Kent Haruf (1943 m. vasario 24 d., Pueblas,
Koloradas, JAV – 2014 m. lapkričio 30 d., Salida, Koloradas, JAV)
– amerikiečių prozininkas, jo romanų veiksmas vyksta
išgalvotame Holto miestelyje.
Kent Haruf gimė Kolorado
valstijoje, metodistų pastoriaus šeimoje. 1965 m.
jis baigė bakalauro studijas Nebraskos Weslio universitete, o vėliau tapo
dailiųjų menų (konkrečiai – kūrybinio rašymo) magistru
Ajovos universitete.
Prieš tapdamas rašytoju
išbandė įvairius darbus. Kolorade dirbo vištų fermoje,
Vajominge - statybose, Denveryje - reabilitacinėje ligoninėje,
panašų darbą susirado ir Fynikse. Ajovoje jam teko dirbti
prezidentinėje bibliotekoje, vėliau Viskonsino vidurinėje mokykloje,
Nebraskos bei Ilinojaus kolegijose, o anglų kalbos mokė net Turkijoje.
Plati profesinė patirtis ir kelionės kone po visas Jungtines Valstijas
jam vėliau padėjo sukurti įtikinamą daugiasluoksnį fikcinio Holto
miestelio vaizdą. Šiaip Holtas sukurtas pagal Jumos miesto rytų
Kolorade modelį. Čia Kent Haruf gyveno XX a. devintojo
dešimtmečio pradžioje. 1984-aisiais pasirodė pirmasis jo
romanas „Sujungiantis ryšys“ (angl. „The Tie
That Binds“). Rašė ne tik romanus, bet ir apsakymus,
kuriuos publikavo literatūriniuose žurnaluose. Kūrybinį jo kelią
lydėjo daugiau nei trisdešimt metų trukusi pedagoginė veikla
– jis studentams dėstė anglų kalbą ir kūrybinio rašymo
pradmenis.
1999 m. pasirodęs romanas „Giesmė“
(angl. „Plainsong“) išgarsino Kent Haruf vardą visame
pasaulyje. Romanas tapo bestseleriu Jungtinėse Valstijose ir pateko tarp
Nacionalinio knygų apdovanojimo finalininkų. 2014 m. Kent Haruf
baigė savo paskutinį romaną „Mūsų sielos naktyje“, kuris
išverstas ir į lietuvių kalbą. Knyga pasirodė tik 2015 m., jau
po rašytojo mirties. 2017 m. pagal ją sukurtas filmas, kuriame
vaidino Robertas Redfordas ir Jane Fonda.
Prisimindamas savo
rašytojo karjerą, Kent Haruf sako dvidešimt metų
rašęs kaip įmanoma intensyviau. Savo kūrybinio rašymo
studentams jis visad pabrėždavo, kad šiai veiklai būtinas
užsispyrimas ir atkaklus darbas. Antras dalykas - pasitikėti savo
jėgomis, net kai kiti to nevertina. Pats rašytojas nemanė esąs
talentingas, todėl savo „nedidelę talento ugnelę“ kaip
galėdamas puoselėjo, sugrįždavo prie jos lyg „vienuolis ar
šventikas“ ir niekada neleisdavo jai užgesti.