Tolimi kraštai knygų puslapiuose

Knygos, niekas nenuneigs, plečia akiratį ir padeda mums pažinti dar nepažintus, nematytus ir nelankytus kraštus. Vienus pasaulio kampelius gali aplankyti bet kas, tačiau kai kurios šalys ir vietos mums dar ir dabar nėra taip lengvai pasiekiamos, kaip norėtume… gera žinia ta, jog yra dešimtys istorijų, kurios mus įgalina pakeliauti bent jau mintyse susikuriant visus dalykus, kuriuos randame tekste…

Šįkart keliausime po egzotiškas, tolimas šalis, nes būtent tuo kitoniškumu jos mus ir žavi. Kiekviena iš jų turi atskiras tradicijas, žmonės ten galimai skirsis nuo mūsų savo pasaulėžiūra, tikėjimu, tačiau būtent tuo skirtingi personažai mus ir žavi – išmoko naujų dalykų, supažindina su tuo, kas jiems artima, o mums tolima. Tokiu būdu tarsi suartina įvairias kultūras.

Marokas: spalvos ir kvapai

Pirmoji kryptis, kuria keliausime – Marokas. Kalbėdama apie šią karščiu alsuojančią šalį, kurioje vyrauja spalvos, kvapai ir muedzinų varpų gausmai, mintyse iškart iškyla dykumos, spalvingi ir triukšmingi turgūs ir turgeliai, įkyrūs prekeiviai ir mėtų arbata… taip pat imi įsivaizduoti triukšmingus basus vaikus, lakstančius aplink turistus, siūlančius stikliukus ir kitus niekučius už kelis centus…

Pirmoji knyga, tai tikra istorija paremtas Tahir Shah romanas „Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje“. Ši istorija apie šeimą, atvykusią iš Londono į spalvingąjį Maroką ir nusipirkusią namą-rūmus, kuriuos labai optimistiškai nusiteikia renovuoti. Šeima nori pritapti, susirasti draugų, susipažinti su marokiečių tradicijomis ir įsilieti į aplinką. Tik ar viskas bus taip paprasta, kuomet kultūros radikaliai skiriasi? Knyga labai smagi, ir tas juokingas situacijas sukuria ne kas kitas, o būtent kultūrų sandūra, kai „rytoj“ gali tapti mėnesiu, kai standartai skiriasi, o siesta gali tęstis visą dieną. Kai kalbos barjeras sukuria daug smagių prisiminimų ir išmoko naujų žodžių… Kitokios, mums neįprastos patirtys, Maroko realijos ir veikėjai, kuriuos knygos viduryje pradedi laikyti draugais. Tai viena tų pozityvių knygų, kai pamatai, kad pokyčiai ne visada yra blogai ir kad būtent jų pagalba dažnai mūsų gyvenimas tampa daug įdomesnis.

Mathias Enard „Vagių gatvė“ – tai poetiškas prancūzų rašytojo kūrinys apie savęs paieškas, apie jaunystės kvailystes ir klaidas, religijos ir kultūros svarbą. Visas romanas alsuoja Maroku, jo dvasia. Skaitydamas gali lengvai įsivaizduoti vaikštąs siauromis miestų gatvelėmis. Nors vėliau romano veiksmas persikelia į Ispaniją, romano centre vis tiek lieka jaunas marokietis su savo tradicijomis, vertybėmis ir pasaulėžiūra. Romanas paliečia ir terorizmą, kuris labai dažnai yra tapatinamas su islamu. Buvo įdomu apie tokius dalykus skaityti iš musulmono perspektyvos. Tai sodri, simbolių pilna knyga, skirta išsilavinusiam, lėtosios literatūros mėgėjui.

Indija – auksas ir skurdas skirtingose gatvės pusėse

Kitas spalvingas pasaulio kraštas – Indija. Gali jų kultūrą mėgti, gali nesuprasti, gali ja piktintis, tačiau dažniausiai istorijos, vykstančios Indijoje abejingų nepalieka. Kai vienoje gatvės pusėje stovi rūmai, o kitoje lūšnynai, kai eismą valandoms gali sustabdyti karvės, o santuokas vos vaikams gimus suplanuoja tėvai… Tiek daug visko – kraštutinumai, skirtingos tradicijos, kalbos. Kontrastų šalis. Na juk ar gali tokios istorijos būti neįdomios?

Arundathi Roy „Mažmožių dievas“ – be galo poetiška, šilta, jauki knyga, kupina Indijos realijų, kurios ne visuomet yra žavios ar mielos. Rašytoja itin įtaigiai piešia šeimos narių ryšius, jų svarbą, pina ir riša, tvirtina tinklą, į kurį yra įsipynę visi romano veikėjai. Ši knyga patiks stiprios prozos mėgėjams, ypač tiems, kurie vertina sodrų, lėtą tekstą ir viską, ką galima rasti tarp eilučių. Taip pat gaus galimybę pakeliauti Indijos gatvelėmis, paragauti jų maisto, įkvėpti aplink esančių kvapų.

