Linos (Knygos pjūvis) 2021 m. TOP10 – išsamios rekomendacijos, ieškantiems ką skaityti

Šiais metais man puikiai sekėsi išsirinkti skaitomas knygas. Rinkausi atidžiai, todėl beveik visos buvo nuostabios ar bent jau geros. Tik kelios tokios, kurių nerekomenduočiau. Na, bet apie jas nešnekėsiu, nes gali būti taip, kad kas nepatiko man, kitam labai patiks! O štai ir manasis TOP10:

 

• Metų emocija. A. Šlepikas „Mano vardas – Marytė”

Šiais metais labiausiai mane sujaudinusi knyga.

Bejėgiai, mažiausiai apsaugoti, visuomenės nuvertinti, niekam nereikalingi – tokie buvo vaikai pokario metu. Retai kada turime galimybę karą ar pokarį pamatyti jų akimis. Alvydas Šlepikas mums suteikia tokią progą. Knygoje visą pokario siaubą, badą bei negandas išvystame „vilko vaiko” akimis. Tai vaikai, kuriems pokario metu buvo 3-16 metų. Jie kilę iš Rytų Prūsijos. Bėgdami nuo bado, „vilko vaikai” keliavo į Lietuvos (Latvijos, Estijos, Ukrainos) miestus ir kaimus. Ėjo jie pėsti ar rizikuodami savo gyvybe keliaudavo prekiniais traukiniais. Ne vienas jų žuvo pakelėje ar mirtinai sušalo miškuose, nuskendo Nemune. Vokietukai Lietuvoje dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo nustekentoms šeimoms.

Šie vaikai patyrė didžiausią siaubą, kokį tik galime įsivaizduoti. Jie matė deginamus, niokojamus savus namus. Sovietų karių niekinamas ir žudomas jų motinas ir seseris. Matė ištisas dienas gatvėse gulinčius ar duobėse suverstus pūvančius lavonus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, žiurkes, netgi dvėselieną. Jie inkštė ir verkė, o motinos ėjo iš proto. Badas, ligos, smurtas, neapykanta bei baimė buvo jų nuolatiniai vaikystės palydovai.

Romano autorius rėmėsi tikrais faktais ir kadangi esu mama, šis romanas surezonavo gana giliai, nugulė tiesiai į širdį. Knyga uždavė daugiau klausimų, nei davė atsakymų. Kas kaltas dėl tokio vaikų likimo per karą? Kas yra žmogus be tėvynės?  Knyga patiks jautriems skaitytojams, mėgstantiems karo temą ir nesibaidantiems vaikų joje.

 

• Metų keistuolė. G. Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai”

Puiki knyga apie merginą, kuriai jos gyvenimas atrodo visiškai normalus, bet ar tikrai toks ir yra? Tai – knyga apie visuomenės paraštėse paliekamus vaikus, kurie augdami tampa „robotais”. Skamba kaip iš fantastikos srities? Bet tokia ta mūsų šių dienų realybė.

Pagrindinė kūrinio veikėja – Eleonora Olifant. Ji puiki socialinės rūpybos sistemos išgyvenimo specialistė. Šiose džiunglėse ji išmoko išgyventi, bet ne džiaugtis gyvenimu. Eleonoros egzistencija paprasta. Jai daug nereikia. Ji eina į tą patį darbą, rengiasi tuos pačius drabužius, valgo tuos pačius dienos pietus, o savaitgalį geria tuos pačius gėrimus – dažniausiai du butelius degtinės. Eleonora puikus automatizmo pavyzdys. Ir ji yra laiminga, bet ar ji iš tiesų laiminga?

Skaičiau ir stebėjausi, kaip man patinka ši vienatve pulsuojanti knyga. Kiekvienas puslapis pripildytas nepastebimos emocijos, slaptos, nepaviršutiniškos. Knyga palietė mano širdį, privertė susimąstyti. Tikriausiai todėl, kad pati susiduriu ir tiesiogiai dirbu su nelaimingais vaikais ir jų tėvais. O gal todėl, kad turiu šeimą ir jau neįsivaizduoju gyvenimo viena. Nors būna dienų, kai viena kita vienatvės valandėlė tikrai nepamaišytų.

