Galimi nedideli knygos viršelio defektai.

Siaubo literatūros klasikas Stephenas Kingas mums dovanoja keturias šiurpias istorijas, panardinsiančias skaitytoją į meistro fantazijose subrandintą baimės ir įtampos atmosferą.

Apysakos „Jei bus kraujo“ pavadinimą padiktavo žurnalistų posakis „Jei bus kraujo, bus kai kas naujo“. Sprogimas Alberto Makridžio pagrindinėje mokykloje išties nepašykšti mokinių ir mokytojų kraujo, čia akimirksniu suplūsta ir gelbėtojai, ir žurnalistai. Privačios detektyvų agentūros vadovė Holė Gibni televizijos reportaže iš įvykio vietos pastebi nerimą keliančią detalę – keistą žymę ant reporterio veido. Ar čia tik jos baimių ir psichologinių traumų šešėlis, o gal prie sprogimo nagus ir vėl prikišo nekaltų žmonių kraujo ištroškęs padaras?

Apysakoje „Pono Harigano telefonas“ užsimezgusi pagyvenusio milijardieriaus ir knygas dievinančio berniuko bičiulystė per išmaniąsias technologijas nutiesia kelius net į pomirtinį gyvenimą, tik galiausiai paaiškėja, kad visos paslaugos turi savo kainą. 

Apysaka „Čako gyvenimas“ kaip jokia kita išryškina mintį, kad kiekvieno žmogaus sąmonėje glūdi nepakartojamas pasaulis, o jam mirus visa tai pražūsta. 

„Žiurkėje“ kūrybinių sunkumų turinčiam rašytojui tenka pažinti tamsiąją užsibrėžtų savo siekių pusę ir už neapgalvotą pažadą sumokėti bičiulių gyvybe.

Siaubo karaliaus Stepheno Kingo apysakos praskleidžia mūsų gyvenimą dengiantį šydą ir leidžia skaitytojui pajusti kraują stingdantį antgamtinio blogio prisilietimą.

„Stephenas Kingas kaip niekas kitas moka kelti baimę, tad iki vėlumos neatsiplėšite nuo keturių garsiojo autoriaus istorijų apie mūsų svajones, baimes ir silpnybes.“
 Brian Truitt, „USA Today“

Amerikiečių rašytojas, scenaristas ir žurnalistas Stephenas Kingas skaitytojams geriausiai žinomas kaip nepakartojamų siaubo romanų autorius, tačiau malonų šiurpulį kelia ir jo apysakos, apsakymai – tokie pat paveikūs ir įsimintini. 

Prieš keturis dešimtmečius išleistame rinkinyje „Skirtingi metų laikai“ kūrėjo talentu žaižaravo apysakos „Rita Heivort ir išganymas Šošenko kalėjime“ bei „Kūnas“, o dabar siaubo ir įtampos meistras „New York Times“ bestseleriu akimirksniu tapusioje knygoje „Jei bus kraujo“ skaitytojams dovanoja keturias puikias naujas istorijas, neabejotinai sulauksiančias tokios pat sėkmės.

Šios istorijos įrodo, kad ir kokių įvairių temų imasi Stephenas Kingas, jos visais laikais aktualios. Kingo kūriniuose niekada netrūksta blogio, tačiau jį atsveria gėris, autoriaus kūryboje dažnai pateikiamas kaip ištikima draugystė. Kingas neleidžia mums pamiršti, kad ir kasdieniai gyvenimo malonumai nuostabūs: neapsakoma palaima, kurią po virtinės pilkų dienų sukelia stojusi giedra; džiaugsmas, kurį jaučiame puikiai šokdami, kai kiekvienas judesys atrodo tobulas; netikėtų, įdomių dalykų atskleidžiantis susitikimas. Būtent tokiomis akimirkomis Kingo gebėjimas aprašyti tyrą džiugesį prilygsta jo talentui mus gąsdinti.

„Keturios knygos „Jei bus kraujo“ apysakos mums dar kartą įrodo, kaip puikiai Stephenas Kingas įvaldęs smulkesnės prozos žanrus... Vidutinio ilgio tekstai puikiai atskleidžia jo talentą, leidžiantį ir kiek išsiplėsti, ir drausmingai suvaldyti turinį. Nors juos galima perskaityti vienu prisėdimu, jie aprėpia ir stebinamai didžiules emocines erdves. Visas rinkinys suteikia stulbinantį, kai kada ir nerimą keliantį malonumą.“
 William Sheehan, „The Washington Post“