„Rusija. Transokeaniniai regėjimai“ – tai tekstų rinkinys, sudarytas po Czesławo Miłoszo mirties kaip rašytojo testamentinis perspėjimas, kaip „Pavergto proto“ tęsinys. Knygos II tome spausdinami Miłoszo svarstymai apie XX amžiaus Rusiją, jos politiką, literatūrą ir mąstymo būdą. Šie tekstai parašyti 1936–2004 metais ir surinkti iš eseistinių knygų, periodinių leidinių, pokalbių ir laiškų.

Tai savitas kultūros vadovas, padedantis geriau pažinti ne tik „rusiškumo“ fenomeną, bet ir Vidurio Europos žmogaus egzistencinę būklę.

„Rusija galėjo tapti tuo, kuo tapo, tik likvidavusi lenkų ir lietuvių Respubliką.“

„Jeigu ryžtamės pripažinti tokią žiaurią tiesą apie save, kodėl negalėtume sakyti tiesos apie rusus,

apie kitokį jų paveldą ir kitokią naštą? Rusų valstybinis instinktas išties stebina. Tai visiška priešingybė lenkų polinkiui į anarchiją ir beveik instinktyviam nusistatymui prieš bet kokią valdžią. Santykis su valdžia yra esminė XIX amžiaus rusų inteligentijos, kartu ir literatūros problema. Jeigu dekabristai būtų gavę valdžią, siekdami išlaikyti imperiją, kaip galime spręsti iš kai kurių jų pasisakymų, tikriausiai būtų ėję toliau nei patys carai.“

„Brodskis turėjo visus ruso refleksus, tačiau jokia jėga neprivers ruso pripažinti ukrainiečius atskira tauta. Net patys didžiausi liberalai, kad ir Isaiah Berlinas, ukrainiečių kalbą laiko rusų kalbos dialektu. Taip pat žiūri ir į baltarusių kalbą. Labai gaila...“

Czesław Miłosz