Utopija ir distopija – žanras, itin artimas mums šiandien

Visų pirma, tiek utopijos, tiek distopijos žanras labai dažnai yra painiojamas ar net tapatinamas su fantastika – ypač, jei kalbama apie dalykus, kurie lengvai prasilenkia su realybe, arba tais atvejais, kuomet pasakojama apie ateitį. Yra tekę girdėti ne vieną nuomonę, jog ir Orwellas rašė fantastiką, ir Goldingas… tačiau viskas yra šiek tiek kitaip: ne visa mokslinė fantastika yra distopija ar utopija ir tikrai ne visos distopijos ir utopijos turi fantastikos elementų.

Abu šie žanrai visais laikais buvo naudojami visuomenės padėties ar politinio valdymo kritikai išreikšti. Taip pat, norint atkreipti dėmesį į žmonių elgesį, visuomenės pokyčius, susiskaldymą. Šių žanrų literatūroje svarbiausius dalykus rasime tarp eilučių, nes jei skaitysime tiesiogiai, tikrai, viskas atrodys labai stipriai nutolę nuo realybės, vien todėl, kad tokios istorijos įprastai yra persunktos hiperbolizavimo tam, kad skaitytojas būtų įbaugintas distopijos atveju; arba kad įsijaustų į tobulą visuomenę utopijoje ir būtų visiškai įtikintas.

Vis tik galima greitai pamatyti, jog utopijos žanras yra ne toks populiarus nei distopijos – tai yra tarsi iškreiptas mūsų visuomenės atspindys, kai gerų dalykų, iš kurių galima šaipytis yra mažiau, nei kritikuotinų.

Utopija – kas, kaip ir kodėl?

Utopijos terminas pirmąsyk buvo paminėtas 1516 metais Tomo Moro kūrinyje, pavadintame būtent „Utopija“. Žodis kildinamas iš graikų kalbos, žodžio outopose ir reiškia „niekur“. Jei bandytume paprastais žodžiais paaiškinti kas yra toji utopija, tai derėtų pasakyti, jog tai vieta arba aplinkybės, kurios neegzistuoja. Paprastai tai gali būti ideali visuomenė be socialinių problemų; tobula sala, kurioje viskas atsiranda tarsi iš oro; šalis, kurios visi gyventojai yra laimingi ir patenkinti valdžia bei jos įstatymais.

Tačiau viskas yra labai stipriai nutolę nuo realybės, ir dažnai utopijos žanras, pasitelkdamas itin stiprią hiperbolę renkasi pašiepti ir sukritikuoti realybėje esančias problemas. Utopija – tai pasaulis su sąžininga ir visiems lygia politine sistema, socialinių sluoksnių ar net kastų nebuvimas, laimingi žmonės ir lygybė. Rašytojai patys pasirenka ir sukuria tarsi atskirą, tobulą pasaulį, kuriame ir įkurdina savo idealius veikėjus. Tačiau su laiku tai ima kelti problemų, nes atsiranda tokių, kurie nori būti „lygesni už kitus“.

Utopijoje visuomenės tobulumą sukuria ne patys žmonės, jis yra tarsi duotybė, gauta iš aukščiau, „padovanota“ arba valdžios, arba galimai atsiradusi po pasaulinio sukrėtimo, cheminės atakos, apokalipsės, sudužusio laivo ir panašių situacijų, kuomet žmonės yra izoliuoti nuo likusio pasaulio bei neturi kito pasirinkimo ar galimybės ištrūkti.

Distopija – utopijos žanro priešingybė

Distopija, kita vertus, yra priešingas žodis, atkeliavęs iš graikų kalbos, kuris reiškia blogį. Distopijos žanras pirmąsyk buvo apibrėžtas ir pavartotas 19 amžiaus pabaigoje, kuomet Europos mąstytojai jį pateikė kaip kontrastą utopijai.

Kuomet utopijos žanras pasakoja apie tobulą ir laimingą visuomenę, tai distopija savo veikėjus įkalina, juos riboja, stebi, neleidžia laisvai veikti. Šiame žanre labai dažnai atsiranda ir autoritarinis režimas, arba diktatorius, kuris žmones dėlioja tarsi šachmatus lentoje. Ne veltui Georgo Orwello sukurtas „Didysis Brolis“ yra labai giliai šaknis įleidęs terminas, kuomet kalbame apie politiką, žmogaus teisę į privatumą.

