolika metų išleisto romano „Vogti arklius“, o šiuo metu knygynuose galima rasti jo naujausią lietuviškai išverstą romaną – „Mano likimo broliai“.

Kaip rašytojas, P. Petterson debiutavo gana vėlai – būdamas 35-erių. Prieš tapdamas „pilno etato“ rašytoju jis dirbo bibliotekininku, vertėju ir literatūros kritiku. Pats rašytojas teigia, kad labai nerimauja prieš kiekvieno naujo romano išleidimą, tad, artėjant pasirodymui, iškeliauja į užsienį ir nusišalina nuo skaitytojų dėmesio. Knygoje „Mano likimo broliai“ jis žvelgia į kankinančią vienatvę, žmonių nereikalingumo jausmą, ryšius su buvusiais mylimaisiais, artimųjų praradimą ir moko skaitytojus įveikti dabartį per praeities skausmus, vardan šviesesnio rytojaus.