Maginis realizmas: ribų nepaisanti, humoru, skausmu ir metaforomis persmelkta kasdienybės kritika

Randamas vaikas, kurio veidas aplipęs bitėmis, o bitės niekur nesitraukia – nei dabar, nei po metų, nei mirties akivaizdoje. Nutapytas paveikslas tampa vidinio supuvimo išraiška, sensta ir šlykštėja, kol pats nutapytasis lieka amžinai jaunas. Prakeiktas namas ir vis pasirodantis prisukamas paukštis, Gregoras Zamza, kuris vieną dieną pabunda ir supranta, kad tapo milžinišku vabzdžiu, kuriam žmogiški iššūkiai, tokie įprasti kasdienybėje, yra nepakeliami ir neįgyvendinami. Ką visi šie stebuklai, retkarčiais gąsdinantys, hipnotizuojančiai įtraukiantys, turi bendro?

Maginis realizmas – paslaptingas literatūros žanras, neturintis nei aiškių ribų, nei rėmų. Visai kaip pats gyvenimas. Įprastose, dažnai net nuobodžiose situacijose veikėjai atranda galias, netikėtai pasikeičia, kartais patys pokyčio nei pastebėdami, nei jam suteikdami ypatingą prasmę, kol autorius metaforiškai savo meniniais sprendimais komentuoja visuomenę, socialines, politines problemas. Dažnai ir žmonių svetimėjimą, ekologines problemas, šeimos ir tarpusavio santykius, asmens ryšį su gamta ir pasauliu aplink.

Maginio realizmo tekstai, kuriems galima priskirti tiek tokius klasikinius kūrinius kaip Franco Kafkos „Metamorfozė“ ar Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretas“, tiek visiškai naujus tekstus, kaip Sofios Segovos „Bičių dūzgesys“, dažnai gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio neturintys absoliučiai nieko bendro, tačiau maginį realizmą galima pajausti besisunkiantį iš kiekvieno puslapio, siužetinio sprendimo, aplinkos aprašymų, veikėjų veiksmų ar net jų išvaizdos, dialogų. Kuo maginis realizmas skiriasi nuo fantastikos? Šiame žanre autorius ir jo(-s) aprašomi veikėjai tarsi sąmoningai nepripažįsta ir neįvardija to, kad kuria ir gyvena realybę iškreipiančiame, o kartais visai jos nepaisančiame pasaulyje.

Kaip atpažinti maginio realizmo tekstus?

Maginiui realizmui būdingas ne tik groteskas, alegorijos, naudojama ypatinga kalba, retkarčiais net distopiniai realybės elementai, kritiškas požiūris, bet ir makabriškas humoras, kitoks nei įprasta teksto dėstymas – dialogų perteklius ar absoliutus nebuvimas, netikėti siužeto posūkiai. Tačiau kaip žinoti, ar knyga iš tiesų priklauso maginiui realizmui? Galbūt ją vertėtų priskirti prie fantastikos, mokslinės fantastikos žanro?..

Įprastai maginio realizmo kūriniuose veiksmas vyksta įprastame, kasdieniame Pasaulyje, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti esantys sąstingyje, nuobodus ir toli gražu ne nuotykingas. Vis dėlto, realybę iškreipia maži stebuklai – pavyzdžiui, fotelyje sėdinti, bet po kambarį Isabel Allende „Dvasių namuose“ skraidanti pagrindinė veikėja. Taip pat svarbu ir tai, kad autorius niekaip magiškų kūrinio aspektų neišskiria kaip keistų ar netikėtų – dažnai jie neaiškinami, jais nesistebima, jie suprantami kaip akivaizdūs, o skraidymas atrodo toks pat realistiškas, kaip ir fotelis, kuriame veikėja įsitaisiusi.