Eleonora mūsų akims atrodytų eilinė, niekuo neišsiskirianti ofiso darbuotoja. Vienintelis jos skiriamasis bruožas – randai veide, kurie skatina bendradarbių apkalbas ir ignoravimą. Knygoje autorė mums pamažu atskleidžia Eleonoros vaikystės išgyvenimus, prisiminimų nuotrupas.

Taip mes imame suvokti, ko Olifant trošta, kas ją džiugina ir kaip ji jaučiasi iš tiesų. Taip suprantame, kad ji – ne robotas, o gyvas, kenčiantis žmogus, kuriam reikia draugystės, meilės, atviro pokalbio ir žmogaus prisilietimo.

Nenoriu jums atskleisti visų kūrinio subtilybių. Tik paminėsiu, kad knyga labai lengvai skaitoma. Siužete gražiai pateikta augančios draugystės linija. Na, o mano akimis, pagrindinė kūrinio žinutė yra, kad viskas gali būti ir negerai, ir tai yra normalu. Rekomenduoju perskaityti. Patiks Babos Dunjos, Kombinio moters, Ponios Dušejko gerbėjams.

 

• Metų charakteriai. O. Tokarczuk  „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus”

Dar viena knyga apie išskirtinio charakterio moterį.

Tai pirmoji mano pažintis su Bukerio premios ir literatūros Nobelio premijos laureate Olga Tokarczuk. Delsiau šią knygą imti į rankas, nes buvau prisiklausiusi, kad autorės knygos sudėtingos, lėtos, keistos, sunkiai skaitomos. Ir taip, knyga tikrai keista, bet puikiai atskleidžia šių dienų pasaulio aktualijas. Ir man be galo patiko! O knygos pabaiga patiko dar labiau…

Knygos pagrindinė herojė – Janina Dušejko. Ji gyvena Lenkijos kaime šalia Čekijos sienos ir yra laikoma vietos keistuole. Moteris domisi astrologija, gyvūnus myli labiau nei žmonės, o penktadienio vakarais, kartu su buvusiu mokiniu, skaito bei verčia Williamo Blake’o poeziją. Janina žiemą prižiūri negyvenamas kaimo sodybas ir stebisi jų šeimininkų miesčioniškais pramanais. Ir vieną dieną, ramų, tradicijų suvaržytą kaimelį suvirpina paslaptinga žmogžudysčių virtinė, o jų centre atsiduria ponia Dušejko.

Kaip man patiko šis romanas, o Janina Dušejko dar labiau! Net sunku apsakyti žodžiais. Ši literatūrinė bobulytė tiesiog geniali. Ji be galo nuoširdi, keista, gerąja prasme ir kiek infantiliška. Bet tas vaikiškumas kūrinyje labai pritinka ir atspindi moters vidinę būseną bei meilę pasauliui. Ji plataus mąstymo, einanti prieš sistemą, trokštanti teisingumo, nepasiduodanti stereotipams. Ir nors šioje knygoje daug kas žvaigždžių dulkėmis pabarstyta (astrologiniai dalykėliai asmeniškai man buvo patys neįdomiausi), bet yra ir tamsios nakties nuotrupų. Vis tik tai kriminalinė knyga. Čia įvyksta keistų žmogžudysčių virtinė, o visas veiksmas sukasi apie moterį.

Būtent ši detektyvinio romano linija labiausiai įtraukia ir neleidžia knygos padėti į šoną. Tuo pačiu knyga nagrinėja aktualias temas: vienatvę, feminizmą, gamtos išsaugojimo idėjas, sistemines policijos klaidas, medžioklės privalumus ir trūkumus. Žinau tik vieną – niekada nenuvertinkite pagyvenusių moterėlių, nes jos, bet kurią akimirką gali pateikti staigmeną.

Knyga patiks literatūrinių bobučių gerbėjams. 😊

 

• Metų romanas. E. Carey „Mažė”

Nuostabiai tamsi knyga, taikanti tiesiai į keistuolių kategoriją. Skaitydama niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad visi šie žmonės – Baba Dunja, Uvė, Eleonora Olifant, Brita Marija, Janina ir Mažė – artimi giminės. Visi šie charakteriai ir autorių sukurti pasauliai puikūs, „Mažė” taip pat ne išimtis.

