Erich Maria Remarque – pacifistas, kurio nekentė naciai, bet iki šiol dievina skaitytojai

Aš tikiu, kad daug žmonių vokiečių rašytojo Erich Maria Remarque knygas jau atrado, tačiau auga nauja karta, kuri dar tik pirmą kartą atsivers romanus „Trys draugai“ ar „Vakarų fronte nieko naujo“. Šiek tiek pavydu, kaip visada būna, kai žinau, kokia gera patirtis prieš akis. Šiandien aš noriu vieniems papasakoti, o kitiems priminti apie, ko gero, žymiausią dvidešimtojo amžiaus pacifistą ir antimilitaristą.

Erich Maria Remarque parašė keturiolika romanų ir didžiąją dalį jų vienija vienokia ar kitokia kritika karui. Per savo veikėjus ir jų patirtį rašytojas atskleidė, ką pats patyrė Pirmajame pasauliniame kare, kaip jis atrodo dalyvių akimis, o ne karo vadų kabinetuose. Autorius, priklausęs prarastajai kartai, paliko ryškų pėdsaką. Jo kūriniai įsitvirtino literatūros pasaulyje. Jie buvo drausti, naikinti, deginami, tačiau šiandien vis dar neprarado nei populiarumo, nei aktualumo.

 

Kas ta prarastoji karta?

Prarastoji karta – dažnai girdimas terminas. Bendrąja prasme laikoma, kad prarastoji karta apima žmones, gimusius maždaug 1883-1900 metais. Tačiau terminas vartojamas apibūdinti ir tarpukario meto rašytojams.

Prarastajai kartai priskiriami tokie žymūs autoriai, kaip šio teksto herojus Erich Maria Remarque, taip pat Ernest Hemingway, F. Scott Fitzgerald, T. S. Eliot, Ezra Pound, Virginia Woolf, Sherwood Anderson, Jaroslav Hašek ir kiti. Kaip matote, jie visi yra įvairių tautybių. Tačiau autorius vienija tai, kad Pirmojo Pasaulinio karo metu jie jau buvo sulaukę pilnametystės ir ištvėrė nepaprastus gyvenimo išbandymus.

„Prarastoji“ šiame kontekste reiškia netekusią iliuzijų, tikėjimo, klajojančią be krypties, cinišką, abejojančią vyresnės kartos moralinėmis vertybėmis. Dauguma prarastosios kartos rašytojų dalyvavo kare, matė beprasmes žudynes, patyrė stiprių dvasinių sukrėtimų.

Rašytojų patirtis atspindi kūriniuose, kuriuose dominuoja tuštumos jausena, kritiškas požiūris į patriotinį patosą, likimo pasmerkti veikėjai, patyrę traumas ir nerandantys vietos pasaulyje ir pritampantys tik bohemiškoje aplinkoje. Herojai daug geria, neturi iliuzijų, kamuojami egzistencinių minčių. Knygose dažnai rašoma apie karą arba gyvenimą po jo, JAV autorių kūriniuose ryški amerikietiškos svajonės žlugimo tema.

Patį terminą pirmą kartą pavartojo Gertrude Stein, tačiau galiausiai išpopuliarino Ernest Hemingway panaudojęs jį romano „Saulė irgi kyla“ epigrafe.

 

Erich Maria Remarque gyvenimas ir darbai

Erich Maria Remarque, ko gero, vienas žinomiausių prarastosios kartos rašytojų. Priminsiu svarbiausius biografijos faktus.

Jis gimė 1898-tų metų birželio 22 dieną. Tikrasis autoriaus vardas yra Erich Paul Remark, tačiau vėliau, jį pasikeitė į Erich Maria Remarque, taip pagerbdamas mirusią motiną.

Būsimasis rašytojas gimė gausioje, neturtingoje šeimoje, tačiau jo vaikystė buvo gana laiminga. Vaikas tyrinėjo drugelius, rinko įvairius akmenėlius, žvejojo, sportavo, domėjosi įvairiais menais: piešė ir grojo. Taip pat mėgo skaityti. Tarp jo mėgstamiausių autorių buvo Fiodor Dostojevskij, Thomas Mann, Johann Wolfgang Goethe, Marcel Proust, Stefan Zweig. Jaunuolis ir pats pradėjo kurti įvairius tekstus. Tuo metu jis parašė pirmąjį savo romaną „Svajonių kambarys“.

