Šešiasdešimties metų trukmės pasimatymas su Jurga Ivanauskaite

Pirmą kartą su Jurga Ivanauskaite į pasimatymą išėjau dar mokyklos, pirmųjų gimnazijos klasių laikais. Jau tada ji atrodė tokia nuostabi, tokia spalvinga, tokia protinga. Neįtikėtinai charizmatiška. Labiau legenda, mitas, pasaka, nei kad žmogus. Nei prieš ją, nei prieš save neketinau apsimetinėti, kad suprantu viską, ką Jurga sako. Ką patiria ir kokias patirtis perduoda. Tačiau jaučiausi pakylėta vien paties pasimatymo fakto.

Į antrąjį pasimatymą leidomės po nemažai metų. Kaip draugės, kurios vis žada susitikti, bet neranda progos, tinkamo laiko, tinkamos nuotaikos. Žinojau, kad turėsime apie ką kalbėtis. Neklydau. Pasimatymas buvo toks pats, kaip ir pirmąjį kartą. Nes norėjau save pasimatuoti. Ne ūgio centimetrais. Sielos. Proto. Vidinio gylio. Jaučiausi supratusi daugiau. Kai kurios patirtys atrodė jau pažintos. Šį kartą žiūrėjome į viena kitą ne kaip gimnazistė į mokytoją. Ji vis dar buvo mokytoja. Tik aš jau kitokia. Pamokos jau kitokios. Su Jurga jos visada skirtingos. Net jei pasimatymai išlieka tokiais pačiais. Manasis buvo su „Placebu“. O jūsų?

Atrodė, kad panirau į transą. Vienu metu kalbinau save ir skaityti viską, ką tik galiu Jurgos parašyto rasti, ir taupyti. Gi pasimatymų skaičius, mano skausmui, baigtinis. Galėsime grįžti tik į tuos pačius. Tik didžiausia Jurgos mums palikta dovana yra tai, jog jos istorijos skleidžiasi kas kartą vis kitaip. Tiek jose gylio, tiek meilės gyvenimui, kad ir kokį jį aprašinėtų, tiek pamokų…

O svarbiausia, gebėjimas priversti skaitytoją jaustis kaip pokalbyje su draugu. Tai – ne tik knygos skaitymas. Veikiau pokalbis. Suokalbiškai kikenant, kartais iš šiek tiek nepadorių dalykų. Juokiantis pilnais plaučiais. Verkiant kartu, apsikabinus. Nes negali skaudėti tik vienai pusei – tik ne tada, kai pasakoja ji.

Todėl ėjau į pasimatymus tokius, kokie jie ir būna gyvenime – vienus ne tokius pasisekusius, palikusius keistą kartų skonį burnoje, kaip kad su „Ragana ir lietumi“, kitus – įsimintiniausius gyvenime, kaip kad su „Miegančiųjų drugelių tvirtove“. Dar kiti buvo veikiau sapnai, nei kad pasimatymai, kartu su Jurga iš naujo pergyvenant „Pakalnučių metus“. Pasimatymų, kuriuose dar nebuvome, dar liko. Taupausi juos.

 

Jurgos Ivanauskaitės ankstyvoji kūryba

Per ligos anksti pavogtą Jurgos Ivanauskaitės keturiasdešimt penkerius metus trukusį gyvenimą, ji atsiskleidė įvairiomis spalvomis. Kas žino, kokiomis dar būtų atsiskleidusi, jei būtų spėjusi? Prozininkė, dramaturgė, dailininkė, keliautoja. Įkvėpėja. Apie ją, tačiau ir apie tuos, kuriuos Jurga palietė, leidykla „Tyto alba“ dar 2008-aisiais išleido (o 2021-aisiais perleis) Dovilės Zelciūtės sudarytą knygą „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai.“ Knygoje J. Ivanauskaitę prisimena jos draugai ir kolegos, dalinasi nuotraukomis, laiškais, mintimis. Akivaizdu, kad kūrėja turėjo tiek daug būdų, kartais beveik mistiškų, pasiekti žmones: hipius ir vienuolius, paauglius ir intelektualus, profesorius ir pankus, rokerius ir leidėjus.

