Josefas Pieperis savo knygoje „Mylėti, viltis, tikėti“ sugrąžina mums aštuonių šimtmečių senumo žinojimą apie tai, kaip veikia žmogaus valios „mechanizmas“.

Knygos pavadinime autorius mini tris tą mechanizmą užvedančius raktažodžius: tikėti reiškia pasirinkti, kokiomis idėjomis remsimės priimdami sprendimus ir užsibrėždami veiklos tikslą, viltis - tai sąmoningai įvertinus gyvenimo sunkumus apsispręsti už optimistišką ateities viziją, o tada jau pajėgiama ir mylėti – „tarti“ sau, kitiems žmonėms ir supančiam pasauliui: „Esi geras / gera, noriu, kad būtum.“ Būtent šitokiu būdu žmogus pasiryžta veikti - psichologinio proceso etapai išliko tie patys, ir senieji mąstytojai, daugiau dėmesio skyrę minties, o ne medžiaginio pasaulio dėsniams, šioje srityje yra padarę vertingų atradimų.

Josefas Pieperis šiuos atradimus „išverčia“ į mūsų laikų kalbą, atskleisdamas, kad mus stabdo tos pačios kliūtys: pernelyg daiktiškas požiūris į tikrovę, kai ji imama laikyti neišvengiama ir nepajudinama. Tad šio filosofo mintys, pateikiamos kasdiene literatūrinių pavyzdžių kupina kalba, yra stebėtinai aktualios, o keturių dešimtmečių atstumas dar ir leidžia atsitraukus iš šalies pažvelgti į didžiuosius mūsų visuomenės iššūkius: plintančią apatiją, bejėgiškumo jausmą, baimę ir vienišumą, juos racionaliai įvertinti ir pasisemti drąsos kurti įtraukų, solidarų, bet drauge ir laisvą bei pagarbų bendrabūvį.