Vasaros skaitinių horoskopas: kokia knyga tinkamiausia TAU?

Nagi nagi, mielas skaitytojau, tai koks gi vasaros romanų gerbėjas esi TU? Netikiu horoskopais ir įprastai testų nesudarinėju, bet prieik arčiau ir pasikalbėsim. Nes faktas kaip blynas – vasarą laiko skaityti daugiau, bet tikrai nereiškia, kad reikia skaityti bet ką. Todėl prisėsk ir pasikalbam atvirai, nuoširdžiai, nieko neslepiant, ką? Kitaip net pradėti neverta.

Knyginis horoskopas tai čia tau ne įprastinis – pataikyti šansas didesnis, o ir kalbam ne apie nieką ir apie viską, o konkrečiai. Nes nėra čia kada ilgai nereikalingai pliurpti – reikia eiti vasarą semti pilnais šaukštais, delnais ir žandais! Ir skaityti, skaityti, SKAITYTI!

 

Vasaros skaitinių horoskopas

Taigi, žiūriu į tave ir matau: knygas myli iki negaliu, bet laiko joms turi mažai. Liūdnai linksi galva – sutinki? Taip, pažįstamas man šitas skausmas. Buitis, mokslai, darbas, vaikai, daržai, laukai – po visko griuvus į lovą greičiau norisi atversti vėsesnę pagalvės pusę, o ne knygą? Suprantu. Tai reiškia tik vieną: turi laiko mažai, todėl knyga turi būti TA VIENINTELĖ. Net jei per vasarą perskaitysi vos tris ar tik vieną, kiekvienas puslapis turi būti nepriekaištingas, tiesa? Nu jau, nosies nenukabinam, rasim tokią. Rasim visas tris.

Sekantis, prieikit. Aha, aha, suprantu. Saldžiai nemėgstam, ką? Gerai, nieko tokio. Saulė, jūra ir smėlis tikrai nereiškia, kad būtina versti puslapius, kurie nuo cukraus net sulipę. Meilė ne prie širdies? Jos ir šiaip gyvenime pakanka? O gal geriausiai atsipalaiduojat kai tyška kraujas? Hmmm, kai kažkas dingo? Kai įtampa kyla taip, kad net vėsesnę lietuviškos vasaros dieną pasidaro sunku kvėpuoti? Rasim, rasim, nepergyvenkit. Gerą trilerį išsirinkti irgi menas. O jei dar yra visokių reikalavimų, dėl kraujo ar kankinimų, nu tai tuo labiau nėra lengva. Bus ir tokių, pažadu.

O, nu laba diena, jau iš šypsenos matau, kad apie meilę kalbėsim. Nu tai aišku, aš nesiginčiju nė akimirkai – jei jau į paplūdimį, tai ir nuotaikos reikia tinkamos. Taigi, leiskit pakartosiu, kad nesusimaišyčiau: saldokai, bet ne per saldžiai, su gera pabaiga, bet ne banaliai, kad ir ašarą spaustų – kartais iš juoko, o kartais iš grožio? Smagu, kad vieni kitus supratom. Nu tai bus, aišku, kad bus – gal kokteiliuką, kol laukiat savo išrinktųjų?

 

Jei vasarą turi laiko tik TAI vienintelei

Stefan Zweig – Širdies nerimas

Jeigu jau laiko nedaug, o norisi kokybiškai, verta atsigręžti į klasiką. Bent jau man šitaip atrodo. O kai kalba eina apie klasiką, kuri ir įdomi, ir įtraukianti, ir neužtraukia juodų skausmo debesų virš galvos, tai sukuosi į Zweigą – žodžio meistras, literatūros maestro, veikėjų psichologijos chirurgas – pjauna iki pat sielos. Nesileiski apgaunamas anotacijos: skamba skausmingai, o ir aišku, kad ne kiekvienas puslapis bus baisiai malonus, bet Zweigas – humoristas. Jis moka taip pasakyti, taip veiksmą pasukti, kad tik spėk versti skyrių po skyriaus.

Skaitosi lengvai, greitai ir įtraukiančiai – ar dažnai taip apie klasiką galima pasakyti? O ir „Širdies nerimą“ užvertus galiu patikinti: širdy bus ramu. Nes jei laiko turi tik TAI vienintelei, linkiu, kad tai būtų šioji. Nuostabi!

 

Rosamunde Pilcher – Kriauklių ieškotojai

Rosamunde Pilcher siejasi tik su cukrumi, prastais televizijos filmais ir dramatiškais atodūsiais? Žinau, žinau, aš irgi dariau šitą klaidą. Bet tada į rankas pateko „Kriauklių ieškotojai“. Jeigu vasarą laiko turi tik vienai, tai tebūnie būna tokia, kuri ir požiūrį šiek tiek pakeis, ir leis suprasti, kad išankstinės nuostatos – toli gražu ne visada teisingos.