Gimusi 1961-aisiais, Jurga Ivanauskaitė rašyti pradėjo anksti – dar mokykloje. O 1985-aisiais baigus grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, mokslų baigimą pažymėjo ir kitas ypatingas pasiekimas: novelių rinkinio „Pakalnučių metai“ pirmoji laida. Po trejų metų, kai Jurgą priėmė į Lietuvos rašytojų sąjungą, ji išleido dar vieną knygą – savo pirmąjį romaną „Mėnulio vaikai“, o 1989-aisiais novelių ir apsakymų rinkinį „Kaip užsiauginti baimę“.

 

Gausybė Jurgos Ivanauskaitės veidų ir talentų

Tačiau per trejus metus nuo „Pakalnučių metų“ iki „Mėnulio vaikų“ (beje, pastaroji buvo įtraukta į mokyklinės privalomosios literatūros moksleiviams sąrašą), Jurga spėjo debiutuoti ir kaip dramaturgė – režisierius Gytis Padegimas Vilniaus akademiniame dramos teatre pastatė jos pjesę „Nežaiskite su mėnuliu“. Režisierius prisimena: „Kaip dabar suprantu, teatras jai buvo ta vieta, kurioje bendraudami žmonės nugali vienatvę.“ Spektaklis buvo ypatingas ne tik rašytojos kurtu scenarijumi, bet ir pieštais scenovaizdžiais – taip, kaip Jurga kūrė viršelius savo knygoms, jas iliustravo, taip iliustravo ir pjesę „Nežaiskite su mėnuliu“. Režisierius prisimena, jog Jurga buvo viena tų išskirtinių scenografų, kurie sugeba reikiamą daiktą, jei tik jo reikia spektakliui, beveik išburti: ar iš namų atnešti, ar pasiskolinti, ar sukurti.

Pjesių rinkinys, išleistas knygos pavidalu skaitytojus pasiekė 2008-aisiais, pirmąją Jurgos pjesę „Nežaiskite su mėnuliu“ publikuojant kartu su kitomis: „Karusele“, „Nemiga“, „Skyle“, „Bomba, arba Ariel“. Pastaroji teatre buvo pastatyta jau po Jurgos Ivanauskaitės mirties, 2011-aisiais.

Rašytojas Kęstutis Navakas Jurgos kūrybinę pradžią apibūdina ypač grakščiai: „Pakalnučių metai“, žinoma, tiems laikams ir jaunai mūsų dvasiai buvo tinkama knyga, tačiau „Mėnulio vaikai“ vėl pasėjo kiek skepsio. Kažkas ten buvo pernelyg sudėtingai gaudoma, paskui ką tekstas nebespėjo. Vis dėlto Jurga atėjo, ir vargu kas jai galėjo prilygti. Tokia sunkokai apibūdinama prasme.“

Jurga Ivanauskaitė rašė ne tik suaugusiesiems. Jos knygos, mėgstamos tiek paauglių, tiek vyresnių skaitytojų, tačiau autorė kūrė ir vaikams. Pačios iliustruota „Stebuklinga spanguolė“ buvo išleista 1991-aisiais. Ji dar labiau išryškino Jurgos kaip kūrėjos daugialypumą, gebėjimą susikalbėti su visais, net pačiais mažiausiais. Dar vieną pasaką Jurga parašė ir iliustravo 2004-aisiais, mažiesiems skaitytojams pristatydama marsiečio laimės paieškas knygelėje „Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo“.

Jurgos Ivanauskaitės daugialypumą įrodo ir jos gebėjimas ne tik rašyti tiek suaugusiesiems, tiek vaikams, bet ir šokiruoti visą Lietuvą. 1993-aisiais pasirodęs romanas „Ragana ir lietus“ šiais laikais gal ir neatrodo skandalingas, tačiau tuomet sukėlė tikrą chaosą ir buvo uždraustas pardavinėti. Dabar tai gali pasirodyti kaip puikus marketingo triukas, tačiau Nepriklausomybės pradžioje skaitytojai liko priblokšti smulkmeniškai aprašomų kunigų meilės scenų.