Knygoje „Mažė” pasakojamas Madam Tussaud likimas. Ši ypatinga moteris gimė 1761-aisiais metais ir nugyveno nuotykių, netekčių ir revoliucijų kupiną gyvenimą. Anė Mari Grosholc, mažutė, neišvaizdi, keistokų veido bruožų mergaitė, net ir suaugusi liko nedidukė, tad ją visi vadino tiesiog Maže. Būdama 7-erių ji neteko tėvų ir augo pas ekscentrišką daktarą Filipą Kurcijų, kuris ir supažindino Mari su žmogaus kūnu bei vaško kuriama magija. Nuo tos dienos ir prasidėjo Mari vaško ir aistros savo amatui kupinas gyvenimas.

Nesinori išsiplėsti ir pasakoti tiesiog turinio. Vienu žodžiu – knyga nuo-sta-bi! Man ji be galo patiko. Sužavėjo XVIII a. Paryžiaus atmosfera. Atrodo, skaitai ir jauti purvinas, žiurkių ir srutų pilnas gatves. Žudikus, revoliucionierius, keisčiausių specialybių atstovus besisukančius miesto gatvėse. Įspūdį sustiprina tekstas, pagardintas juodu humoru, stačiokiškumu, minčių tiesumu. Kuriami labai stiprūs, išskirtiniai charakteriai, visi knygos herojai linkę į kraštutinumus, niekur nėra aukso viduriuko.

O kur dar iliustracijos! Taip, ši knyga papuošta paveikslais. Nuostabu, kad gali pamatyti subtilius to meto chirurgijos įrankius ar karaliaus pomirtinį veidą. Man labai patiko ši nuostabi mintis – iliustracijos suaugusiems. Duokite man iliustracijų kiekvienoje knygoje!

Įdomus faktas, kad knygos autorius Edwardas Carey šią istoriją rašė 15 metų. Ir šis išmoningas pasakojimas nėra tik tikrų faktų kratinys, autorius derino faktus ir vaizduotę. Taip jis sukūrė įsimintiną legendinės Madame Tussaud gyvenimo istoriją.

 

• Metų beprotė. S. King „Mizerė”

Siaubo tėvas – S. King pasidarbavo iš peties. Man velniškai patiko!

Iš pirmo žvilgsnio istorija atrodė gana paprasta. Rašytojas Polas Šeldonas užsidirba pragyvenimui rašydamas sentimentalius romanus apie Mizerę, kurie daugiausiai pasisekimo sulaukia moterų tarpe. Tačiau pataikaudamas publikai rašytojas nesijaučia patenkintas. Jis turi rimtesnių kūrybinių ambicijų. Bet… Polas girtas sėda už vairo, įvyksta avarija. Savo nelaimei rašytojas atsipeikėja Anės, fanatiškos gerbėjos, žudikės maniakės, nelaisvėje. Ji sužinojusi, kad jos mylima Mizerė paskutiniame romane buvo numarinta, siaubingai baisiomis priemonėmis priverčia Polą pratęsti Mizerės romanų seriją.

Taigi, Anė kankindama Polą bando prikelti Mizerę iš numirusių. Nes jei jis to nepadarys, Anė labai nusimins. O nuliūdinti neurotikės psichopatės jūs tikrai nenorėtumėte. Ir taip rašymas Polui tampa mirties arba išgyvenimo sąlyga.

Šiame psichologiniame siaubo trileryje siaubo, žiaurumo ir kančios tikrai netrūksta. Stephen King knygoje panaudojo daugybę kančios patyrimo būdų. Baimė, vienatvė, luošumas, nepatenkintos ambicijos, narkomanija, depresija, neurozė, psichopatija, neviltis, gėdos jausmas ir dar keletas, kurių aš nepastebėjau. Viskas aprašyta be galo smulkmeniškai, preciziškai tiksliai įkūnyti charakteriai. Kadangi rašoma iš rašytojo Polo perspektyvos, skaitydama vietomis pati jaučiausi tarsi būčiau įkalinta.

