9 knygos ĮTAMPOS gerbėjams: ar atlaikysi jų siužeto posūkius?

Kaip apetitas kyla bevalgant, taip knygas beskaitant kyla ir tolerancijos rodikliai, o nervų pakutenimui reikia vis daugiau ir daugiau stimuliacijos. Dažnas trilerių skaitytojas pastebi: jau ir kraujai nebe tokie šlykštūs, ir nustebinti sunku, ir pradedi elgtis kaip koks patyręs policininkas ar gydytojas: viską mačiau, viską žinau, visos bylos jau girdėtos… Ką ten girdėtos – atrodo, lyg pats būtum jas išsprendęs!

 

Koks įtampos gerbėjas esi TU?

Visgi, įtampos lygių – ne vienas ir ne du, o ir šioji gali būti pati skirtingiausia, pasireiškianti įvairiausiais siužeto posūkiais, kelianti skirtingų rūšių malonumą ir baisumą. Vieni skaitytojai mėgsta atsigręžti į klasiką, kiti nori labai gyvenimiškos, realistiškos, šiukštu kasdienybės ribų neperžengiančios patirties, o trečius reikia išversti iš kojų, kartais į pagalbą pasitelkiant fantastiką – o kartais net ir ji nebepadeda nustebinti. Ar jau mintyse įsivardinote, kuris iš įtampos gerbėjų esate?.. Ne? Nieko tokio, padėsim!

Ar esate įtampos maniakas, kurio knygų lentynos pripildytos trileriais ir detektyvais, ar dar tik žanro pradinukas, kuriam jau keli nervų pakutenimai neleidžia naktį ramiai miegoti: visko šiame knygų sąraše surasite! Tik nekaltinkite vėliau nei manęs, nei „PatoguPirkti“, jeigu naktį nesimiegos, nesakykit, kad neįspėjau! O ir jei nesimiega – nieko tokio. Daugiau laiko knygų skaitymui lieka, tiesa?

 

Įtampa plačių pažiūrų skaitytojui

 

Rydahl, Kazinsky – Undinėlės mirtis

Patinka pasakos? Vaikystę leidote su undinėle? Esate laisvų pažiūrų ir laikote save tolerantišku žmogumi? O gal dar tuo pačiu dieeevinate detektyvines istorijas, kurių autoriai tampo skaitytojus už nosies? Mažai tikėtina, kad tokių skaitytojų daug, bet aš į visus šiuos klausimus atsakau tik teigiamai. Jei jūs – taip pat, vertėtų žvilgtelėti „Undinėlės mirties“ pusėn: galiu garantuoti, kad ŠITO siužetinio posūkio knygą pradėję skaityti tikrai nesitikėjote.

Tai – labai netipinis kūrinys, kurio centre ne tik baisūs nusikaltimai, bet ir pagrindiniu veikėju esantis pasakorius Hansas Kristianas Andersenas. Netikėta? Išties. Bet jei purvinos Kopenhagos gatvės negąsdina, o ir jei vadinate save plačių pažiūrų žmogumi – „Undinėlės mirtis“ gali tapti intriguojančiu atradimu. Tiesa, knyga nėra baisi ta visiškai tradicine žodžio prasme. Bet žmonių tamsybės ir ribotumas kartais gali tapti didžiausiais košmarais, tiesa?

 

Robin Morgan-Bentley – Avarija

Nors knygos „Avarija“ anotacija žada trilerį, iš karto įspėju neapsigauti. Ypač tiems, kurie nori greito tempo, greito veiksmo, greitų sprendimų ir dar greitesnių posūkių. Robin Bentley-Morgan lėtai, po vieną sluoksnį, kantriai ir vietomis net šiek tiek atsargiai, nuo katastrofą patyrusių žmonių atidengia vis naują jausmą, emociją, mintį. Realistiškai. Jeigu bijote tokių vyrų, kurie ne tik emocijas demonstruoja, bet ir ašarą nubraukia – tikriausiai vertėtų rinktis kitą knygą, nes šioji – ne jums.

Visgi, jei trilerių ir detektyvų klasika visa jau perskaityta, o norisi kažko įtempto, tačiau ne pertempto, realistiško, o ir intelektualaus, „Avarija“ gali tapti maloniu atradimu. Ypač, kai kraujai čia nesitaško, o ir knyga „Avarija“ puikiai tiks tiek trilerių skaitytojui su patirtimi, tiek naujokui. Autoriaus gebėjimas žvelgti giliau katastrofos, giliau stereotipų, mane pavertė tikra Robin Bentley-Morgan gerbėja.

Beje, įdomus faktas: autorius daugelį metų dirbo žurnalistu, kalbinančiu geriausius šių laikų rašytojus, o būtent iš jų pasisėmė įkvėpimo rašyti. Tai neabejotinai jaučiasi, o ir sunku patikėti, kad „Avarija“ – Robin Bentley-Morgan debiutinis romanas.