Knygų autorius, literatūros kritikas Rimantas Kmita prisimena: „Atrodo, kad draudimo platinti romaną niekas labai nekontroliavo ir jis virto nemokama reklamine kampanija. Ričardas Gavelis net kreipėsi laikraštyje „Literatūra ir menas“ į komisiją, teigdamas, kad jo „Vilniaus džiazas“ niekuo nenusileidžia Ivanauskaitės „Ragana ir lietui“. Bet, atrodo, pati Ivanauskaitė gana skaudžiai išgyveno tokią situaciją. Tuo metu pasirodžiusiuose Jurgio Kunčino ir R.Gavelio romanuose erotikos tikrai nebuvo mažiau, tačiau uždrausta buvo būtent moters autorės knyga.“

Tačiau nors gali pasirodyti, kad „Raganos ir lietaus“ drama – tik gerai apgalvotas reklaminis sprendimas, tiek Jurgos skausminga reakcija į skaitytojų nepritarimą, tiek Kęstučio Navako prisiminimai rodo kitaip. „Kalbant televizininko kalba, Jurga buvo absoliutus formatas. Visai ne kokia nors konjunktūrine prasme, savo pasisakymuose ji pasižymėjo ypatinga laisve. Tačiau tie pasisakymai visada buvo kultūringi, nekupiūruotini, atsakymai į klausimus tikslūs, su sava dramaturgija – pradžia, kulminacija, aiškia pabaiga, o toks gerai temperuotas kalbėjimas rodo aiškų ir aštrų protą, nuovoką ir savivoką, be to, norą gyventi harmoningai bei kūrybingai. Taip, regis, ji ir gyveno.“

 

Jurga ir kelionės: nuo Šambalos iki pažadėtosios žemės

Rimantas Kmita spėja, jog būtent „Raganos ir lietaus“ skandalo paskatinta Jurga Ivanauskaitė leidosi į kelionę į Tibetą. Kelionės nugulė ir Jurgos kūryboje, keliavo ir prieš savo tėvynę nuoskaudą laikė ir Jurgos kūrinių veikėjai. Savo mėgstamiausiu autorė pavadino romaną „Agnijos magija“, išleistą 1995-aisiais, jau po skandalo, su smagiu Jurgišku įkandimu, prierašu „Ne intelektualams“ po pavadinimu. Romane pagrindinė veikėja keliauja į Amsterdamą ir trokšta ištrinti savo praeitį, tėvynę, save pačią. Galime tik spėlioti – ar Jurga taip išreiškė skausmą, kurį jautė dėl prieštaringos reakcijos į „Raganą ir lietų“, kuris galimai ir ją pačią paskatino išvykti į Tibetą?..

Kelionės tapo svarbia, jei ne viena svarbiausių temų Jurgos kūryboje nuo 1996-ųjų iki 2004-ųjų. Pati keliaudama po Indiją, studijuodama budizmą, Jurga rašė eiles ir prozą, tapė ir fotografavo, rengė parodas ir meditavo. Jos kūryba buvo neatsiejama nuo apmąstymų – nuogų, atvirų, dažnai skausmingų, giliamintiškų. Jie gulė į knygas: „Ištremtas Tibetas“, išleistą su Dalai Lamos pratarme 1996-aisiais, „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999), „Sapnų nublokšti“ (2000).

Režisierė ir ilgametė Jurgos Ivanauskaitės draugė Dalia Ibelhauptaitė autorę prisimena su neišsemiama meile ir susižavėjimu: „Sugebėjome išplėšti iš gyvenimo maksimumą ir išsiveržti iš savo kiauto. Jurga buvo pasaulio žmogus. Rytų kultūra, Vakarų kultūra… Dabar visa tai žmonėms duota, nusipirkai bilietą ir važiuoji. Mes visur keliavome ir be legalaus leidimo.“

Jurgos kelionių į Egiptą, Veneciją ir Peru atsiminimai nugulė knygos „Kelionių alchemija“ (2003), puslapiuose, o 2004-aisiais buvo išleistas rytietiškų motyvų kupinas poezijos rinkinys „Šokis dykumoje“ – pirmasis Jurgos poezijos rinkinys. Antrasis – 2007-aisiais išleista „Odė džiaugsmui“. Ji pasirodė Jurgos laidotuvių dieną, vasario 20-ąją. „Odę džiaugsmui“ suredagavo knygos „Jurga“ sudarytoja Dovilė Zelčiūtė. Spaudai poezijos rinktinę ši poetė parengė per dvi dienas.