Gražus, gyvenimiškas kūrinys, apie meilę ir šeimą, praradimus ir nusivylimus, toli gražu ne visuomet tobulus vaikus, bet ne tobulus ir tėvus. Dieviško grožio Kornvalis, šeimos dramos ir intrigos, kurias audžia talentingosios pasakorės R.Pilcher plunksna. Apimtis didelė, tai tikrai užteks visai vasarai. Arba, jei įtrauks taip, kaip mane – savaitei. Na, nesakyki po to, kad neįspėjau…

 

Edward Carey – Mažė

Na kodėl gi kažkada buvo nuspręsta, kad iliustracijos tai jau tik vaikų knygoms prideramos? Absurdas ir tiek. Edward Carey už parankės čiumpa Madame Tussaud (aha, ką apie moteriškę žinot apart to, kad šioji vaškui gyvybę suteikdavo?), pieštuką, rašymo mašinėlę ir 15 metų rašo knygą, kuri vėliau tampa verta kiekvienos jūsų minutės. Ir atsitraukti nuo knygos „Mažė. Pasauliui žinoma kaip madame Tussaud“ neįmanoma.

Istoriškai tiksli, šiek tiek makabriška, savotišku humoru paskatinta istorija ne kartą vers stebėtis – pala, ką? KAIP ji gyveno? KUR KUR? Marijos Antuanetės rūmų spintoje? Kodėl? Vat paskaitykit ir viską sužinosit. Daugiau nei 500 puslapių knygoje telpa visas Mažės ne toks ir mažas gyvenimas, o po jos atrodys, kad bent dalį kartu nugyvenot. Belieka džiaugtis, kad tik knygoje – tikriausiai realybėje būtų ne taip smagu. Bet leiskit E. Carey jums viską papasakoti.

 

Nieko iš šių neišsirinkai?

Jeigu pasiūlymai jau skaityti, o gal šiaip netraukia, dar linkiu atrasti šias knygas: J. M. Coetzee „Peterburgo meistras“, Romain Gary „Aušros pažadas“, Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“, Kristina Sabaliauskaitė „Danielius Dalba ir kitos istorijos“, Bill Bryson „Kūnas: vadovas po žmogaus organizmą“.

 

Įtampa kyla!

Sarah Penner – Dingusi vaistininkė

Tobulai subalansuota tiems, kurie nori ir įtampos, ir įtraukiančio siužeto, ir šiek tiek negirdėtos įdomiosios istorijos, apie kurią vadovėliuose nerašo. Kraujai čia netyška, niekas nesikankina (na, nebent iš meilės), o ir pirmuoju smuiku groja moteriškas solidarumas – toks tikras, kaip retai kada knygose pasitaiko. Ir problemas čia sprendžiama paprastai: vyras neištikimas? Štai, prašom, buteliukas nuodų – jeigu jau prašot, vadinasi ne be priežasties!

Knygos „Dingusi vaistininkė“ puslapiai versis patys, sužinosit kažką naujo, įtampa kutens paširdžius, o ir negalėsit patikėti, kad čia – Saros Penner debiutas. Na, o ir viršelis toks gražus, kad nuotraukose tobulai atrodys. Vien pliusai!

 

Stefan Ahnhem – Beveidės aukos

Norisi labai, LABAI gerai sukalto trilerio? Skandinaviškai šalto, geliančio iki pat kaulų? Įtraukiančio, šiek tiek žiauraus, bet ne tokio, kad naktimis negalėtumei miegoti? Tokio, kuris apgaudinėtų iki pat pabaigos, o tada apgautų paskutinį kartą? Jeigu taip, pristatau tobulą porą vasarai – susipažinkite su skandinaviškuoju trilerių meistru Stefanu Ahnhemu. O kai perskaitysite „Beveides aukas“, atraskite ir jo „9-ąjį kapą“.

 

Oyinkan Braithwaite – Mano sesuo, serijinė žudikė

Skaitote tieeek trilerių ir detektyvų, kad rasti ką nors naujo beveik neįmanoma? Pabaigą nuspėjate vos pirmąjį skyrių įpusėję? Kartais atrodo, kad galėtumėte kartu su policija bylas spręsti, tik kad neišeitų su pagrindiniu darbu suderinti? Tuomet linkiu atrasti šį tą naujo – nigeriečių kilmės autorę, griaunančią įprastus žanro stereotipus ir veiksmą iš Europos ar Amerikos perkeliančią į Nigeriją. Į šeimą, kurioje, kaip ir išduoda pavadinimas, viena iš seserų yra serijinė žudikė.

Knyga „Mano sesuo, serijinė žudikė“ trumpa, tai nepažadu, kad jos pakaks visai vasarai, bet įsimins ilgam. O ir jei norisi rinkti laimėjimus, yra kuo pasidžiaugti: tai vienas tų išskirtinių atvejų, kuomet trilerio žanro kūrinys pateko į „Booker Prize“ nominantų sąrašą.

