Poetės A. Kaziliūnaitės knygoje „Jūros nėra“ – paradoksų estetika, o pavadinimas išgautas atspindžio principu

Kvestionuoti tai, ką esame įpratę laikyti neginčijamomis tiesomis, – vienas iš poetės ir filosofės Aušros Kaziliūnaitės poetinio braižo skiriamųjų ženklų. Naujame poezijos rinkinyje „Jūros nėra“ ji išlaiko tarsi tvinksinčią abejonę – ar mes ir esame tie, kas manomės esą, o gal realybę, kurioje gyvename, kuria mūsų vaizduotė?

Rinkinyje ypač svarbi tikrumo ir įsivaizduojamybės tema. Knygos dailininkės Agnės Dautartaitės-Krutulės sukurtas dizainas A. Kaziliūnaitės tekstus įdaiktina meno objektui prilygstančia forma. Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“, redaktorius poetas Donaldas Kajokas.

Svarbiausia ne tai, kas užrašyta

„Kuriant poetinius tekstus man visada svarbiausia ne tai, kas užrašyta, o tai, į ką nukreipia užrašyti žodžiai. Mane domina būsenos, erdvės, pasauliai, kurie nepastebėti slypi visai šalia mūsų, už žodžių. Mano poezija nėra vien tai, kas užrašoma, ji neišsitenka vien žodžiuose, ji įvyksta nukreiptyje į tai, kas slypi už žodžių ir kalbos“, – sako Aušra Kaziliūnaitė.

Jei pirmojoje, dar gimnazijos suole rašytoje knygoje „Pirmoji lietuviška knyga“ (2007) poetė daug eksperimentavo, įrodydama, kad gali būti eilėraščių, sudarytų, tarkim, vien iš skaičių, tai naujausioje, penktojoje, knygoje tekstai palyginti santūresni savo forma, bet preciziškai išbaigti. Dalis jų – tik kelių eilučių („laukų gėlės / didmiesčių kavinėse / pamerktos limonado buteliukuose // tai mes“). Kita tekstų grupė – dokumentiški, ilgesni, su daug detalių, tarsi antipodas trumpiems.

„Pasitelkusi šypsningai mąslias patirtis bei pajautas, poetė meistriškai pasakoja švelnių paradoksų, prisiminimų, sykiais ir socialinių ženklų nestokojančias istorijas. Ir tos istorijos, ir mes patys su savo patirtimis bei pajautomis galbūt ir esame jūra, kurios galbūt ir nėra“, – rašo poetas ir knygos redaktorius Donaldas Kajokas.

Tarp tuštumos ir vaizduotės tvyranti įtampa

Pavadinimas „Jūros nėra“ – tai nuoroda į raktinį knygos eilėraštį „Konferencija“, kuriame pagauta tarp tuštumos ir vaizduotės tvyranti įtampa. Paradoksalu, kad šį eilėraštį, kuriame teigiama, kad jūros nėra, A. Kaziliūnaitė parašė gyvendama rašytojų rezidencijoje Gotlande, didžiausioje Baltijos saloje, iš visų pusių apsuptoje jūros. Tiek pavadinimas, tiek visi knygos tekstai, tiek pati knyga kaip visuma „maitinasi“ tuo, ką galėtume pavadinti paradoksų estetika. Paradoksai, klaidos, neatitikimai knygoje švenčiami, jais mėgaujamasi tiek, kiek jie autorei pasitarnauja kaip nuoroda į kitą tikrovę ir kitą estetiką, nepasiduodančią racionalumo diktatui.

Beveik visi knygos eilėraščiai buvo parašyti per pastaruosius penkerius metus poetei aktyviai keliaujant. Dalyje tekstų galima netgi tiesiogiai pajusti pro šalį skriejančius skirtingus miestus, kultūras, vaizdus.

„Šią knygą rašiau Maroko kedrų miškuose, Amsterdamo priemiesčiuose, ant suolelio Niujorke, Ajovos kukurūzų laukuose, Vilniaus senamiestyje, gatvėse aidint Honkongo protestams, sėdėdama vidury senos bažnyčios griuvėsių Gotlando saloje, Latvijos nudistų pliaže, taifūnui lamdant dangoraižį Taipėjuje, Naujininkuose ir daugybėje kitų puikių vietų, kuriose man dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo lemta atsirasti“, – įkvėpimo vietas vardija poetė.

Skirtingai nei daugelyje knygų pirmųjų viršelių, šiame nėra knygos pavadinimo. Tik baltas popierius, iš po kurio matyti siaura mėlyna juostelė su autorės pavarde, o ant nugarėlės – vingiuojančios bangelės. Toks buvo knygos dizainerės A. Dautartaitės-Krutulės sumanymas. Atvertus knygą, mėlyname faktūriškame priešlapyje – pavadinimas „Jūros nėra“ autorės rašysena, bet atvirkščiai, tarsi veidrodžio atspindyje, kuris atsispindi kitame viršelio puslapyje. Taigi tikroji pavadinimo raiška atsiranda „išvirkščioje“ viršelio pusėje esančiame veidrodyje, jau „panėrus“ į knygą.

„Jeigu, kaip Aušra sako, jūros nėra, tai nėra ir pavadinimo. Atspindys vidinėje viršelio pusėje banguoja mėlynomis linijomis ir asocijuojasi su vandeniu, o atsispindintis užrašas tarsi teigia, kad jūra vis dėlto yra“, – apie idėją pasakoja knygos dizainerė A. Dautartaitė-Krutulė.

Apie autorę

Kaziliūnaitė yra baigusi istorijos bei religijos mokslų studijas. 2020 m. Vilniaus universitete apsigynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją. 2018 m. Jungtinės Karalystės leidykloje „Parthian Books“ angliškai pasirodė poetės eilėraščių rinkinys „The Moon is a Pill“ (vertė Rimas Užgiris), jis pateko į literatūrologo Jayde’o Willo sudarytą Baltijos šalių autorių verstinių knygų penketuką. A. Kaziliūnaitė kviečiama savo kūrybą skaityti tarptautiniuose poezijos festivaliuose, yra dalyvavusi Europos ir JAV menininkų rezidencijų programose. 2018 m. Ajovos universitetas rašytojai suteikė garbės nario (Honorary Fellow in Writing) vardą.