Dažnai maginio realizmo žanro knygose galima atpažinti ir visuomenės aktualijas, o maginėmis metaforomis autorius kritikuoja lyčių vaidmenis, visuomenines problemas, politinę santvarką. Anksčiau minėtas I. Allende tekstas – giliai feministinis, jame gausu nuorodų į smurtą prieš moteris, prievartą, kritikos politinei santvarkai, dažnai užgniaužiančiai moterų talentus. Todėl jie prasiveržia įprastose gyvenimo scenose, moteris save realizuoja autorei pasitelkiant magiją. Dažniausiai veikėjai, kurie simbolizuoja kritikuojamąją visuomenės dalį, su magija atrodo neturintys nieko bendro – jos nematantys, nepastebintys, net negebantys jos suprasti, iki galo suvokti, įvertinti.

Maginio realizmo žanras, iškilęs 20-ojo amžiaus pradžioje, iki šiol populiarus ir plačiai naudojamas kūrėjų – tiek rašančių suaugusiems, tiek vaikams, paaugliams. Užuominų į maginį realizmą galima rasti tiek klasikoje (dažnai Lotynų Amerikos kūrėjų, tačiau toli gražu ne visada), kurios galbūt niekada neįvertinome kaip magiškai realistiškos, tiek naujuose kūriniuose. Taigi, į kuriuos kūrinius vertėtų atkreipti dėmesį, norint giliau panirti į maginio realizmo bangas?

Gabriel Garcia Marquez – Šimtas metų vienatvės

Autorius, su kuriuo maginis realizmas siejamas dažniausiai ir gausiausiai – Kolumbijos rašytojas Gabriel Garcia Marquez‘as. Ryškiausiai maginio realizmo bruožai atsispindi sudėtingame, klampiame, tačiau skaitytoją užliūliuojančiame autoriaus garsiausiame romane „Šimtas metų vienatvės“. Jame pasakojama vienos šeimos istorija, ganėtinai įprasta ir kasdieniška, vis dėlto susukanti protą ir sumaišanti kortas, veikėjams mainantis ir keičiantis, skaitytojui bandant susigaudyti apie kurį bendravardį autorius kalba dabar. Nors romanas neabejotinai reikalauja lėto ir įtempto skaitytojo darbo, su Marquez‘u literatūriniuose kloduose pasigalinėti neabejotinai verta.

Mano patarimas tiems, kurie tik planuoja G.G. Marquez‘o kūrybą, o ypač šį romaną dar tik atrasti? Neskubėkite, bet tuo pat metu atsipalaiduokite. Paleiskite siūlo galą – siūlai vis tiek susipins. Bus patariančių užsirašinėti, vesti veikėjus išpainiojančias lenteles ar giminės medžius, bet patikėkite, tai tik atims dalį malonumo, o šio magiško romano skaitymą pavers darbu, konspektu, prievole. Geriausia tiesiog leisti autoriui daryti tai, ką jis moka tobuliausiai – pasakoti istoriją. Šioji ne visada bus aiški, bet tai ir yra „Šimto metų vienatvės“ didžiausia magija – leisti tikrovei išslysti iš rankų, atsisakyti noro kontroliuoti. Nesukontroliuosi Marquez‘o, visai kaip ir paties gyvenimo.

Mikhail Bulgakov – Meistras ir Margarita

Šėtonas, Jėzus Kristus, Poncijus Pilotas, biblijinė epika, amžina ir laikui nepavaldi meilė, keista ir nesuprantama ateistinė valstybė, bohema, apgavystės, mirtys, raganos. Tiek daug visko, kad tik spėk gaudytis, o ir galvai lengva susisukti, bet nors skaityti nėra paprasta, kaip dažniausiai su maginiu realizmu neabejotinai ir nutinka, turbūt retas kas drįstų ginčytis – verta kiekvienam, kuris laiko save literatūros gerbėju, mėgėju ir entuziastu.

Apie siužetą nieko ir taip iš bendro išsilavinimo žinomo išduoti visai nesinori, tačiau dėmesio verta vien romano gimimo istorija – M. Bulgakovas „Meistrą ir Margaritą“ sudegino, vėliau atkūrė iš atminties, draugui laiške rašė, kad rašant romaną jį buvo apsėdęs pats Šėtonas, kūrinį tobulino iki pat mirties, net 12 metų, tačiau vis tiek mirė prieš galėdamas jį pabaigti. Kūrinys turėjo daug pavadinimų: „Šėtonas“, „Didysis kancleris“, „Štai ir aš“, tačiau ar pavyktų jį įsivaizduoti kitu vardu?.. Tai – nepaprasta sovietinės kasdienybės satyra, politinės santvarkos kritika, sovietinių normų pajuoka, nepaprastai įtraukianti net ir šiandien.