Pasak žurnalisto Rimvydo Valatkos, Jurgos galėjo nekęsti tik davatkos ir teisuoliai. Visi kiti, normalūs žmonės, Jurgą galėjo tik mylėti. „Jurga, bent jau man, buvo šis tas daugiau nei jos romanai ir kelionių knygos. Reiškinys. Gal neperdėsiu sakydamas, kad visas jos gyvenimas buvo kūryba. Net ir savo mirtį Jurga sugebėjo paversti viltį žadinančia kūryba – netrikdančia, neužgaunančia. Priešingai, pakeliančia.“

Jurga buvo ne tik keliautoja, bet ir ypač atsidavusi aktyvistė, ne tik keliavusi, apie Tibetą ir jo kultūrą pristačiusi Lietuvos skaitytojams, bet ir rengdavusi Tibeto fotografijų parodas, protestus siekiant išlaisvinti Tibetą, protesto akcijas prieš Tibete vykstantį genocidą, piketus prie Kinijos ambasados. Rašytoja ypač jautriai ir asmeniškai priėmė kitų žmonių, kultūrų, šalių skausmą ir išgyvenamą neteisybę, o žmones Lietuvoje mokė atjautos, tolerancijos, kovos už savo įsitikinimus. Jos draugai prisimena: „Pro Jurgos akis neprasprūsta nė vieno didžiausios Azijos valstybės – Kinijos – politinio veikėjo ar delegacijos vizitas. Juos visuomet pasitinka plakatai „Laisvę Tibetui“.“

 

Jurgos pasaulis ir (nusi)pelnytas pripažinimas

Nors Jurgos romanas „Ragana ir lietus“ Lietuvoje buvo priimtas ypač kontroversiškai, kiti jos romanai „Placebas“ (2003), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2005) pasirodė jau kitokioje Lietuvoje. Galbūt geriau pasiruošusioje tam sprogstamajam užtaisui, kuriuo buvo pati autorė, kuriuo žaižaravo jos kūryba? Tiek „Placebe“, tiek „Miegančių drugelių tvirtovėje“ J. Ivanauskaitė laužė standartus. „Placebe“ pasakojo istoriją net iš katės perspektyvos, o „Miegančių drugelių tvirtovėje“ pasirinko skausmingą prostitucijos, moterų pardavinėjimo į sekso vergiją temą.

Vėlyvoji Jurgos kūryba Lietuvoje buvo priimta palankiai, o autorė gavo pripažinimą, kurio buvo nusipelniusi. 2005-aisiais jai buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, tais pačiais metais „Miegančių drugelių tvirtovė“ Lietuvos leidėjų asociacijos ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos paskelbta geriausia metų knyga. 2007-aiais pagal jos romanus „Placebas“, „Ragana ir lietus“ bei „Sapnų nublokšti“ režisierius Algimantas Puipa pristatė filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“. 2008-aisiais jis buvo nominuotas Sidabrinės gervės apdovanojimui. 2011-aisiais Algimantas Puipa pagal Jurgos kūrybą pastatė filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“.

Algimantas Puipa, dviejų J. Ivanauskaitės kūrybos įkvėptų filmų autorius, darbą prie „Nuodėmės užkalbėjimo“ prisimena kaip tokį pat įvairialypį, kaip ir pati kūrėja – būta tiek glaudaus bendradarbiavimo, tiek neišvengiamų drastiškų nuomonių skirtumų. „Filme stengiausi plačiau apimti Jurgos kaip rašytojos pasaulį. Netgi turėjau specialų sąsiuvinį, kuris vadinosi „Jurgos pasaulis“. Kai mes ginčydavomės su Jurga, dažnai sakydavau: „Aš kuriu tavo pasaulį, bet kuriu taip, kaip jį suprantu. Nesu pažodinis tavo literatūros perkėlėjas į kino juostą… Įlįsti į kito žmogaus pasaulį, būnant visiškai kitokiam, nėra lengva. Tuo laiku man teko tapti moterimi. Bandžiau tapti moters pasaulio žinovu“, – prisimena A.Puipa.

