Juodojo žemyno literatūra. Žinomiausi Afrikos literatūros pasaulio vardai

Kai už lango pučia šaltas vėjas ir žemę dengia sniegas, kodėl nenusikėlus mintimis ten, kur visada spigina saulė? Afrika visuomet žavėdavo kaip tolimas egzotiškas žemynas, tačiau norint suprasti, kaip savo kraštą mato vietiniai gyventojai – verta pažvelgti į Afrikos tautų literatūrą. Afrikos literatūros pasaulis lietuviams yra gana menkai pažįstamas, į lietuvių kalbą yra išversta nedaug iš šio žemyno kilusių rašytojų kūrinių. Kokie yra žinomiausi šių laikų ir praėjusio amžiaus Juodojo žemyno rašytojai bei kaip jie mato savo gimtąjį kraštą – skaitytojams pristato interneto knygynas patogupirkti.lt.

Chinua Achebe (1930-2013)

 Vieno garsiausių Afrikos rašytojų, Chinua Achebe vardas ryškiai šviečia prie iškiliausių XX a. literatūros darbų. Gimęs 1930 m. Nigerijoje, C. Achebe yra žinomas rašytojas, poetas ir kritikas, laikomas pagrindine šiuolaikinės Afrikos literatūros figūra.

C. Achebės vaikystei didelę įtaką padarė vietinė afrikiečių igbų gentis, tad ir jo kūryboje atsispindėjusios temos palietė socialines, psichologines bei dorovines problemas, kylančias europietiškai civilizacijai griaunant gentinę afrikiečių visuomenę. Rašytojui labai nepatiko, kaip Vakarų literatūra vaizduoja Afriką, tad ir savo kūryboje jis siekė pabėgti nuo kolonijinės perspektyvos. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį C. Achebe gyveno Nigerijoje, nuo 1990 m. rašytojas pilnai persikėlė gyventi į JAV, kur dėstė literatūrą universitetuose.

Jo pirmasis, šedevru tituluojamas literatūrinis darbas – romanas „Sugriūva viskas“, kuriame rašytojas sutelkia dėmesį į Nigeriją ir Afrikos kolonizacijos pradžią. Knygoje vaizduojamas bebaimis ir pagarbos vertas igbų genties karys Okonkvas, kuris už genčiai nepriimtiną poelgį yra ištremiamas iš gimtojo kaimo ir su žmonomis bei vaikais persikelia į motinos kraštą. Po kelių metų jis grįžta į gimtąją Umuofiją, kur viskas neatpažįstamai pasikeitė: atvykę krikščionių misionieriai savo pusėn palenkė dalį igbų genties žmonių, o tai kelia tarpusavio įtampą. Romane sutalpinta visa senosios Afrikos prarastoji kultūra – senasis pasaulis su savo papročiais, buitimi, šventėmis, ritualais ir dievais.

Už savo nuopelnus C. Achebe pelnė tarptautinę Bukerio premiją, jo garbei organizuojamas literatūrinis festivalis. Vis dėlto, daug Nigerijos gyventojų jaučia nuoskaudą, kad nepaisant žinomumo visame pasaulyje, rašytojas taip ir nebuvo apdovanotas Nobelio premija.

John Maxwell Coetzee (1940)

Iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs rašytojas, kalbininkas ir vertėjas John Maxwell Coetzee – Afrikos literatūrą garsina jau daugelį metų. Jo nuopelnų sąraše – Nobelio literatūros premija ir dvi prestižinės Bukerio  premijos.

J. M. Coetzee biografija gana turtinga. Jis baigė katalikišką mokyklą ir Keiptauno universitete studijavo anglų kalbą bei matematiką. Vėliau persikėlė į Jungtinę Karalystę, kur įsidarbino programuotoju. Po kelerių metų būsimas rašytojas atkeliavo į JAV mokytis Teksaso universitete, kuriame apsigynė daktaro laipsnį ir tik 1968-tais metais, Niujorko universitete dėstant anglų kalbą, prasidėjo jo kūrybinis kelias. Ten jis pradėjo dirbti ties savo debiutiniu romanu, kuriame kritikavo JAV ir Vietnamo karą.

2003 m. J. M. Coetzees biografiją papildė už gyvenimo darbus pelnyta Nobelio literatūros premija. Kūrybos bruožai, kuriuos įvertino Švedijos akademija, paskelbus rašytoją premijos laureatu, buvo puiki kompozicija, turiningi dialogai ir analizės meistriškumas. Afrikietis taip pat buvo ir pirmasis rašytojas istorijoje, net du kartus apdovanotas Bukerio premiją. Pirmąją pelnė už kūrinį „Maiklo K gyvenimas ir laikai“, o antrąją – už romaną „Nešlovė“. Beje, nei į vieną premijos įteikimo ceremoniją rašytojas neatvyko, mat yra labai kuklus ir visai nesimėgauja žiniasklaidos dėmesiu.

J. M. Coetzee kūriniuose vyrauja pamąstymai apie karą, jo tuštybę, tautų neapykantą. Rašytojas be gailesčio kritikuoja nuožmų Vakarų civilizacijos racionalizmą ir moralę. Kiti jo žinomi kūriniai: „Elizabeta Kostelo“, „Jėzaus mokyklos metai“, „Jėzaus mirtis“, „Barbarų belaukiant“.

Chimamanda Ngozi Adichie (1977)

 Naujosios kartos Afrikos rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie gimė Nigerijoje. Ten ji mokėsi medicinos, vėliau, išvyko į JAV, kur studijavo komunikaciją ir politikos mokslus, įgijo kūrybinio rašymo magistro diplomą bei mokėsi Afrikos istorijos.

