Rašytojų gyvenimas realiame pasaulyje: kokių darbų turėjo imtis žymiausi rašytojai, kad apmokėtų sąskaitas?

Rašytojo profesija yra dažnai romantizuojama ir vaizduojama idealistiškai – esą nereikia kasdien, įspraustam į rėmus, visą dieną dirbti ofise, galima laisviau dėliotis savo laiką, yra galimybė skleistis kūrybiškumui, rašyti tai, kas tau patinka. Vis dėlto, tiesa yra kiek kartesnė – gyventi iš rašymo yra itin sudėtingas darbas, tenka nuolat susidurti su finansiniu nestabilumu, nesibaigiančiomis perfekcionizmo paieškomis, kūrybiniais blokais, didele konkurencija su pačiu savimi ir kitais rašytojais.

Literatūros istorijoje gausu pavyzdžių, kaip dabar visame pasaulyje žinomi rašytojai, prieš išgarsėdami, turėjo imtis darbų, kad galėtų pragyventi ir apmokėtų savo sąskaitas. Interneto knygynas patogupirkti.lt pristato garsiausius pasaulio rašytojus bei jų „paprastus“ darbus, kuriais teko užsiimti prieš tampant žinomais literatūros klasikais.

George Orwell

Anglų rašytojas George Orwell, kurio tikrasis vardas buvo Eric Arthur Blair, apie rašytojo darbą yra sakęs, esą tai – „siaubinga ir alinanti kova, tarsi skausmingos ligos priepuolis. Žmogus niekada nesiimtų šios profesijos, jei nebūtų vedinas kažkokio demono, kuriam negali nei pasipriešinti, nei jo suprasti.“

Prieš padovanodamas pasauliui iki šiol godžiai skaitomus kūrinius „Gyvulių ūkis“ bei „1984-ieji“, G. Orwellas dirbo policininku. Baigęs mokslus, būdamas devyniolikos, jis įstojo į Indijos imperatoriškąją policiją Birmoje – dabartinio Mianmaro teritorijoje. Savo policininko karjeros metais jam buvo paskirta prižiūrėti 200 tūkst. žmonių saugumą, teko dirbti kalėjime. Dirbdamas policininku G. Orwellas įgijo atskalūno įvaizdį – daug laiko praleisdavo vienas, skaitydamas, nesileisdavo į kalbas su kolegomis.

Po beveik šešerių metų tarnystės, paskatintas prasidėjusios karštinės, britų klasikas atsistatydino iš savo posto Birmoje ir nusprendė skirti dėmesį rašytojo karjerai. Savo patirtis, dirbant policijoje, autorius aprašė kūriniuose, kurie į lietuvių kalbą dar nebuvo išversti – romane „Burmese days“ bei esė „Shooting an elephant“.

Arthur Conan Doyle

Šerloko Holmso „tėtis“, kaip ir jo veikėjo pagalbininkas Džonas Vatsonas, buvo gydytojas. Prieš išgarsėdamas kaip rašytojas, škotas Arthur Conan Doyle mokėsi Edinburgo medicinos mokykloje, kur įgijo chirurgo specialybę. Jis dirbo mediku Pietų Afrikoje vykusiame Būrų kare, o vėliau susidomėjo akių gydymu ir studijavo oftalmologiją Vienoje. Deja, pasimokęs kelis mėnesius studijas metė, nes vokiški medicininiai terminai jam pasirodė per sudėtingi. Vis dėlto, svajonės tapti oftalmologu jis neapleido – nuvyko į Prancūziją ir ten mokėsi pas žinomiausią Paryžiaus oftalmologą.

Sugrįžęs po mokslų į Londoną,  A. C. Doyle‘as atidarė savo oftalmologo kabinetą, tačiau nesulaukė pacientų ir medicinos karjerą nusprendė nustumti į šoną. Rašymą jis atrado dar besimokydamas medicinos mokykloje, tad po nesėkmingos oftalmologo karjeros, vėl grįžo prie kūrybos ir pradėjo rašyti detektyvą, kuris tapo jį išgarsinusia legenda. Beje, žymusis būsimo rašytojo knygų personažas gimė būtent iš medicinos studijų laikų – A. C. Doyle‘o dėstytojas dr. Joseph Bell pasižymėjo ypatingu pastabumu ir logika, tad galėjo nustatyti informaciją apie paciento darbą, veiklą ir įpročius, vien tik jį stebėdamas. Vėliau jis tapo Šerloko Holmso prototipu.

Stephen King

Siaubo istorijų karalius Stephen King – puikus pavyzdys, kaip nepasiduodant ir siekiant savo svajonės, galima iškilti labai aukštai. Gąsdinančių trilerių „Švytėjimas“, „Givunėliu kapinės“ bei daugybės kitų sėkmingų romanų autorius, prieš tapdamas visame pasaulyje žinomu rašytoju, gyveno itin skurdžiai, ir, siekdamas užsidirbti, dirbo skalbykloje bei valytoju mokykloje. Vis dėl to, meilė rašymui, gimusi dar vaikystėje, pelnė rašytojui pasaulinę šlovę. Beje, pasak autoriaus, jo pirmasis išleistas kūrinys „Kerė“ buvo įkvėptas jo pirmųjų darbų.