 

Helen Phillips – Antroji aš

Kokia keista, groteskiška, makabriška, kontroversiška, netikėta, absoliučiai  ohohoho kokia KITOKIA knyga. Nieko panašaus nesu skaičiusi – nei šiemet, nei tikriausiai apskritai. Negula man ji į jokio žanro lentyną – na, tikrai čia ne siaubas, nebent labai bandytume apsimesti, kad brr, baisu. Na, baisu, tik ne Kingiškai, ne Stokeriškai, net ne du Maurieriškai. Na, braukime toliau. Ir ne trileris gi čia. Šiek tiek distopinė psichologinė fantastinė drama? Gal arčiausiai šito, čia ir apsistokime.

Jau išsigandote to „fantastinė“? Nevertėtų. „Antroji aš“ toookia realistiška, kad net pamiršti, jog čia viskas šiokia tokia distopinė, mokslinė fantastika. Nerekomenduočiau jos tipiniam trilerių skaitytojui, bet kas ieškot giliai, įvairialypiškai, kas nesibaidot keistuolių, kas netingit narplioti metaforų, paslėptų reikšmių ir simbolių, o vėliau netingit gūglinti ar viską teisingai supratote – tai čia jums. Labiau rekomenduočiau intelektualių, lėtų knygų gerbėjams, nes yra kur pasikapstyti, patikėkit.

 

Įtampa, priversianti abejoti viskuo ir visais

 

Sarah Pinborough – Ydingas ratas

Jūs stebėsitės. Tada paversite keletą puslapių atgal: pala, ką? Man pasirodė? Čia tikrai viskas baigėsi ŠITAIP? Imsite pergalvoti savo sveiką protą. Tada ir autorės sveiką protą. Kelsite klausimus. Tada kelsite galimai šalia gulintį ir seniausiai įmigusį lovos partnerį, nes su kažkuo aptarti REIKĖS. Kišite knygą draugams: „perskaityk, perskaityk, pamatysi, išgriūsi.“ O tada aptarinėsite taip saldžiai, kaip jau senokai knygos neaptarinėjote. Skamba gerai?

Negaliu pažadėti, kad „Ydingas ratas“ jums patiks. Bus tokių, kurie sakys: „na, jei ne paskutiniai 20 puslapių, būtų buvęs geras trileris“. Bus tokių, kuriems viiiisiškai nuraus stogą. Bet šį tą pažadėti galiu – abejingų tikrai nepaliks. O kai knygą užversite, įsijunkite Netflixą ir ten susiraskite „Behind her eyes“. Ir tą patį stogo nurovimą patirkite dar kartą, tik šį kartą serialo pavidalu.

Joe Hillas, siaubo knygų autorius ir siaubo karaliaus Stepheno Kingo sūnus, vadina šį trilerį Hičkokišku. Todėl jei siaubo meistrų nuomonė jums svarbi, o ir jei trileriai jums turi būti kinematografiški – „Ydingas ratas“ – pats tas.

 

Daphne Du Maurier – Mano giminaitė Reičelė

Kartais tam, kad rastumei netikėtus siužetinius posūkius, visai nereikia sukinėtis aplink naujausių trilerių ar detektyvų lentynas. Net jei atrodo, kad klasikoje slypi tik kvarbatkos, arbatos gėrimai ir elegantiškos manieros, verta duoti šansą „Mano giminaitei Reičelei“ – autorė Daphne du Maurier įrodys, kad ne veltui yra vadinama trilerio žanro pradininke.

Žinoma, nereikėtų tikėtis tokio greito tempo kaip šiuolaikinėse knygose, o ir nei arbatėlių gėrimo, nei kvarbatkų tikrai nepasiseks išvengti, bet pabaiga laukia tokia, kad ir susimąstyti gali tekti, ir gerai galvą pasukti. O jeigu pasirinksite pagūglinti ar teisingai viską supratote… Na, nepergyvenkite. Niekam neišduosiu. O tada, įspūdžiui užtvirtinti, galima ir pagal knygą pastatytą filmą pasižiūrėti.

 

Švelni įtampa žanrą atrandantiems

 

Frank Abagnale, Stan Redding – Pagauk, jei gali

Tarp visų tų trilerių ir detektyvų norisi įterpti istoriją, kuri šokiruos tuo, kad yra tikrų tikriausia. Tokia tikra, tokia neįtikėtina, kad belieka tik puslapius versti – net jei mintinai žinote to paties „Pagauk, jei gali“ pavadinimo filmą su Leonardo Dicaprio ir Tomu Hanksu, čia istorijos herojus papasakoja dar filme nematytų smulkmenų – kaip jis maustė beveik visas svarbiausias JAV institucijas ir kaip pradėjo tai daryti dar net pilnametystės nesulaukęs.