Vis dėlto, pirmoji C. N. Adichie pjesė „Dėl meilės Biafrai“ buvo išleista jos gimtojoje Nigerijoje. Savo kūryboje rašytoja mėgo apžvelgti XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje vykusį konfliktą tarp Nigerijos ir atsiskyrusios Biafros respublikos. Šia tema buvo išleistas ir vienas sėkmingiausių jos romanų „Pusė geltonos saulės“.

Savo knygose C.N. Adichie mėgsta skirti dėmesį moterims bei jų išgyvenimams. 2013 m. išleistame romane „Amerikana“ autorė pasakoja jautrią dviejų nigeriečių meilės istoriją, kurios įkarštyje yra nagrinėjamos pritapimo naujoje šalyje, imigrantų gyvenimo, lyčių santykių, amerikietiško gyvenimo būdo problemos.

Waris Dirie (1965 m.)

 Nors Somalyje gimusi Waris Dirie visų pirma tapo žinoma kaip modelis, tačiau paviešinusi savo šokiruojančių įvykių kupiną biografiją, W. Dirie vardas tapo žinomas ir tarp afrikiečių autorių.

Pasaulis su W. Dirie susipažino pasirodžius jos knygai „Dykumų gėlė“. Autobiografijoje modelis pasakoja apie savo nelengvą gyvenimą – kaip būdama penkerių patyrė genitalijų apipjaustymą – įprastą procedūrą įvairiose Afrikos gentyse, kaip būdama trylikos metų pabėgo nuo suplanuotos santuokos su šešiasdešimtmečiu ir pėsčiomis perėjo dykumą.

Laimei, somalietė turėjo dėdę, dirbantį Jungtinėje Karalystėje, tad iš Afrikos išvyko į Londoną, kur už nedidelį atlygį dirbo giminaičio tarnaite. Ten prasidėjo W. Dirie modelio karjera, o savo žinomumą ji išnaudojo tam, kad praneštų pasauliui apie mergaites žalojančias apipjaustymo ceremonijas. 1997 m. moteris buvo pakviesta prisijungti prie Jungtinių Tautų Organizacijos, siekiant užkirsti tokioms ceremonijoms kelią.

Neseniai pasirodė naujausia W. Dirie knyga „Dykumų aušra“. Joje autorė tęsia savo gyvenimo istoriją, kurioje pasakoja kaip po dvidešimties metų pagaliau grįžta į Somalį aplankyti artimųjų, genama motinos ilgesio. Ši knyga yra W. Dirie sugrįžimo istorija ir nepaneigiamas įrodymas, kad galima ką nors labai mylėti, bet drauge išsaugoti teisę kovoti su mylimo žmogaus ydomis. W. Dirie iki šių dienų yra aktyvi žmogaus teisių gynėja.

Aminatta Forna (1964)

Rašytoja Aminatta Forna gimė Glazge, Škotijoje, tačiau kartu su šeima išvyko į tėvo gimtinę Sierą Leonę, kai jai tebuvo šeši mėnesiai. Jos tėvas įsitraukė į politiką ir po atsistatydinimo iš vyriausybės buvo įkalintas už išdavystę, o galiausiai pakartas. Vaikystėje patirta tėčio tragedija vėliau įkvėpė pirmąjį autorės kūrinį „Velnias, kuris šoko ant vandens“ (angl. The Devil That Danced On Water“). Tiek grožinėje, tiek negrožinėje A.Fornos kūryboje atsispindi karo atminties, preliudijos ir pasekmių temos, vyrauja konfliktai tarp žmonių lūpomis pasakotų skaudžių prisiminimų ir oficialiai visuomenei pateikiamų istorijų.

Lietuvių kalba yra išleistas Afrikos rašytojos kūrinys „Protėvių akmenys“, kuriame pasakojama apie keturių pusseserių, gyvenančių Vakarų Afrikos kaime, poligamiškoje šeimoje, gyvenimą. Per tris praėjusio amžiaus ketvirčius rutuliojasi skirtingos asmeninės moterų istorijos su jų džiaugsmais, tragedijomis, išdavystėmis, atkakliomis pastangomis išgyventi ir rasti savo kelią. O to kelio trajektoriją vienaip ar kitaip lemia besikeičiančios visuomenės būklė: nuo senųjų tradicijų, poligamijos, kolonijinės valdžios iki nepriklausomybės, pilietinio karo ir korumpuotų naujų vadovų.

Damon Galgut (1963)

 Rašytojas ir dramaturgas Damon Galgut – trečiasis ir kol kas paskutinysis rašytojas iš Afrikos, 2021 m. pelnęs tarptautinę Bukerio premiją. Gimęs Pietų Afrikos Respublikoje, D. Galgut pirmąjį savo romaną parašė būdamas vos septyniolikos. Pasak autoriaus, didžiausią įtaką jo, kaip rašytojo karjerai padarė vaikų pamėgto autoriaus Roaldo Dahlo makabriška apysaka „Kiaulė“.

D. Galgut premiją pelnė jo romanas „Pažadas“. Kūrinyje pasakojama apie tris vaikus ir juos persekiojantį neištesėtą tėvo pažadą. Įvykių fone skleidžiasi XX a. antros pusės – XXI a. pradžios Pietų Afrikos Respublikos istorija, apartheido režimo įtaka žmogui ir visuomenei. Jame, meistriškai kuriant laiko tėkmės jauseną, vaizduojamos kelios šeimos kartos, atsidūrusios vertybių ir moralinių pasirinkimų kryžkelėje.