Taip pat yra nuostabi šios knygos ekranizacija, tuo pačiu pavadinimu „Mizerė”. Ir čia pagrindinį Anės vaidmenį meistriškai atliko aktorė Kathleen Doyle Bates. Tad Anę įsivaizdavau būtent taip, prieš akis visą laiką šmėžavo Kathleen. Vis tik kūrinys šiurpulingai nuostabus. Rekomenduoju įtampos, siaubo ir Kingo fanams.

 

• Metų trileris. L. Grardner „Myliu dar labiau”

Mano „metų galvos pravėdinimo” knyga.

Kas per ramiai gyvenate ir pasiilgote įtampos bei šiurpuliukų, bet nenorite kelti kojos iš šiltos lovos ar tinginio atostogų, tuomet ši knyga kaip tik jums! Adrenalinas čia tik ir liejasi į kraują tiesiai per antinksčių žievę! Suprask, nebus laiko nei miegoti, nei valgyti! Niekaip negalėjau knygos paleisti iš rankų ir per porą prisėdimų tiesiog prarijau.

Apie ką aš čia? Lyg ir nieko ypatingo, įprastas nusikaltimas. Pareigūnė Tesa Leoni neapsikentusi vyro smurto jį nušovė. Sumušimai, nubrozdinimai, žaizdos ant moters kūno patvirtina, kad ji gynėsi. Tačiau kur dingo jų šešiametė dukra? O kad intrigos būtų daugiau, bylą pradeda tirti seni meilužiai – detektyvė Didi Voran ir Bobis Dodžas. Sekdami bylos pėdsakais jie kiekviename žingsnyje susiduria su naujais iššūkiais, svarbiomis detalėmis ir paslaptimis.

Tokį skanų detektyvą jau senokai buvau skaičiusi. Viskas jame man patiko, niekas neerzino, netgi ašarėlė pabaigoje nuriedėjo, buvo vietų, kur galėjau ir pakikenti. Idealiai subalansuotas kūrinys. Gurmaniškas trileris be didelių šlykštybių, siaubo ar iškrypimų. Viskas apgalvota iki smulkmenų, subtilu, labai tikroviška. Rekomenduoju, detektyvų gerbėjams verta skirti savo laiką būtent šiam kūriniui.

 

• Metų pasaka. F. Backman „Močiutė perduoda linkėjimus ir atsiprašo”

Pasaka suaugusiems.

Ši nuostabi knyga mums pasakoja istoriją apie močiutės ir anūkės santykius. Tai neįtikėtinai šilta ir jautri pasaka apie nepaprastą draugystę, peržengiančią realybės ribas ir mirtingųjų pasaulį. Istorija pripildyta nepaprastos septynmetės mergaitės išminties ir pašėlusių senolės nuotykių.

Elsai septyneri, o jos močiutei – septyniasdešimt septyneri ir ji pašėlusi, o gal net ir pamišusi. Ji nesidrovi stovėti balkone ir iš dažasvydžio šaudyti į nepažįstamuosius  ar naktį įsilaužti į zoologijos sodą. Močiutė yra geriausia ir vienintelė Elsos draugė. Tad visi šie neįprasti nuotykiai vyksta tam, kad pralinksmintų vaikiškų standartų neatitinkančią anūkę. Nes ši kitokia: gudragalvė, stačiokė, užsispyrusi ir be galo smalsi.

Knyga man labai patiko ir priminė vaikystę, radau panašumų tarp savo močiučių ir Elsos močiutės. Be to, tai pirmoji mano perskaityta knyga, kurioje veikia gydytoja vaikų chirurgė, mane visiškai nuginklavęs ir papirkęs faktas!

Man labai patiko kaip autorius pasakoja visą istoriją. Ji tarsi šarada. Knygoje viskas vyksta ratu, nes tai istorija apie gyvenimą, mirtį ir, svarbiausia, apie žmogaus teisę būti kitokiam. Ši istorija – tai šviesos, vilties, meilės ir jautrumo užtaisas.

