Žinomiausi vokiečių rašytojai

Vokietija pasaulyje garsėja kaip iškilių poetų ir mąstytojų šalis, o jos literatūrinis palikimas aukštinamas iki šių dienų. Nuo brolių Grimmų iki J. V. Goethe ir E. M. Remarque‘o – ši šalis padovanojo pasauliui daugybę iškilių asmenybių, meistriškai valdžiusių plunksną, kurie vis dar užima ypatingą vietą pasaulio literatūros genijų gretose.

Kokie vokiečių rašytojai laikomi geriausiais ir kokios jų skleidžiamos idėjos aktualios ir šiandien  – interneto knygynas „Patogupirkti.lt“ dalinasi sąrašu vokiečių rašytojų, palikusių ryškų pėdsaką literatūros istorijoje.

Broliai Grimmai

„Tas, kuriam per daug sekasi, visada trokšta kažko naujo“, – broliai Grimmai.

Nors vokiečių pasakininkai broliai Jacobas ir Wilhelmas Grimmai labiausiai siejami su parašytomis pasakomis, tačiau jie taip pat buvo talentingi kalbininkai ir istorikai. Iš tiesų, brolių Grimmų buvo net ne du – iš viso Grimmų šeimoje augo 9 vaikai, 3 iš jų mirė vaikystėje. Jacobas ir Wilhelmas augo su dar trimis broliais ir viena seserimi. Jų gyvenimas nebuvo lengvas – 1796 m., mirus tėvui, vyriausieji broliai turėjo išlaikyti visą šeimą. Žymiųjų vokiečių brolių sėkmės teko kiek palaukti – jaunas dienas jie praleido skurdžiai, maisto užtekdavo tik vieną kartą per dieną.

Liaudies pasakas broliai pradėjo užrašinėti 1806 m., o po šešerių metų pasirodė ir pirmasis jų pasakų rinkinys. Daugelis tikrai pamena „Joniuką ir Grytutę“, „Snieguolę“, „Brėmeno muzikantus“ arba pasaką apie auksaplaukę princesę Rapunzelę. Vis dėl to, visame pasaulyje pamėgtos pasakos nebuvo pagrindinis brolių Grimmų projektas. 1838 m. pasakoriai pradėjo sudarinėti baigtinį vokiečių kalbos žodyną. Kaip bebūtų gaila, broliai taip ir neužbaigė šio projekto iki savo mirties. Kita vertus, jų palikimas pasauliui – daugybė pasakų, su kuriomis iki šiol auga mažieji skaitytojai. Visų laikų bestselerių sąrašuose Brolių Grimmų pasakas mini trečiojoje vietoje – po Šekspyro darbų ir Biblijos.

Johann Wolfgang von Goethe

„Klaida santykiauja su tiesa kaip miegas su pabudimu. Busdamas iš klaidos, žmogus su nauja jėga krypsta į tiesą“, – Johann Wolfgang von Goethe.

Vokiečių literatūra nebūtų palikusi tokios didelės žymės pasaulyje, jei į ją nebūtų įtrauktas humanistas, filosofas ir vienas svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojų J. V. Goethe. Vokietijos Šekspyru laikomas J. V. Goethe jaunystėje studijavo teisę, tačiau teisininko darbo niekada taip ir nedirbo.

1774 m., būdamas vos 25-erių būsimasis vokiečių literatūros klasikas išgarsėjo su per mėnesį parašytu romanu „Jaunojo Verterio kančios“, pavertusiu jaunuolį Švietimo amžiaus įžymybe. O garsusis „Faustas“ iki šiol puikuojasi privalomųjų skaitinių sąrašuose mokyklose. Beje, šio kūrinio parašyti nepavyko taip greitai – „Fausto“ išleidimas į viešumą truko 60 metų, tačiau ne veltui jis tituluojamas didžiausiu poezijos šedevru vokiečių kalba.

Hermann Hesse

„Prasmę gyvenimas įgauna tik per meilę. Vadinasi, kuo daugiau sugebame mylėti ir atsiduoti, tuo prasmingesnis tampa mūsų gyvenimas“, – Hermann Hesse.

Vokiečių-šveicarų poeto, rašytojo ir Nobelio premijos laureato jaunystė nebuvo lengva ar stabili. Sunkūs metai evangelikų teologijos seminarijoje, bandymas nusižudyti, gydymasis ligoninėje. Dar vienas bandymas kibti į mokslus pas laikrodžio fabriko mechaniką, tačiau ir tie buvo greitai mesti. Galiausiai H. Hesse pradėjo mokytis knygų pardavėjo amato, o besimokydamas daug laiko skyrė skaitymui ir pats pradėjo rašyti.

H. Hesse kūryboje atsispindi jo daugiakultūrė patirtis – savo gyvenimo metais jis nemažai keliavo po Šveicariją, Italiją ir Indiją, jo kūriniuose nagrinėjamos Indijos ir Kinijos filosofijos, taip pat jo santykis su vokiečių nacionalizmu. H. Hesę išgarsinę darbai – „Sidharta“, „Stiklo karoliukų žaidimas“ bei „Stepių vilkas“.

Friedrich Schiller

„Jei priešą parbloški žemėn, jis gali vėl atsikelti, bet jei su juo susitaikysi, būsi jį tikrai nugalėjęs“, – Friedrich Schiller.

