Knygų aprašymai, apžvalgos, recenzijos

Dažnai rašydama apie negrožines knygas mėgstu pasidalinti jų turiniu, kitaip tariant atskleisti ir sutraukti svarbiausias idėjas. Tokiu atveju, net ir neketinantys knygos skaityti žmonės gali pritaikyti sau esminius punktus, o susidomėję paskaityti plačiau. Šįkart nieko panašaus padaryti nepavyktų, todėl net nebandysiu. „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ yra tokia plati ir įvairialypė knyga, kad net sunku apibūdinti. Na turbūt įsivaizduojat ką reiškia sudėti visą žmonijos istoriją į kelis šimtus puslapių. Skaityti daugiau...

Pagaliau susipažinau su Bukowski. Ironiška, kad pirmiau į mano akiratį pateko jo vardo baras Vilniuje, o tik po to knygos. Girdėjau, kad Bukowski buvo beviltiškas girtuoklis ir maištininkas, tad spėčiau, kad romaną Paštas jis parašė apie save. Iš esmės ši knyga pasirodė esanti tai, ko ir tikėjausi – istorija apie pusamžį vyrą, nepripažįstantį jokių visuomenės normų, o savo liūdesį ir beprasmybės jausmą nuolat ir gausiai skandinantį alkoholyje. Aš nesitikėjau tik vieno dalyko, kad bus taip juokinga. Skaityti daugiau...

Man visada buvo sunkiausia kalbėti apie knygas, kurios paliko neišdildomą įspūdį. Tai iššūkis man pačiai, jus įtikinti šios knygos gerumu ir verte. „Neleisk man išeiti“ yra viena iš tų. Ir ne tik, kad viena iš mano geriausių skaitytų, bet ir ta, kurios tikrai niekada nepamiršiu. Tai visiškai mane nustebinęs savo netikėtumu, stiliumi, istorija, veikėjais, nuotaika kūrinys. Gerai buvo ir tai, jog man neteko matyti pagal knygą pastatyto filmo tuo pačiu pavadinimu. Tai ir jums patarsiu – jei sudomino ši knyga, pirmiausią ją ir perskaitykite, o tik tada ekranizaciją žiūrėkite. Skaityti daugiau...

Esu iš tos laimingos kartos, kuri nematė karo. Tačiau taip pat esu iš tos kartos, kurios močiutės ir seneliai prie jo prisilietė labai glaudžiai. Iš tos, kuri baisėjosi tik pasakojimais ir nei ausimis nei akimis negalėjo suvokti siaubo, kurį prisimindamos liejo artimųjų lūpos. Dėkui Dievui, ir šiandien ta pirmine prasme karas manęs nepalietė. Tačiau būdama empatiška skaitytoja ir skaitydama knygas apie skaudžias kovas, pasiaukojimą, šeimų liūdesį ir baimes – rami išlikti negaliu. Pamenu, kai prieš kelis metus skaičiau Svetlanos Aleksijevič knygas, ašaros kaip pupos riedėjo. Tad bibliotekoje aptikusi Aušros Mažonės „Nežinios fronto linijas“ taip pat to jautrumo susigundžiau. Skaityti daugiau...

Oi, Sarah Pinborough… Nežinau, ar galėsiu tau atleisti patirtį su „Ydingu ratu“. Pradėjau skaityt tą knygą ir viena mintis sukosi galvoje – tokio gero detektyvo jau seniai neskaičiau. Tuomet, ryte jį rijau ir… pabaiga buvo vienas blogiausių dalykų tais metais perskaitytų. Taip supykau, taip nusivyliau, kad nežinojau kur dėtis. Tačiau esu tikra, jog autorė ja norėjo išprovokuoti diskusiją tarp skirtingų skaitytojų – kitiems ši pabaiga buvo nuostabi! Nuo tada Sarah man yra intriga. Labai laukiau antro jos detektyvo, kad galėčiau palyginti ir tikėtis, jog šį kartą viskas bus tobula. Jog autorė žadėdama trilerį, manęs neapgaus. „Prisiekiu jos gyvybe“ man patiko labiau. Deja, nebuvo vienas geriausių mano skaitytų trilerių. Skaityti daugiau...