 

Vis dar nieko iš šių neišsirinkai?

Jeigu pasiūlymai jau skaityti, o gal šiaip netraukia, dar linkiu atrasti šias knygas: Stephen King „Ponas Mersedesas“, A. J. Kazinski „Undinėlės mirtis“, Jane Harper „Sausra“, Robin Bentley-Morgan „Avarija“, Ashley Audrain „Nuojauta“.

 

Meilė, bet ne seilė, cukrus, bet ne diabetas

Daphne du Maurier – Prancūzo įlanka

Mano šių metų meilė. Ką šių metų – gal net gyvenimo. Pradėjusi skaityti tikrai nemaniau, kad gali būti geriau už „Rebeką“ ar „Mano giminaitę Reičelę“, bet buvo. Netikit? Patys patikrinkit. „Prancūzo įlanka“ – tokia nuostabi meilės, laisvės, pareigos, skausmo, uždraustų santykių istorija. Subtili iki smulkmenų, graži iki skausmo, išversta taip nepriekaištingai, kad norisi gerti kiekvieną žodį į save kaip ambroziją.

Čia ir „Dountono abatijai“ gėdos nedarantis dvaras su savomis paslaptimis, ir šiugždančios suknelės, ir piratas. Uch, koks piratas. Nieko bendro su alkoholiku Džeku Sperou – patikėkit. Poeziją skaitantis, tapantis, laisvamanis ir hedonistas, prancūzas saldžialiežuvis, kuris privers net į balą žiūrint dairytis juodų burių ir artėjančio piratų laivo. Metu jums iššūkį – pabandykit prieš jo kerus sveiką protą išlaikyti.

 

Dolly Alderton – Vaiduokliai

Pasakyti, kad šis romanas mane nustebino, būtų tarsi nepasakyti nieko. Autorė sumaniai, juokingai ir sąmojingai tyrinėja šiuolaikinę moterį, šiuolaikinį vyrą ir šiuolaikinius santykius. Knyga „Vaiduokliai“ pasirodė kaip modernesnė, feministiškesnė, įdomesnė Bridžitos Džouns versija. Tobulai kinematografiška, skaitoma greitai ir lengvai, tačiau paliečianti daug skausmingų temų – nuo skyrybų iki Alzheimerio, nuo nemylimo darbo iki milžiniško poreikio mylėti ir būti mylimam.

Tobulai tiks ir į pliažą, ir apmąstymams iš jo einant namo – pamiršit ir smėlį tarp pirštų, ir kitas vasariškas problemas. Tik atsargiai – nesinorės išeiti iš paplūdimio, kol jos neperskaitysite, tai apsiginkluokite pakeliu nosinaičių ir geru kremu nuo saulės.

 

Akvilė Kavaliauskaitė – Kūnai

Viena geriausių mano 2020-ųjų metų knygų, kuri tokia pat aktuali ir šiandien, ir vakar, ir ryt. Linksma, nors ir savotiškas tas humoras – reikia pasimatuoti, ar jums su autore pakeliui. Apsakymai trumpi, todėl tobula skaityti su pertraukomis – minties nepamesite, o ir kas kartą pasijausite kaip naują knygą pradedantys. Bus apie ką pamąstyti, bus iš ko pasijuokti (kartais iki ašarų), o ir visada malonu palaikyti autorių, kuris kiek arčiau nei visi kiti, tiesa?

Akvilė Kavaliauskaitė turi nuostabų talentą pažvelgti į žmonių sielos gelmes, prakalbinti neprakalbinamus, o ir pastebėti tokias smukmenas, kurios kitiems atrodo nevertos dėmesio. Kai kurios knygos „Kūnai“ istorijos gali pasirodyti „apie nieką“, tai nerekomenduoju tiems, kuriems labai stipriai tenka stengtis, ieškant grožio kasdienybėje. Bet galbūt kaip tik jums ši knyga ir reikalinga labiausiai?..

 

Ir dar kartelį – nieko iš šių neišsirinkai?

Jeigu pasiūlymai jau skaityti, o gal šiaip netraukia, dar linkiu atrasti šias knygas: Taylor Jenkins Reid „Malibu ant bangos“, Jennifer Crusie „Keista pora“, Kristan Higgins „Per geras, kad būtų tikras“, Andre Aciman „Vadink mane savo vardu“, Linda Holmes „Evė Dreik viską pradeda iš naujo“, Judithe Little „Seserys Chanel“, Sofia Segovia „Bičių dūzgesys“.

 

Kokią knygą vasarai pasirinkai TU?

Tikiuosi, kad šis vasarinių skaitinių horoskopas jums buvo naudingas! Pasidalinkite: ką vasarą planuojate skaityti? Galbūt kokias nors knygas taupėte ilgiausioms metų dienoms ir trumpiausioms naktims? Galbūt ir patys galite parekomenduoti dėmesio vertų kūrinių, kurie vasarą praturtins naujomis patirtimis?