Įdomus faktas, kad Erich Maria Remarque mėgo gražiai rengtis, dažnai keitė kaklaraiščius ir buvo įsitikinęs, kad pagal rūbą sutinka, tai yra elegantiška apranga gali atverti įvairias duris. Norėdamas užsidirbti drabužiams jis mokė vaikus muzikos. Be to, per savo gyvenimą autoriui teko dirbti ne tik mokytoju, bet ir žurnalistu, redaktoriumi, komiksų autoriumi, reklaminių tekstų rašytoju, bibliotekininku, pardavėju ir net vairuotoju.

Gyvenimas pasikeitė sulaukus aštuoniolikos. Tokio amžiaus autorius prisijungė prie armijos ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Erich Maria Remarque pateko į patį frontą. Jaunatviškas entuziazmas ir patriotizmas ėmė blėsti, patyrus realius sukrėtimus: iš apkasų nešant sužeistą draugą, matant, kaip kitus ištaško skeveldros. Pats autorius buvo penkis kartus sunkiai sužeistas.

Po karo Erich Maria Remarque kurį laiką dirbo mokytoju. Pirmasis darbas, kuriame jam mokėjo už rašymą, buvo techninių tekstų kūrimas padangų kompanijai. Vėliau autorių išgarsino romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929), kuriame jis pasitelkė fikcinį veikėją, tačiau aprašė savo patirtį Pirmajame pasauliniame kare. Nors autorius ilgai nerado leidėjo, vos pasirodžiusi knyga tapo tarptautiniu bestseleriu ir įkvėpė daugybę karo memuarų.

Karo metu jaunuolis savo akimis stebėjo, kaip sprogimai ir šūviai suluošina žmonių tikėjimą ir idealą bei buvo vienas pirmųjų savo knygose rašęs apie realią patirtį be patriotinio patoso ir herojiškumo. Už tai, vėliau, jam teko skaudžiai nukentėti nuo nacių. Autoriaus knygas lydėjo sėkmė ir 1931-ais metais jis netgi nusipirko namus Šveicarijoje, tačiau 1933-iais metais nacių propagandos ministro Josefo Gėbelso iniciatyva Remarque tekstai buvo paskelbti nepatriotiškais ir pašalinti iš visų bibliotekų.

Rašytojas pasitraukė į Šveicariją, o gimtojoje šalyje jo kūryba buvo naikinama. 1938-tais metais naciai atėmė Erich Maria Remarque Vokietijos pilietybę ir apšaukė žydu. Juk, kas negarbina vokiečių didybės ir neina koja kojon su naciais, tas prieš juos.

Rašytojas emigravo į JAV prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui, 1947-tais metais gavo Amerikos pilietybę ir toliau rašė knygas, kuriose smerkė karą. Jos, žinoma, Vokietijoje buvo uždraustos ir viešai deginamos.

Nors nacių nagai rašytojo pasiekti negalėjo, jie savo neapykantą nukreipė į autoriaus artimuosius. 1943-iais metais Erich Maria Remarque sesuo buvo suimta ir nužudyta už „antipatriotinę veiklą“, o iš tiesų už ryšius su savo broliu. Rašytojas apie jos mirtį nežinojo iki pat karo pabaigos, o vėliau romaną „Gyvybės kibirkštis“ paskyrė sesers atminimui.

1948-ais metais Remarque grįžo į Šveicariją, kur praleido likusią savo gyvenimo dalį ir parašė ne vieną, šiandien gerai žinomą, romaną. 1955-ais metais jis sukūrė scenarijų filmui „Der letzte Akt“ apie paskutines Hitlerio dienas. Dalis autoriaus knygų taip pat buvo ekranizuotos.
Erich Maria Remarque mirė 1970-tais metais, sulaukęs 72 metų amžiaus.

 

Erich Maria Remarque romanai

Rašytojas sukūrė daugybę įsimintinų romanų, kurie šiandien jau vadinami klasika, nagrinėjami mokyklose, ir vis dar neprarandantys populiarumo. Knygų siužetai sukasi aplink karą ir pokarį, o pagrindinės temos – meilė, mirtis, nusivylimas, abejonės vertybėmis, baimės, sudaužyti likimai. Erich Maria Remarque kelia būties, egzistencializmo problemas, iš esmės kritikuoja karą, kalba apie luošinančias jo pasekmes individui.

Rašytojo stilius neperkrautas, todėl knygos patinka ne tik suaugusiems skaitytojams, lengvai perprantantiems rašymo aplinkybes, bet ir jaunimui. Beje, autoriui būdingas ir juodas humoras, juk apie išgyvenimus juokauti turbūt įmanoma ir taip. Lietuvių skaitytojams prieinama didžioji dalis rašytojo kūrinių. Noriu išskirti ir paminėti penkis, ko gero, reikšmingiausius.