Kažkaip mažokai detektyvų paskutiniu metu teko skaityti. Jau ir pasiilgau, ir užsimaniau. Pačiu laiku „Sofoklis“ pametėjo man šį. „Mergina rūke“. Viršelis nebuvo tas, iš labai intriguojančių, tačiau visgi ši leidykla dažnai pasiūlo neblogų mįslių knygose, tad ilgai negalvojus panirau į rūką. Skaityti daugiau...

Prieš porą metų perskaityta „Mergina traukiny“, man buvo KAŽKAS TOKIO. Istorijos nuotaika, veikėjų sudėtingumas ir tai, kaip autorė per juos su manimi žaidė, man pasirodė neįtikėtina. Visi iki vieno veikėjai buvo atstumiantys, erzinantys. Nuolat lankė jausmas, lyg pati Paula Hawkins norėtų, jog taip jausčiausi, ir tyčia pina itin nepatrauklų, tačiau intriguojantį siužetą. Viskas – nuo pradžios iki netikėtos romano kulminacijos man be galo patiko. Labai laukiau pasirodant naujausio jos romano „Tamsus vanduo“. Vilčių į jį dėjau labai daug ir galbūt dėl to knygą perskaičiusi pasijutau šiek tiek nusivylusi… Skaityti daugiau...

Visad giriu „Baltų lankų“ knygų viršelius, nes dažniausiai jie tikrai neeiliniai ir tobulai „apvelka“ puikias istorijas. Niekad neslėpiau, jog tai viena mano mylimiausių leidyklų, nuolat džiuginanti ir vizualiai patraukliomis, ir tikrai išskirtinėmis istorijomis. Tarp jų asortimento visad gali rasti gerą detektyvą, jautrų romaną ir tikrai aštrių erotinių prieskonių. Pamačius „Beveidžių aukų“ viršelį nieko ypatingo nepamaniau – detektyvas laukia. Tačiau perskaičius jį visą mintys galvoje tiesiog ūžė! Tokiam stipriam, geram, pribloškiančiam detektyvui reikėjo daug geresnio, daug labiau akį traukiančio „rūbo“! Nesitikėjau, kad knyga TAIP patiks. Skaityti daugiau...

„Kelyje“ ant mano naktinio stalelio gulėjo jau ilgokai. Ją skaičiau ne ištisai, o po vieną, antrą skyrelį kas vakarą, kas rytą. Tačiau atėjus naujiems metams nusprendžiau pabaigti ir tai tapo pirmąja įveikta knyga 2019 metais. Linos knygų esu skaičius ne vieną, o štai kunigo Algirdo Toliato – nė vienos. Tačiau dvasiniai dalykai, literatūra man visad buvo prie širdies, tai ir knyga intrigavo. Intrigavo ir pats jos formatas, bei jo užkulisiai. Rašytoja, kunigas ir fotografas keliavo Saksonijos piligriminiu Dailininkų keliu, kalbėjosi, diskutavo ir štai, iš to gimė šis kūrinys. Skaityti daugiau...

„Juodoji nuotaka“. Na, ir pavadinimas! Man – tikrai siaubo žanro gerbėjai – jis kaip saldainis. Tai kodėl nečiupau ir neskaičiau knygos vos gavusi? Nes viršelis atbaidė. Mano galva, jis yra visiška knygos pavadinimo, esmės ir nuotaikos priešingybė. „Juodoji nuotaka“ perspėja apie tamsumas, vaiduoklius, magiją, paslaptis. O viršelis kalba apie romantiką, meilę, intrigas. Nežinau, gal čia tie rožiniai ir violetiniai tonai viską taip sudarko? Norėjosi kažko tamsesnio, mistiškesnio… Na, bet pakalbėkim apie pačią istoriją, kuri visai lengvai „susivalgė“. Skaityti daugiau...