Isabel Allende – Dvasių namai

Nežinau ko iš šios knygos tikisi tie, kurie nėra jos skaitę, tačiau kai pasiėmiau į rankas pirmą kartą, tikrai nesitikėjau, kad skaitydama knygą, kurioje žudoma, mušama, kankinama, prievartaujama, engiama ir tyčiojamasi, aš rasiu tiek šviesos, o svarbiausia – nepaprastai tobulo, visiškai man prie širdies esančio autorės humoro. Nepamenu kada paskutinį kartą skaitydama kvatojausi tiek, kiek skriedama „Dvasių namų“ puslapiais.

Istorija tęsiasi dešimtmečiais ir šimtmečiais, todėl joje telpa tiek daug grožio ir pykčio, spalvų, užburiančių veikėjų, kurie gali pasirodyti panašūs vardais (čia ir atsiranda tas neįtikėtinas Lotynų Amerikos maginio realizmo žanro išskirtinumas ir panašumas, kuriame Isabel Allende ir G.G. Marquez‘as stovi ant to paties žanro laiptelio), tačiau yra tokie kardinaliai skirtingi – net jei augę tuose pačiuose namuose, gimę iš tų pačių įsčių. „Dvasių namai“ – paminklas visiems keistuoliams, apie neįtikimiausius dalykus pasakojant taip įprastai, lyg po svetainę savo fotelyje skraidanti ir pianinu, jo dangčio neatidengiant, skambinanti moteris būtų pats kasdieniškiausias dalykas Pasaulyje.

Tiesa, knyga tikrai ne tiems, kurie tikisi greito veiksmo ar dialogų pliūpsnių, tačiau tiems, kuriems tai nerūpi, „Dvasių namai“ gali tapti viena geriausių ir įdomiausių vienos šeimos sagų, kurią visi širdimi linkiu atrasti kiekvienam. O tiems, kurie nori su autore susipažinti artimiau, kuriems įdomu kaip ir iš kur gimsta toks ankstyvas ir laiką pralenkęs I. Allende feminizmas, siūlau naujausią jos knygą „Mano sielos moterys“. Tai nėra grožinis kūrinys, tačiau neabejotinai vertas dėmesio, norint tiek pačią kūrėją, tiek jos tekstus suprasti geriau.

Oscar Wilde – Doriano Grėjaus portretas

Turbūt nėra žmogaus, kuriam dar reikėtų „Doriano Grėjaus portretą“ pristatinėti. Kas mokykloje bandė įveikti, kas meilę literatūrai per autoriaus sąmojį atrado, o kas dar tik laiko lentynoje, planuodami klasika pasidžiaugti progai pasitaikius. Vis dėlto, jei galėčiau duoti patarimą tiems, kurie mano, kad iki skausmo pažįstama istorija jau niekuo nebenustebins, ar tiems, kurie knygą skaitė nebent ankstyvoje paauglystėje, linkiu Ocar Wilde atsivertsti dar kartą – šis kūrėjas išlieka aktualus iki pat šių dienų, o jo žymiausia knyga – tobula visuomenės ir žmonių kritika, juokinga, sąmojinga ir skaudinanti net ir šiandien. Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Dorianui Grėjui ne vieta šalia Allende, Bulgakov‘o ar Marquez‘o, siūlau į portretą žvilgtelėti dar kartą. Ir dar. Pastebėjai?..

Haruki Murakami – Prisukamo paukščio kronikos

Nedaug kūrėjų, kurių beveik visas knygas galima priskirti maginio realizmo žanrui, tačiau kalbant apie bestselerius, akis krypsta Haruki Murakami link. Ir nors turėjau išrinkti vieną, kurią turėčiau rekomenduoti, tiesa paprasta: norint pajausti Haruki Murakami maginį realizmą, galima rinktis ne tik „Prisukamo paukščio kronikas“, bet ir gausybę kitų jo kūrinių, tokių kaip „Norvegų giria“, „Kafka pakrantėje“, „1Q84“ trilogija, „Komandoro nužudymo“ dilogija, „Avies medžioklė“, „Dansu dansu dansu“ ir kt.