 

• „Vakarų fronte nieko naujo“

Romanas pasirodė 1929-tais metais. Tai yra ketvirtoji autoriaus knyga, atnešusi jam tarptautinę šlovę. Knygoje Erich Maria Remarque pasakoja apie jauną vaikiną atsidūrusį Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Rašytojas sakė, kad knygoje aprašyta tiesa ir tai, ką jam pačiam teko patirti.

Romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ išsiskyrė iš kitų autorių anksčiau rašytų kūrinių apie karą. Paprastai rašytojai mėgo šia tema kalbėti su patosu, aukštinti kovinę dvasią, patriotiškumą. Tuo tarpu Remarkas savo knygoje parodo tikrąjį karo siaubą.

Pagrindinis veikėjas – Paulius Boimeris – dar visai jaunas vaikinukas, susižavėjęs patriotiniais šūkiais ir užsirašęs į savanorius. Jis kartu su mokyklos draugais metamas į patį frontą. Krentant bomboms ir, tiesiogine ta žodžio prasme – išsitaškant kūnams, entuziazmas greitai dingsta. Ateitis, kuria jaunuoliai tikėjo, sutrypiama apkasuose.

Autorius puikiai perteikia neviltį, bejėgiškumą, sielvartą, įtampą ir baimę. Turbūt tik visoje toje mėsmalėje dalyvavęs žmogus gali parašyti tokį įstaigų tekstą. Vos išleistas romanas iš karto išpopuliarėjo, buvo verčiamas į kitas kalbas (beje, į lietuvių kalbą pirmą kartą išverstas 1929-tais metais) ir tapo bestseleriu. 1930-ais metais Holivude pagal „Vakarų fronte nieko naujo“ pastatytas filmas. Tiesa, nepaisant populiarumo ir skaitytojų pripažinimo, romaną palankiai priėmė ne visi. Jis nepatiko vokiečių valdžiai, Remarque vadintas išdaviku, o knygos veikėjo Pauliaus įspėjimo visuomenė nesiklausė ir ruošėsi naujam karui.

 

• „Kelias atgal“

Daug kur teigiama, kad romanas „Kelias atgal“, išleistas 1931-iais metais, yra romano „Vakarų fronte nieko naujo“ tęsinys. Tačiau to nereiktų suprasti visiškai tiesiogiai, nes dauguma veikėjų knygoje kiti. Bent jau žmogiškieji, nes pagrindinis – karas – vis dar tas pats.

Istorija pasakoja apie tai, kas nutinka po karo. Jaunuoliai grįžta namo. Artimieji džiaugiasi, tačiau tikisi, kad jų mylimi žmonės grįš tokie, kokie paliko namus. Deja, iš saugaus pasaulio išplėšti ir į karo mėsmalę nublokšti vaikinai jau kitokie. Kelis metus vienintelis jų tikslas buvo noras išgyventi. Jie nesupranta, kaip galima jaudintis dėl niekniekių, kaip apskritai gyventi su visais vidiniais demonais, po to, kai žudė ir diena iš dienos matė žūstant draugus. Netrukus jaunuoliai supranta, kad šiame pasaulyje nebeturi vietos.

„Kelias atgal“ – itin slogi knyga, dvelkianti beprasmybe. Karas suluošino tūkstančius žmonių, kurie laukė pabaigos, bet grįžę namo nebemokėjo gyventi ir integruotis į visuomenę, kuri ne tik nenori pripažinti, kaip patirtis paveikė kareivius, bet ir nelinkusi mokytis iš savo klaidų.

Daug autorių rašo apie karą, bet drąsiai galima teigti, kad „Kelias atgal“ yra vienas reikšmingiausių kūrinių apie tai, kas nutinka po jo. Erich Maria Remarque, kaip niekas kitas moka išsklaidyti karo romantiką, kartais jaučiamą kolegų tekstuose.

Romanas 1937-ais metais taip pat buvo ekranizuotas.

 

• „Trys draugai“

Šiame romane, išleistame 1936-tais metais, autorius tęsia karo sužalotų likimų temą bei rašo apie draugystę ir skausmą, būdingą tarpukario kartai. „Trys draugai“ supažindina su jaunuoliais – Robertu, Otu ir Gotfrydu, neseniai grįžusiais iš fronto. Viltis, kad taikos metas atneš geresnį gyvenimą neišsipildo. Karą pralaimėjusioje šalyje ekonominis nuosmukis: klesti nedarbas, infliacija, socialinė nelygybė, skurdas. Padidėjo nusikalstamumas. Žmonės psichologiškai, o ir labai dažnai fiziškai, suluošinti, nebemoka gyventi ir iš kasdienybės nesitiki nieko gero.