Gregory David Roberts „Šantaramas“ – itin didelės apimties romanas apie Indijos lūšnynus ir žmonių gyvenimą juose. Skurdas, ligos, alkis, nepriteklius… Tačiau viso to fone – nenumaldomos žmogiškumo ir noro gyventi paieškos, daug šypsenų, derybų, apkalbų. Tas lūšnynas, tai tarsi atskira respublika, kurioje vyrauja savi įstatymai ir savos problemos, egzistuoja hierarchija bei savos, paprastų lūšnyno žmonių susikurtos taisyklės. Į šią istoriją neri ilgam, tačiau nesinori, kad net ir tokia didelė knyga greit pasibaigtų. Istorija paremta tikromis autoriaus patirtimis, o apie tokias autentiškas patirtis visada yra įdomiausia išgirsti iš paties jas pergyvenusio žmogaus.

Kuba: amžina revoliucija ir naktinis gyvenimas

Apie ką pirmiausia pagalvojame, kai kas nors pamini Kubą? Fidelis Castro? Batista? Romo kokteiliai? Revoliucija? Komunizmas? Spalvoti namukai? Deficitas? Šokiai iki ryto? Ak, viskas viename, drįsčiau teigti. Kuba yra tas kraštas, kuriame yra visko po truputį – šiltų žmonių šypsenų ir nemaža galimybė, jog pratarus kokį žodį netinkamu metu netinkamoje vietoje, tas pats žmogus tave ir įduos. Daug politinių žaidimų, intrigų, kurios gali kainuoti ir žmogaus gyvybę. Tačiau šalis vis tiek traukia, norisi sužinoti, perskaityti, pajausti.

Bet juk toks tas komunizmas, tokios salos realijos, kurias puikiai pavaizduoja Chanel Cleeton savo romanuose „Kitais metais Havanoje“ ir „Kai sugrįšime į Kubą“. Tai įtaigios, gražios ir lengvai skaitomos meilės istorijos apie dvi moteris ir jų neaprėpiamą meilę savo šaliai. Nesvarbu, kad toji šalis jas nuolat išduoda, atima mylimus žmones, verčia bėgti ir slėptis – tačiau abi moterys turi savo tikslus ir laikosi jų įsikibusios it šiaudo. Abiejuose romanuose netrūksta intrigų, gyvačių, tik ir tūnančių įgelti, tačiau yra ir šviesių dalykų, kuriuos skaitytojas lengvai įžiūrės tame kartais apgaulingame, karščiu alsuojančios Kubos fone. Be to, abi knygos patiks tiems, ką žavi įdomesnės profesijos moterys, plaukančios prieš srovę ir sistemą. Stiprios moterys, žinančios, ko nori iš gyvenimo.

Australija – sala, apie kurią žinome itin mažai

Australija yra tolima, rodos nepasiekiama, dykumų, kengūrų ir Uluru šalis, apie kurios praeitį ir tradicijas žinome itin mažai. Ir romanų dėka galime apie šiuos tolius sužinoti vis daugiau.

Holly Ringland romanas „Visos Alisos Hart gėlės“ pasakoja apie mergaitės likimą, sprendimų paieškas ir kelionę dulkėtais Australijos keliais. Čia rasime daug visko – beprasmių paieškų, nelogiškų sprendimų, melo, meilės, santykių, smurto. Tačiau be viso to ir pačios Alisos, knygos centre – gėlės. Gėlės puošia knygos puslapius, knygoje minimos gėlių reikšmės, kurios kartais tarsi nulemia ir patį siužetą. Istorija jauki, įtraukia ir nepaleidžia skaitytojo. O be to, suteikia nemažai informacijos apie mums tokią tolimą Australiją ir jos florą. Pagrindinė veikėja pereina kelis etapus ir iš mažos mergaitės virsta žydinčia moterimi.

Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai“ – knyga, jau kone tapusi klasika. Kiekvieno iš mūsų mamos ir tetos drąsiai pasakoja knygą skaičiusios dar paauglystėje. Romano centre – jaunos merginos ir kunigo meilė. Uždrausta, tačiau tokia saldi. Visas romano veiksmas vyksta būtent Australijoje, tačiau tai tik fonas. Autorė renkasi daugiau dėmėsio skirti veikėjams, nei gamtos aprašymams, tačiau vis tiek lengvai galima pajausti šalies ir kultūros dvasią. C. McCullough papasakoja trijų kartų istoriją ir nepalieka abejingų.