Visose Haruki Murakami knygose maginis realizmas jaučiamas kiekviename puslapyje ir tik šiam autoriui būdinguose meniniuose sprendimuose: čia ir žmonės, gyvenantys vienumoje, asmenybės krizės, po gatves klajojantys vienaragiai, nuo savo šešėlių atskirti žmonės, pranašiškų galių turintis Žmogus Avis, prieblandos pasaulis, kuriame viskas įmanoma…

Haruki Murakami kiekvienu savo kūriniu įrodo, kad vis iš naujo ir iš naujo sugeba griauti ribas tarp realybės ir vaizduotės, išlaikydamas sąmojingą toną, užburiantį lengvumą ir įtraukiantį kasdienybės surrealumą. Ypač linkiu į H. Murakami žvilgtelėti F. Kafkos gerbėjus – H. Murakami ne kartą buvo pavadintas šio klasiko pasekėju.

Franz Kafka – Procesas. Novelės.

Ką darytum, jei prabudęs suprastum, kad esi nebe žmogus, o vabalas, kuriam įprasti žmogiški veiksmai – neįkandamas iššūkis? Kuo skiriasi gyvenimas to Gregoro Zamzos, kuris dar vakar vaikščiojo dviem kojomis nuo to, kuris dabar ropoja keturiomis? Kuri egzistencija menkesnė, o kuri – reikšmingesnė? Ar kažkuri iš jų veda kur nors kitur, nei kad į amžiną beprasmybę?

Nors Franz‘o Kafka‘os noveles skaityti ne visuomet lengva, tačiau norint pajausti tikras maginio realizmo gelmes, socialinius ir religinius Kafkos gyvenimo metų pokyčius, užčiuopti stiprėjančias beprotybės nuojautas, kurių žmogus nepajėgus nei sustabdyti, nei pasukti kita linkme, išties verta duoti šansą šio kūrėjo tekstams. Ypač jei Lotynų Amerikos, Rusijos, Anglijos ar Japonijos magiškasis realizmas jums ne prie širdies. Franz‘as Kafka žanro neišranda, bet suteikia jam tokių atspalvių, kurių bene neįmanoma rasti kur nors kitur.

Dar vienas gabalėlis maginio realizmo

Atskiro paminėjimo, ieškantiems išties dėmesio vertų maginio realizmo knygų, svarbūs ir tokie autoriai kaip Neil‘as Gaiman‘as, Salman‘as Rushdie, romantiškoji „Šokolado“ serijos autorė Joanne Harris, Kiniška mitologija persmelktas kūrėjos Yangsze Choo piešiamas pasaulis ir apelsinų sultimis ir medumi sulaistyta Sofios Segovia‘os kuriama (ne)realybė.

Maginio realizmo žanras ne svetimas ir lietuvių kūrėjams. Ryškiausi to pavyzdžiai: Jurga Ivanauskaitė ir Ričardas Gavelis. R. Gavelio kūrinys „Vilniaus pokeris“ ir „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ nė akimirkai nenusileidžia magijos realizmo žanro gigantams.

Tuo tarpu Jurgos Ivanauskaitės maginis realizmas ne tik įtraukia, bet ir užliūliuoja skaitytoją, leisdamas pamiršti, kad kalbančios katės ar po Vilnių skraidančios dvasios – ne realybė. Ypač ryškiai J. Ivanauskaitės maginis realizmas atsiskleidžia romane „Placebas“, tačiau jaučiamas ir paslaptingajame „Sapnų nublokšti“.

Ar skaitote maginio realizmo knygas? Kokios jūsų mėgstamiausios? Galbūt apie kai kurias šiame tekste paminėtas knygas net niekada nesusimąstėte kaip apie tas, kurias priskirtumėte maginio realizmo žanrui? O galbūt jį dar tik atrandate? Pasidalinkite įspūdžiais ir rekomendacijomis!