Tuo tarpu trys draugai visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą. Kartu išgyvenę karą dabar jie dienų dienas leidžia remontuodami automobilius ir nuolat svaigindamiesi alkoholiu. Draugystė – vienintelis dalykas, kuriuo jei gali pasikliauti savo gyvenime. Į savo gretas įsileidę meilę jaunuoliai supranta, kad išgyventi įmanoma tik negalvojant apie ateitį – gyvenimas per daug trapus.

Istorija kupina tragizmo ir neišsipildžiusių lūkesčių. Romanas „Trys draugai“ tobulai atskleidžia prarastosios kartos praradimus, nerimą ir jausmus.

Romanas taip pat buvo ekranizuotas. Filmas „Three Comrades“ pasirodė 1938-tais metais.

 

• „Juodasis obeliskas“

Romanas „Juodasis obeliskas“ išleistas jau po Antrojo pasaulinio karo – 1956-tais metais. Didele dalimi kūrinys ir vėl gali būti laikomas autobiografiniu. Knyga prasideda 1923-iais metais. Vokietijoje siaučia nematyto masto infliacija, šienaujanti tiek turtingus, tiek vargšus. Glėbys ir net karutis markių tampa beverčiais. Herojai, kovęsi Pirmajame pasauliniame kare, šiandien stoja į mūšį dėl duonos kąsnio.

Temos romane ir vėl liūdnos bei tęsia pradėtas kitose knygose. Visgi šį kartą skaitytojai šypsosis dažniau, nes „Juodasis obeliskas“ yra puiki satyra, pajuokianti tuometinę Vokietijos visuomenę.

Pagrindinis veikėjas Liudvikas – dvidešimt penkerių metų jaunuolis, dirbantis antkapių parduotuvėje, bet svajojantis tapti poetu. Jis ciniškas, neatsisakantis gyvenimo malonumų, tačiau viduje smarkiai sužalotas, nes, o kaip gi kitaip, taip pat buvo kare.

Romanas laikomas bene stipriausiu autoriaus kūriniu. Egzistencinės mintys čia stoja greta gero humoro. Rekomenduoju puikią knygos „Juodasis obeliskas“ apžvalgą, kurios autorė sudėliojo visus akcentus, ko gi tikėtis iš šios istorijos.

 

• „Triumfo arka“

Nepaprastai graži meilės istorija, išleista 1945-ais metais. Nors knygoje jaučiamas autoriaus braižas, o liečiamos temos vėl skaudžios, mano subjektyvia nuomone, šis romanas yra vienas šviesiausių, jei tai apskritai galima pasakyti apie Remarque kūrybą ir tekste vyraujančią karo nuojautą, neviltį ir neišsipildžiusias viltis.

Romano „Triumfo arka“ veikėjai meilės laikosi įsikibę kaip inkaro. Tai vienintelis būdas išsilaikyti pasaulyje, kuriame tarpsta neviltis ir beprotybė.

Siužetas vystosi Paryžiuje, kur gyvena iš Vokietijos pabėgęs chirurgas Ravikas. Jis slapstosi nuo policijos ir atlieka nelegalias operacijas. Kaip ir visi autoriaus veikėjai – be saiko geria. Chirurgo atmintyje – Pirmasis pasaulinis karas, tas nelemtasis Remarque knygų veikėjas. Ateityje jau šmėžuoja naujas. Tačiau netikėta meilė Žoanai priverčia bent trumpam užsimiršti, nepaisant to, kad šiame pasaulyje mylimajai nėra, ką pasiūlyti.

Autorius viską apgaubia savita ironija, o perskaitę knygą ir vėl iš galvos neišmesime minties apie tai, kaip karas sužaloja asmenybes.

 

Jei reikėtų išrinkti žmogų, geriausiai reklamuojantį pacifizmą, be abejo, tai galėtų būtų Erich Maria Remarque. Jei vienos knygos maža, tai antra, trečia, ketvirta ir t.t., pamažu įtikins, kad nebūna karo vardan gero tikslo. Kovoja, miršta ir suluošinti lieka realūs žmonės. Nesinori teksto pabaigti tokia liūdna gaida, tad tiesiog pakartosiu, kad autoriaus romanai jau tapo vertinga klasika, kuri dar ilgai nepraras aktualumo. Jei dėl kažkokių priežasčių jo knygų vis dar neskaitėte, ko gi laukiat? O jei skaitėte, pasidalinkite, kuri knyga Jums paliko didžiausią įspūdį?