Jane Harper „Sausra“ – vienintelis detektyvas šiame sąraše, tačiau jis vertas paminėjimo. Net galiu drąsiai jį įvardinti kaip vieną atmosferiškiausių knygų, kokias yra tekę kada nors paimti į rankas – jauti tą kaitrą, sausą orą, paviršius svilinančią saulę ir nuo kaitros raibuliuojančią erdvę, kuri sukelia miražus. Būtent tokią Australiją po šio romano ir įsivaizduoju – sutrūkinėjusi žemė, išdžiūvę augalai, vandens trūkumas. Aplink be perstojo zyziančios musės. Be puikiai sukurtos atmosferos, ne ką prastesnis ir pats detektyvo siužetas bei atomazga, kuomet vienas mažas ir, atrodytų, nereikšmingas veiksmas gali nulemti tiek daug… Rekomenduoju tradicinio detektyvo mėgėjams, ir tikiu, kad paliks itin stiprų įspūdį.

Japonija – šventyklų ir sakurų šalis

Japonija mane traukia jau seniai. Šventyklos, Fudži kalnas, sakuros, maisto įvairovė, technologijų augimas… šie dalykai yra patys pirmi, kurie išnyra mintyse kam nors paminėjus Japoniją. Tačiau ar tai viskas, ką šioji šalis gali pasiūlyti? Tikrai ne. Jų kultūra be galo turtinga, gal mums ne visada suprantama, nes žmonės atrodo uždari ir sunkiai prisileidžiantys, tačiau tų stereotipų galime atsisakyti būtent skaitydami knygas apie jų kultūrą ir taip praplėsti savo žinias.

Sayaka Murata „Kombinio moteris“ – išskirtinis romanas su autobiografijos prieskoniu. Tai pasakojimas apie moterį vardu Keiko, kuri dirba mažoje parduotuvėleje. Ir ji dirba gerai. Puikiai nusimano, kaip reikia bendrauti su klientais, kaip išdėlioti prekes, kaip tvarkyti parduotuvėlę. Visi parduotuvėlės darbuotojai galima sakyti ne tik apmokomi, bet ir išdresuojami, kad tik atitiktų aukščiausius aptarnavimo kokybės standartus. Kombinis yra visas jos gyvenimas, jos aistra. O gal iš tiesų jauna moteris tiesiog nemoka kitaip gyventi? Artimieji mano, jog kombinis – tai tik fazė, jog ji netrukus ieškosis vyro ir gimdys vaikus, o su kiekviena diena spaudimas vis stipresnis. Tačiau kaip yra iš tiesų? Šis keistas, kiek neįprastas pasakojimas patiks tiems, kas rado daug bendro su Eleonora Olifant ar net Brita Marija, nes Keiko – ypatinga, į jokius visuomenės rėmus neįsitenkanti moteris, gyvenanti šių laikų Japonijoje.

Arthur Golden „Geišos išpažintis“. Geiša – meno moteris, sugebanti šokti, dainuoti, ir visaip kitaip suteikti malonumą žiūrovui. Kai kur sakoma, jog pati geiša yra meno kūrinys. Numanau, jog daug kas šią knygą skaitė, arba matė filmą. Arba jau spėjo pasimėgauti abejomis formomis, tačiau kai kalbu apie Japoniją, negaliu sau leisti nepaminėti šio romano, nes jis yra tiesiog… nuostabus. Pasakojimas audžiamas lėtai, su daug lūkesčio, skaitant juntama autoriaus meilė kultūrai ir tradicijoms. Net keista, jog amerikiečių autorius sugebėjo taip gražiai perteikti geišų namų atmosferą ir papasakoti vienos moters istoriją taip įtikinamai ir originaliai.

Hiro Arikawa „Keliaujančio katino kronikos“. Tai knyga, kurią reikia skaityti dabar, kai mes tokie pavargę, pasimetę, izoliuoti. Tai knyga, skleidžianti geras emocijas. Tai šilumos pliūpsnis, jaukumo dozė. Ir nemeluoju – knygos pasakotojas, tikras katinas, kuris stebi aplinką, viskuo domisi. Kai kuriose situacijose krizenau, o kai kada buvau ir arti ašarų, nes, pripažįstu, istorija ne iš linksmiausių, tačiau dar kartą parodo, kaip svarbu yra naudotis progomis.

Tokios knygos tik dar kartą įrodo, jog ne visko, kas mums svetima reikia bijoti. Ne visko, kas mums nepažįstama reikia vengti. Juk galima tiesiog pasimokyti, pasinaudoti autoriaus patirtimi bendraujant su kitų kultūrų ir šalių žmonėmis. Parodyti jiems, kad mums įdomu, kad mums rūpi. Ir paprasčiausiai – pakeliauti mintyse tuo metu, kuomet fiziškai keliauti negalime.

Kviečiu papapasakoti apie kokias šalis jums įdomiausia skaityti? Ar apie tolimas, ar apie tas, kuriose esate buvę?