Be šių bruožų, distopijos žanras atsisako ir žmogaus individualumo, jo autentiškumo. Norima visuomenės narius suvienodinti, paversti vienu aparatu, tinkamu tik „mašininiam“ darbui, kuriam nereikėtų mąstymo. Taip yra tikimasi, jog toks žmogus nesipriešins sistemai. Sukuriami socialiniai sluoksniai, kastos, žmonės suskirstomi pagal įvairius skirtingus kriterijus, juos tampa lengviau valdyti. Distopijos žanras įdomus tuo, jog siužetai gali būti labai skirtingi, nors kalbama apie tuos pačius dalykus. Distopijų autoriai dažnai  mus baugina ir tuo, jog kalba apie ateitį, dažniausiai gana netolimą ateitį, o kai kurie iš jų aprašomų dalykų ima atrodyti tarsi pranašystės.

Pastaruoju metu distopijos žanras itin išpopuliarėjo jaunimo tarpe – rašoma vis daugiau romanų, atskleidžiančių šių dienų problemas, jas išpučiant, pritaikant nūdienos skaitytojui ir taip parodant galimą ateitį, jei, tarkim, nesusirūpinsime ir nepaisysime perspėjimų dėl globalinio atšilimo ar kitų rimtų, mūsų pasaulį kamuojančių bėdų.

Paprastai kalbant – galima imti bet kurią dabar mus kamuojančią socialinę problemą ir ja remiantis sukurti distopiją. Dauguma siužeto linijų susijusios su gamta ir jos ištekliais – vanduo, nykstantys gyvūnai, gamtos stichijos – dalykai, kurie tarsi visiškai nuo mūsų nepriklauso. Arba karai, bandymai ir eksperimentai, cheminiai ginklai – žmogaus sukeltos nelaimės, po kurių turi atsirasti „herojus“, kuris visus suburia į bendruomenę ir imasi ją valdyti.

Kitas svarbus distopijoje vyraujantis elementas – technologijų galia ir tobulėjimas. Kuomet mes laisvai naudojamės technologijomis ir apie tai net nesusimąstome, lygiai taip pat naudosimės visomis naujovėmis ir po 50 metų. Tačiau distopijos žanras technologijas dažniausiai suteikia joms daugiau galios, nei mes esame įpratę – telefonai tampa ne tik susisiekimo įrankiu, bet ir šnipinėjimo aparatu. Be to, toli ieškoti nereikia, apie tai jau kalbėjo G. Orwellas knygoje „1984-ieji“, pasakodamas apie Didžiojo Brolio darbus, kuomet istorija buvo keičiama, žmonių mintys nuskaitomos, o jie buvo stebimi kiekvieną savo gyvenimo akimirką būtent technologijų dėka. Kai kurie sako, jog šis jo romanas buvo pranašiškas.

Kaip žmonės valdomi tokiose visuomenėse?

Propaganda ir atimta bet kokia galimybė rinktis. Šantažas. Yra tikrai ne vienas būdas, kuriuo valdžia pasiekia ko nori – besąlygiškai valdyti visuomenę. Kartais atsiranda įstatymai, kurių nesilaikant – griežtos bausmės. O kartais tiesiog sukuriamos aplinkybės, jog nebeturi kur dingti: atidirbai, gausi maisto, vandens. Nedirbai – savo dalies netenki. Valdžia, arba valdantys asmenys manipuliuoja pačiais svarbiausiais, išgyvenimui būtinais dalykais.

Kitas labai svarbus dalykas, kuris itin paplitęs distopijose – tai propaganda, kurios dėka žmonėms yra plaunamos smegenys. Būtent apie šiuos dalykus ir kalbėjo jau porąsyk minėtas Orwellas. Žmones valdyti lengviau, kai jie žino mažiau. Dėl to autorius ir sukūrė tokius dalykus, kaip keičiama istorija, trinami ištisi jos sluoksniai vien tam, kad žmonės pamirštų, kaip gyveno prieš tai, kokie laisvi buvo ir jautėsi.

Valdžios aukštinimas yra dar vienas iš tų akivaizdžių dalykų, kuriuos sutiksime tiek distopijos, tiek utopijos žanre – bus skatinama dėkoti už tobulas gyvenimo sąlygas arba už idilišką tvarką ir suteiktas gyvenimo (arba egzistavimo) sąlygas. Tokiose istorijose demokratija įprastai pamirštama, o lyderis tokiu tiesiog pasiskelbia.

Koks yra distopijos arba utopijos žanro pamatas, kas paskatina jo kūrimą ir vystymąsi?

Visų pirma, siužetas neatsiranda tiesiog iš niekur. Autoriai remiasi esama situacija pasaulyje ir juos supančioje aplinkoje, o tuomet renkasi, ar kritikuoti, ar šaipytis, o gal daryti abu dalykus vienu metu, sukuriant veikėją, kuriam atsibos toks gyvenimas ir jis stos prieš visus, norėdamas pokyčių. Tad konfliktas būtent tuomet ir įvyksta – kažkas nusprendžia nepasiduoti, sukilti, pakovoti už savo teises.