 

• Metų fantastika. A. Huxley „Puikus naujas pasaulis”

Iš visų 2021 m. skaitytų knygų, būtent ši knyga manyje sukėlė daugiausiai apmąstymų ir audrų. Ji tarsi neišsenkantis žinių ir filosofijos šaltinis, čia tiek daug idėjų, fantazijos, mokslo. Niekaip negaliu patikėti, kad ji parašyta 1932 m.!

Rašytojo Aldous Huxley romanas – vienas reikšmingiausių distopijos žanro perliukų. Tai pranašiškas kūrinys apie medicinos ir farmacijos eksperimentus, kurie tokie panašūs į dabar egzistuojančius, kad net baugina. Apie beribę valdžios kontrolę, manipuliavimą mokslu, nužmoginimą ir vienakryptį gyvenimo tikslą – malonumą.

Knygoje vyrauja absoliutus hedonizmas, visi turi būti laimingi ir jų laimės kiekiai bei poreikiai nusprendžiami dar prieš jiems gimstant, tiksliau, prieš juos sukuriant. Net tie, kurie užima žemiausią socialinės klasės laiptelį, yra naudingi ir be galo laimingi! Žmonės dirbtinai svaiginasi ir yra svaiginami, seksas laisvas, nevaržomas jokių moralinių normų, nes jų paprasčiausiai nėra. Nėra ligų, nėra pavydo, nėra įsipareigojimų ir nėra vertybių. Kuo daugiau partnerių, tuo geriau! Narkotikai privalomi! Čia patenkinami visų poreikiai, niekas neturi problemų! Pasaka? Rojus? Bet ar tikrai…

Mane ši knyga šokiravo, gerąja prasme. Viskas atrodė taip artima, tarsi dalis visuomenės jau dabar gyventų puikiame pasaulyje. Beveik tobulai vaizduojamas socialinių tinklų gyvenimas ir realybės ignoravimas. Perskaičius šią knygą kyla daugybė klausimų ir pamąstymų apie visuomenę ir pačią save. Be viso to knyga labai lengvai skaitoma, veiksmas vystomas lengvai, dinamiškai. Vieni pliusai! Knyga 100 proc. pasiekė savo tikslą – sujaudino ir įstrigo atmintyje ir širdyje.

 

• Metų klasika. A. Burgess „Prisukamas apelsinas”

Na, ką, devočki ir malčiki, baigiau skaityti šią raštliavą dviem prisėdimais. Ir galiu pasakyti, kad mano lico tikrai atrodė, kaip kokios bezumny, nustebęs ir susirūpinęs, kaip tokia „siaubinga” knyga gali palikti tokį bolšoy įspūdį? Ji zamečatelvy ir čiudesny, mano drugi. (Knyga parašyta visiškai tokia kalba ir tokiu stiliumi).

Futuristinė valstybė, be konkretaus laiko ir vietos. Pagrindinis veikėjas ir kūrinio pasakotojas – Aleksas. Malenki 15 m. maištaujantis paauglys. Tik jo maištas ne toks, kaip daugumos 15-mečių, kurie sėdi užsidarę savo kambaryje ir klausosi depresyvios muzikos. Aleksas klausosi rafinuotos klasikinės muzikos, jo mėgstamiausia Liudviko van Bethoveno „Devintoji simfonija” (Džiaugsmo). Tačiau maištauja jis visai ne rafinuotai.

Aleksas tikras smurto virtuozas, plėšikas, mušeika, prievartautojas, žudikas. „Ultrasmurto” išradėjas, destruktyvaus, skatinančio veikti, suteikiančio pasitenkinimą smurto. Kaip paradoksalu, kai kitų skausmas tau sukelia džiaugsmą, o savas džiaugsmas – skausmą. Galiausiai jaunasis smurto genijus patenka į kalėjimą, kur vardan laisvės pasirenka eksperimentinį – priverstinį gydymą.

Skaitant knygą paviršutiniškai, neįsigilinant, ji gali pasirodyti tarsi papračiausias smurto rinkinys. Pats romanas net pulsuoja brutaliomis, žiauriomis scenomis. Nors jos parašytos labai organiškai ir nesukelia nereikalingos įtampos ar pasišlykštėjimo. Bet pažvelkime kiek giliau. Ultrasmurtas – tai Alekso kovos išraiška prieš totalitarinę valstybę ir jos „prisukamus žmones”, jo kūrybos ir saviraiškos terpė.