 

Jurga ir nemirtingas jos palikimas

Nors Jurga Ivanauskaitė, 2005-aisiais jai diagnozavus vėlyvosios stadijos sarkomą, pasaulį paliko skausmingai per anksti, jos kūrybinis ir emocinis palikimas Lietuvai – neabejotinas ir neįkainojamas. 2007-aisiais įsteigtas Jurgos kūrybinio paveldo centras, kurio tikslas: „populiarinti ir skleisti  <…> tolerancijos, pagarbos ir tiesos idealus, saugoti jos atminimą, taip pat kaupti ir saugoti medžiagą, susijusią su J. Ivanauskaitės kūrybine, visuomenine ir švietėjiška veikla.“

Apie Jurgos Ivanauskaitės kūrybą ir gyvenimą 2009-aisiais buvo sukurtas filmas „Šokis dykumoje“, sudaryta knyga „Jurga“, atidarytas jos vardo skveras Vilniuje, 2008-aisiais įsteigta ir autorės vardo premija, kasmet teikiama kūriniui „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Jurgos vardo premiją yra gavę tokie rašytojai kaip Kristina Sabaliauskaitė, Renata Šerelytė, Rimantas Kmita ir kt. Šiemet į premiją pretenduoja 14 autorių, kurių tarpe – Vaiva Rykštaitė, Akvilė Kavaliauskaitė, Akvilina Cicėnaitė, Dovydas Pancerovas, Virginija Kulvinskaitė, Ieva Toleikytė ir kt.

2011-aisiais sudarytas retrospektyvinės parodos katalogas „Sankryžos“, jos kūryba analizuojama 2014-aisiais išleistoje filosofės Jūratės Baranovos knygoje „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“. Autorės kūryba verčiama į kitas kalbas: anglų, kroatų, latvių, estų, švedų, vokiečių, lenkų, rusų, čekų, italų, slovėnų. Šiemet, kuomet Jurgai turėjo sukakti 60, leidykla perleido jos romaną „Sapnų nublokšti“ ir pokalbių knygą „Švelnūs tardymai“. Joje Jurga kalbina tiek nuostabių pašnekovų: Rolandą Kazlą, Leonidą Donskį, Marijų Mikutavičių, Eglę Špokaitę ir daug kitų.

Rašytojas Kęstutis Navakas Lietuvą be Jurgos apibūdina skaudžiai, tačiau tiksliai: „Žinau, kad be jos čia bus daug liūdniau ir neįdomiau. Tačiau ji pati išmokė tai įveikti. Ji išmokė įveikti net mirtį, pasakydama ir parodydama, jog mirštantysis gali gyventi visavertį gyvenimą. Žinau, kad kada nors man tai labai padės“. Knygoje „Jurga“ K. Navakas prisimena: „Taigi, tam tikra prasme ji lieka. Tuo, ką nuveikė, ir tuo, kokią nišą išeidama paliko. Net ne literatūrinę – metafizinę. Nežinau, kada kas ją užpildys.“

Ir nors žaizda Lietuvos skaitytojų širdyje, kuri liko po Jurgos Ivanauskaitės mirties, išties neužpildoma, vis dėlto, ją savyje gydau leisdamasi į pasimatymus su Jurga vėl ir vėl. Kartais juos taupydama, kartais – pakartodama jau nutikusius. Koks buvo jūsų pirmasis pasimatymas su Jurga Ivanauskaite? Kuris – mėgstamiausias? O gal buvo tokių, kurie visai nepatiko? O galbūt į jį dar neišsiruošėte? Jei taip – visa širdimi linkiu. Verta.

 

Už nuotraukas dėkojame http://www.jurga-ivanauskaite.lt/