Pirmojoje savo knygoje „Helsinkio sindromas" autorės lyrika panaši į ledus nešančią upę, kai pavasarinė vandens stichija, rodosi, išplaus krantus, pakeis senvagės vietą ir visa, kas pateko į vandenį, bus nuplukdyta nežinia kur.
Linos Buividavičiūtės poezijoje apstu netikėtų sugretinimų, kultūrinių ir mitologinių bei teologinių asociacijų, kurios neretai perauga į provokacijas. Tad visai natūralu, kad jos žodyne archetipai šliejasi prie slengo, ironija perauga į groteską, o tai, ką banaliai derėtų vadinti jaunatvišku maksimalizmu, ne taip jau retai deformuojasi į neurotines būsenas.
Autorė dažnai prabyla pirmuoju asmeniu (taip kuriamas autentiškumo modelis?), tačiau asmeniška dvasinė patirtis šioje poezijoje virsta universalia.
Linos Buividavičiūtės eilėraščiai iš pirmo žvilgsnio labai spontaniški, temperamentingi, bet atidžiau sekant knygos raidą tenka konstatuoti, kad autorė aklai nepaklūsta lyg iš niekur srūvančiam tekstui, kad teksto įkarštis – programinių nuostatų rezultatas. Tą liudija kai kurie per knygą keliaujantys ir motyvuotai pasikartojantys įvaizdžiai, tą labai aiškiai autorė deklaruoja skyriuje „Metapoezija".
Aštriabriauniai poetės tekstai atlieps šiandienos moteriai. Leksika nutrins ribą tarp lyrikoje „įteisinto" ir „nepriimtino". Tačiau ne vienas poezijos skaitytojas atpažins save ir jausenas nesaugiame pasaulyje.
Jau antrus metus tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris" Kaune metu išleidžiama pirmoji poezijos knyga, projektą iš dalies finansuoja Kauno miesto savivaldybės programa Iniciatyvos Kaunui.