Romanas nagrinėja daugybę temų, visuomenės skaudulių. Asmeniškai mane labai sudomino eksperimentinio – priverstinio gydymo tema. Kiek man žinoma, labai panašiu metodu tarybinėje Lietuvoje buvo gydomi alkoholikai. Jiems buvo suleidžiami vaistai, sukeliantys pykinimą, o po to jie būdavo verčiami gerti degtinę. Taip ilgainiui išsivystydavo sąlyginis refleksas, degtinė = pykinimas. Bet gudrūs ligoniai rasdavo būdų kaip apeiti šį gydymo metodą.

Be šių įdomybių kūrinys slepia dar gausybę paslapčių. Manau, kad šią knygą skaitysiu dar ne kartą. Beje, šis romanas 1971 m. buvo ekranizuotas. Jį pastatė Stanley Kubrickas, taip filmas pelnė Anthony Burgessui pasaulinę šlovę.

Pastebėjimas. Kas gali trukdyti mėgautis šiuo kūriniu? Visiškas rusų kalbos nemokėjimas, nes vis tik gali kilti nesklandumų nadsaty kalbos supratime. Ir atviros smurto scenos – jautriam skaitytojui gali pasirodyti nepriimtinos. Kadangi aš tokioms scenoms nesu jautri, nes ir tikrame gyvenime tenka pasikapstyti po žmogaus vidurius, tad knyga, mano akimis, nuostabi.

 

• Metų knygą apie motinystę. A. Audrain „Nuojauta”

Nuostabiai tamsi knyga apie motinystę. Nieko nenutylint, nenusaldinant, nenudailinant. Apie atvirą, nuogą, visuomenei nepriimtiną, sunkią, žiaurią motinystę. Viskas persmelkta slogučiu ir depresijos prieskoniu.

„Nuojauta“ – įtampos ir provokacijų kupinas romanas. Jis tarsi skatina mus pažvelgti į tamsiausius motinystės užkaborius. Kūrinyje negrinėjamos kiekvienai moteriai, kuri svajoja tapti motina, ar renkasi bevaikystės kelią, svarbios temos. Ar aš puoselėju realius motinystės lūkesčius? Ką daryti, jei motinystė pasirodo nė iš tolo nepanaši į tokią, kokios tikėjausi? Ką daryti, jei vaikas, apie kurį tiek svajojau, visai ne toks, kokį įsivaizdavau?

Įdomiai perteikiamas motinystės ir tėvystės pareigų supratimas. Vystoma mintis apie tai, kiek vaiko charakteris priklauso nuo auklėjimo ir kiek nuo prigimties. Ir visos šios temos susipina tamsiausiose motinų mintyse, netektyse, nemeilėje, perduodamoje iš kartos į kartą.

Istorija perteikiama lengvais, trumpais, kapotais sakiniais, kelių puslapių skyriais. Dėl to skaitymas neprailgsta, knyga ištirpsta ir perskaitoma vienu ypu. Romanas išlaiko greitą tempą ir ritmą, nenusibosta. Sužavi nuo pirmo sakinio, pirmo skyriaus.

Skaitydama knygą jaučiausi tarsi vaikščiočiau peilio ašmenimis. Tai labai atviras ir drąsus žvilgsnis į be galo emociškai sunkią motinystę. Visos mintys, esančios šioje knygoje, labai jautrios ir skaudžios, įkrito giliai į širdį.

 

Kaip ir kiekvienais metais, mano skaitytų knygų pagrindinės herojės – moterys. Istorijų veiksmas sukasi aplink jas. Knygose vyrauja man svarbios temos: motinystė, moterų emancipacija, draugystė, girdimas moterų balsas. Taip pat dažna tematika – medicina. Tam esu sukūrusi iššūkį #medikaiknygoje, kur galite rasti didžiulį sąrašą knygų apie medikus. Vis dar smagiausiai skaitau socialinius romanus, trilerius, kartais fantastiką.