Knyga tokia absoliučiai neįtikėtina, kad tik norisi tikėti, jog tai – pasakoriaus jauno vaikinuko fantazijos, tačiau jos tik įrodo, jog kartais realybė gali pranokti bet kokias, net ir geriausių rašytojų, išmones. Be to, knygą skaityti greita, lengva, todėl puikiai tiks tiek atostogoms, tiek tiems, kurie šiaip knygų skaito mažai, retai ir nebūtinai baisiai noriai.

 

Silvia Moreno-Garcia – Meksikos gotika

Kam taisyti tai, kas nesugedę? Mėgstu ir vertinu tokį autorių požiūrį, o būtent tokio laikosi ir S.Moreno-Garcia. „Meksikos gotikoje“ autorė imasi visiškos siaubo romanų ir filmų klasikos: čia gąsdinantis namas, iš proto einanti moteris, nenormalus ir šlykštus patriarchas, kuris kiekvienam sveiko proto žmogui kelia baimę, išgąsdintas ir kažką slepiantis gerietias… Na, ir aišku, pagrindinė veikėja, kuri kiek per drąsi savo pačios labui, protinga ne pagal savo amžių ir ne pagal laikmetį.

Visgi, apart žanro klasikos, autorė turi savų idėjų, šviežių ir nenuvalkiotų, kurioms pasirenka labai tradicinius tropus ir aplinką, suderindama žanro įpročius ir modernumą. Toks derinys puikiai suveikia ir gaunasi toks reikalas nei labai meksikietiškas, nei labai gotiškas, bet visgi gaivinantis tarsi šviežio oro gūsis: jei pavargot nuo trilerių, kurie vis rodosi tokie patys ir tokie patys, vertėtų rinktis pažintį su Silvia Moreno-Garcia – ypač jei nesibaidote fantastikos prieskonių.

Be to, knygą vertą skaityti anksčiau, ne vėliau – pagal „Meksikos gotiką“, tokią kinematografišką, jau kuriamas serialas!

 

Kimberly Belle – Mano brangioji žmona

Jeigu mėgavotės Gillian Flynn romanu „Dingusi“, jei kartais svajojate kaip pasikeisite tapatybę ir bėgsit laukais palaidais plaukais, jei moterų emancipacija ir išsilaisvinimas iš toksiškų santykių yra temos, kurios jums prie širdies, linkiu skirti laiko „Mano brangiajai žmonai“. Nors iš viršelio ar pavadinimo taip gali nepasirodyti, tai – išties nepaprastai įtraukiantis trileris, greitai skaitomas, nustebinsiantis net ir tuos, kurie trilerių skaitė ne vieną ir ne du.

Įtraukiantis veiksmas, „savos“ ir realistiškos veikėjos, pagavus autorės pasakojimo stilius, o ir nepaleidžianti įtampa: sunku nustoti versti puslapius, kai šitaip įdomu. Vienas tų trilerių, kur kraujai nesitaško, o didžiausias priešas paaiškėja dažnai esantis tas, kuris per ilgai buvo gąsdinančiai arti.

 

Atsargiai: DIDELĖ įtampa!

 

Ashley Audrain – Nuojauta

Neskaityki šios knygos, jei dabar laukiesi. Neskaityki šios knygos, jeigu ką tik pagimdei. Neskaityki šios knygos, jei esi jautrių nervų. Jei esi šviežiai iškepta mama. Ar tėtis. Neskaityki šios knygos, jei bijai savo vaiko… Nors.. Galbūt pastaruoju atveju labiausiai ir reikėtų šią knygą skaityti? Jei „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ turėtų literatūrinę seserį, tai šalia Kevino stotų „Nuojauta“.

Įtemptas romanas, kurio tiesiog neįmanoma padėti į šoną. Katastrofos nuojauta kamuoja taip stipriai, taip kvapą ir kaklą gniaužiančiai, kad net norisi persiplėšti – viena vertus skaityti bene nepatogu, kita vertus – neįmanoma sustoti. Po šios knygos perskaitymo tokiu ryškumu sapnavau nėštumą, tarsi išties būčiau mama.

Taigi, į priekį prie lentynos, kurioje guli „Nuojauta“, ženkite tik drąsiausi. Sunku sugalvoti žmogų, kuriam ją skaitant joks nervas nevirptelėtų…

 

Kokie jūsų įtampos pasiūlymai?

Ar esate jau skaitę ką nors iš čia pasiūlytų knygų? Kokios jūsų skaitytos knygos buvo netikėčiausios, su neįsivaizduojamiausiais siužeto posūkiais? Kurios labiausiai nustebino, galbūt kai mažiausiai to tikėjotės?

Jeigu iš šiame straipsnyje pateikto sąrašo nepavyko išsirinkti sau tinkamos knygos, dar siūlome pasidairyti šių kūrinių pusėn: „Ponas Mersedesas“, „Beveidės aukos“, „Pacientas“, „Sustingę gyvenimai“, „Visiškai eilinė šeima“, „Mirusiųjų ežeras“, „Pražūtingos mintys“, „Šnabždėtojas“, „Sausra“.