XVIII a. vokiečių literatūros klasikas F. Schiller‘is neapsiribojo viena profesija. Jis buvo poetas, filosofas, gydytojas, istorikas ir dramaturgas, o jo įtaka literatūrai lyginama su L. van Bethoveno indėliu muzikos pasauliui. Augęs karo felčerio šeimoje, jis studijavo teisę ir mediciną, tačiau dar studijuodamas akademijoje pradėjo paslapčia rašyti eilėraščius. Vėliau dirbo pulko gydytoju Štutgate, istorijos ir filosofijos profesoriumi.

F. Schiller‘is garsėja savo dramomis „Vilius Telis“ ir „Plėšikai“, „Valenšteino“ trilogija, tragedija „Marija Stiuart“. Jo kūryba įkvėpė kompozitorius sukurti operas ir baletus. Vokiečių klasiko parašyta „Odė džiaugsmui“, kuriai muziką sukūrė L. van Bethovenas, šiandien skamba visoje Europos Sąjungoje. Kaip ir dauguma to meto rašytojų, ankstesniuose savo darbuose F. Schiller‘is kritikavo politinę priespaudą, o vėlesni darbai sutelkti į sielos laisvės idėją ir pakilimą virš kūno ir materialinių poreikių.

Thomas Mann

„Žmogus neturi teisės leisti, kad mirtis valdytų jo mintis“, – Thomas Mann.

Dar vieną Nobelio literatūros premiją Vokietijai atnešė vokiečių rašytojas ir kritikas T. Mann‘as. Kūręs XX a. pirmoje pusėje, savo darbuose jis skyrė dėmesį menininkų ir intelektualų psichikos tyrinėjimui, itin mėgo dideles ironijos ir simbolikos dozes. Trečiojo Reicho valdymo metais T. Mann‘as pabėgo į Šveicariją, vėliau dešimtmetį gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.

T. Mann‘as literatūros pasauliui padovanojo romanus „Budenbrokai“, „Užburtas kalnas“, apsakymą „Mirtis Venecijoje“. Beje, šis vokiečių klasikas mėgo leisti laiką ir Lietuvoje. 1930-1932 m. jis vasarodavo Nidoje, ten ilsėdamasis parašė romaną „Juozapas ir jo broliai“. Name, kuriame jis leisdavo vasaras dabar veikia T. Mann‘o kultūros centras, jame organizuojamos konferencijos, tarptautiniai festivaliai.

Rainer Maria Rilke

„Mūsų pasaulis – tai teatro uždanga, už kurios tūno didžiausios paslaptys“, – Rainer Maria Rilke.

XIX a. pabaigoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje gimęs R. M. Rilke jau nuo jaunų dienų domėjosi literatūra. Ankstyvajai jo kūrybai būdingas neoromantinis ir impresionistinis stilius, aukštinami sapnai, gausu folklorinių motyvų, vėliau autoriaus kūryboje ėmė vyrauti gamtos temos, tačiau ryškiausia – krikščionybės gyvavimo tema netikėjimo, vienišumo ir pagiežos amžiuje.  Ankstyvieji jo kūriniai – „Valandų knyga“, „Naujieji eilėraščiai“, „Vaizdų knyga“ ir vienintelis parašytas romanas – „Maltės Lauridso Brigės užrašai“.

Vis dėl to, kūrybinis blokas aplanko ir geriausius. Pirmojo pasaulinio karo metais R. M. Rilke beveik nustojo rašyti, tačiau 1922 m., po aštuonerius metus trukusios pertraukos, įkvėpimas sugrįžo su trenksmu ir pasaulį išvydo jo žymiausi darbai – poezijos ciklai „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“.

Erich Maria Remarque

„Kas stengiasi kuo stipriau laikyti, tas praranda. Bet tik paleisk su šypsena – ir seks paskui“, – Erich Maria Remarque.

„Prarastosios kartos“ rašytojas E. M. Remarque‘as daugeliui pažįstamas nuo jaunų dienų, kai teko susipažinti su garsiausiais jo romanais – „Trys draugai“, „Vakarų fronte nieko naujo“ ir „Juodasis obeliskas“. Laikomas vienu svarbiausių XX a. rašytojų, E. M. Remarque‘as įėjo į literatūros istoriją dėl jo kūryboje profesionaliai perteikto liūdno žmonių likimo karo metais, skaudžios neišvengiamybės ir išgyvento ekonominio nuosmukio.

Žymaus vokiečio, kaip ir jo knygų veikėjų, gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Du pragyventi karai, kvietimas į kariuomenę dar nebaigus mokyklos, daugybė sužalojimų. Po pirmojo pasaulinio karo E. M. Remarque‘as kurį laiką dirbo bibliotekininku ir mokytoju, vėliau ėmė redaguoti laikraštį, kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams. 1938 m. iš rašytojo buvo atimta Vokietijos pilietybė, o jis pats nacių buvo apšauktas žydu. Po šių įvykių jis emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke, o po daugiau nei dešimtmečio praleisto ten, išvyko į Šveicariją, kurioje gyveno iki pat mirties.

E. M. Remarque‘o kūryba dvelkia viltimi, pasaulio trapumu ir meile artimui. Tad laikais, kai nesaugumo ir nerimo jausmas sugrįžo, verta į rankas paimti šio nemirštančio klasiko kūrinį. Kiti skaitomiausi rašytojo darbai – „Dangus neturi išrinktųjų“, „Naktis Lisabonoje“ ir „Kelias atgal“.