Utopijų literūratūros pasaulyje daug nerasime, tačiau netgi tikėtina, jog pati istorija labai dažnai pradžioje atrodys tarsi utopija, kuri su laiku pavirs į distopiją. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti Williamo Goldingo romanas „Musių valdovas“, kuriame vaikai atsiduria negyvenamoje saloje, džiaugiasi laisve nuo tėvų, mokyklos, tačiau su laiku viskas pradeda klostytis kitaip, nes vaikai net ir būdami vaikais ima suprasti, jog bet kokiomis sąlygomis yra reikalinga valdžia. O kaip žinome, net ir demokratiniu būdu išrinkta valdžia visų netenkina.

Kitas romanas, vertas paminėjimo – tai dažnai paauglių literatūrai priskiriama Lois Lowry knyga „Siuntėjas“. Tai pasakojimas apie pasaulį, kuris yra tobulas, vienodas, viskas idealiai ir utopiškai sustyguota, tačiau pagrindiniui veikėjui imus abejoti, utopija ima virsti distopija.

Ko gero pati garsiausia distopija iki šių dienų yra George Orwell romanas „1984-ieji“, kuriame pasakojama apie griežtą žmonių valdymą. Rodos kiekviena romano smulkmena yra apgalvota iki menkiausių detalių – pradedant Minčių ministerija, baigiant įmantriais sekimo prietaisais ir situacijomis, kuriuos prieš 50 metų galėjusios atrodyti kaip fantastika, šiandien yra mums puikiai pažįstamos.

Ray Bradbury pasirinko tiek puikią idėją, tiek daug klausimų keliantį pavadinimą „451 Farenheito“. Neišduodant siužeto – tai popieriaus degimo temperatūra. Šioje knygoje žmonėms nurodinėjama ką ir kiek skaityti, o jei knyga nepereina cenzūros – ant laužo. Kai ką primena, ar ne?

William Golding „Musių valdovas“ daug kur yra įtrauktas į privalomosios literatūros sąrašus. Kūrinys skaitomas ir analizuojamas paauglystėje. Tačiau įdomiausia tai, jog ši knyga toli gražu nėra tokia populiari kaip kad mūsų laikų populiariosios „Bado žaidynių“ ar „Divergentės“ serijos. O visų šių knygų esmė itin panaši – išgyvens tik stipriausias, kuris išdrįs pasipriešinti visuomenę į rėmus spraudžiančiai ir žiauriai su žmonėmis besielgiančiai valdžiai.

Taip pat yra du romanai, kuriuose vyrauja gana kontrastingos istorijos, kurios vis tiek galų gale nuveda tuo pačiu keliu… Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ – tai knyga apie moteris, kurios vyrų yra išnaudojamos reprodukcijai, o visiškai priešinga situacija vyrauja Naomi Alderman romane „Galybė“, kuomet moterys įgauna galią, o vyrus gali žudyti tiesiog prisilietimu. Abi distopijos šokiruoja, trikdo, sukelia daug minčių ir… atspindi dideles mūsų visuomenės problemas, tokias kaip lyčių diferianciacija ir diskriminacija bei įvairūs prietarai. Jei žvelgtume į Atwood romaną, tai galėtume prisiminti senus posakius apie tai, jog moters vieta virtuvėje, jog vyrai neverkia, o mergaitės negali mėgti mašinėlių. Skaitydami „Galybė“ pamatysime prievartą, išverstą į kitą pusę, kuomet jos griebiasi ne vyrai, o moterys. Ar tai trikdo? Ne ką mažiau nei atvirkštinė situacija. Abu romanai labai sudėtingi ir daugiasluoksniai, tarsi tragiška ateities vizija, kai supranti, jog visos tragedijos susideda iš labai mažų detalių, kurios kaupiasi labai ilgą laiką.

Maja Lunde „Bičių istorija“ ir „Vandens istorija“ – tai būtent tos knygos, kurios gliaudo ekologines temas. Kas būtų, jei neliktų bičių? Kaip tai paveiktų mūsų ekosistemą? O kaip vanduo, ar įmanoma išgyventi su labai ribotais jo resursais? Maja Lunde planuoja parašyti šių distopijų tetralogiją bei paliesti ir kitas aktualias temas.

Yra ir daugiau puikių romanų, apie kuriuos būtų galima plėstis, pasakoti, tačiau paminėsiu dar kelis pavadinimus knygų, kurias arba skaičiau ir gerai įvertinau pati, arba apie kurias jau teko girdėti daug puikių atsiliepimų. Gero skaitymo!

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“

Yevgenij Zamyatin „Mes“

Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“

Philip E.Dick „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“

H.G. Wells „Laiko mašina“

Anthony Burgess „Prisukamas apelsinas“

Cormac McCarthy „Kelias“

Emily St. John Mandel „Vienuolikta stotis“