Franz Kafka

Egzistencinės vienatvės, maišto ir absurdo temomis rašęs austrų klasikas Franz Kafka sąskaitoms apmokėti buvo pasirinkęs draudėjo profesiją. Nors rašyti pradėjo dar mokydamasis mokykloje, visgi universitete F. Kafka nusprendė studijuoti chemijos mokslus, kuriuos vėliau iškeitė į teisę. Apsigynęs teisės daktaro disertaciją, F. Kafka įsidarbino italų draudimo bendrovėje, kurioje sugebėjo padirbti tik metus. Tuometiniai jo kūriniai liudijo apie jam nepriimtiną darbo grafiką, dirbant naktimis, esą po darbo jis visai nebeturėdavo jėgų kūrybai.

Po metų, metęs darbą, F. Kafka greitai įsidarbino nelaimingų atsitikimų draudimo įstaigoje Prahoje, kur pradirbo iki išėjimo į pensiją. Naujajame darbe grafikas buvo patogesnis, tad F. Kafka dažniau galėjo atsiduoti rašymui. Dažnai savo dieninį darbą rašytojas vadindavo „duonos darbu“, mat jame dirbo tik todėl, kad susimokėtų už sąskaitas. Vis dėlto, būtent dirbant pastoviame darbe, gimė jo žymiausi kūriniai – romanas „Procesas“ bei novelė „Metamorfozė“. Juose juntamas nepasitenkinimas savo darbu, nepritarimas „primestai iš viršaus“  visuomenės struktūrai ir kančios, vergaujant sistemai.

Agatha Christie

Anglų rašytoja Agatha Christie, prieš įgydama detektyvų žanro meistrės titulą, anksčiau dirbo savanore medicinos seserimi tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo metais. Tarnaudama Raudonojo kryžiaus ligoninėje ji taip pat susidomėjo farmacijos pasauliu ir tapo vaistininko padėjėja. Šios žinios, be abejo pravertė kuriant įtraukiančius detektyvus, tokius kaip „Žmogžudystė Rytų eksprese“, „Herkulio žygiai“, „Ir tada nebeliko nei vieno“ bei kitus. Įdomu tai, jog patį pirmąjį savo detektyvą A. Christie parašė įkvėpta lažybų su seserimi, mat ši netikėjo, jog A. Christie pavyks parašyti detektyvą. Akivaizdu, jog dar ir kaip pavyko.

Haruki Murakami

Japonų rašytojas Haruki Murakami, dabar visame pasaulyje žinomas kaip melancholiškų, fantastinių ir psichodelinių kūrinių autorius, rašyti pradėjo būdamas 29-erių. Iki tol jis buvo džiazo kavinės ir baro šeimininkas arba kaip pats yra sakęs: „buvo tik vienas iš tų paprastų žmonių“. Nuo 1974 iki 1981 m. kartu su žmona Yoko vadovavo Tokijuje esančiame džiazo klube „Peter Cat“, kur, pasak autoriaus, nebuvo nieko kūrybiško.

Įkvėpimą rašyti japonas pajuto sėdėdamas beisbolo rungtynėse, stebėdamas ore besisukantį kamuoliuką ir iš niekur nieko pajutęs, jog gali rašyti. Grįžęs namo dar tą patį vakarą H. Murakami pradėjo rašyti savo pirmąją novelę „Išgirsk vėjo dainą“. Dienomis dirbdavęs bare, vakarus jis leisdavo prie savo naujojo kūrinio, kurį išleido 1979 m. Nuo tada prasidėjo rašytojo sėkmingas kelias literatūros pasaulio padangėje. Jo kūryboje taip pat dažnai juntama meilė muzikai, tokiuose kūriniuose kaip „Prisukamo paukščio kronikos“, „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“, „Kafka pakrantėje“ ir kitose.

Harper Lee

Individualiste ir atsiskyrėle laikyta amerikietė rašytoja Harper Lee po mokyklos nusprendė studijuoti teisę, tačiau vos po metų studijų pajuto, jog rašymas yra jos pašaukimas. Būdama 23-ejų ji metė mokslus ir persikėlė gyventi į Niujorką, kur nusprendė siekti rašytojos karjeros. Deja, greitai sėkminga rašytoja virsti nepavyko, tad H. Lee kuriam laikui įsidarbino aviacijos bilietų pardavėja. Laisvą laiką skirdavo įvairių straipsnių ir apsakymų rašymui.

1956 m. per žiemos šventes, H. Lee draugai – kompozitorius Maiklas Martinas Braunas su žmona įteikė jai netikėtą kalėdinę dovaną – metus truksiantį jos išlaikymą, kad būsimai autorei nereikėtų dirbti ir ji galėtų pilnai atsidėti rašymui. Metusi darbą, po vienerių metų H. Lee savo agentui įteikė pirmąjį romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ juodraštį. 1960 m. knyga pasiekė plačiąją skaitytojų auditoriją ir pelnė rašytojai šlovę – knyga laimėjo prestižinį Pulicerio premijos apdovanojimą, neilgai trukus pagal ją buvo pastatytas ir filmas.