Ženkliai PIGIAU - prekės vos iki 5€! Naršykite čia >>

Jonas Aistis (1904 m. – 1973 m.) – vienas žymiausių lietuvių lyrikų, kurio kūryba priskiriama neoromantizmo literatūros krypčiai. Poeto knyga „Užgesę chimeros akys“ (1937 m.) 1938-aisiais metais pelnė Lietuvos valstybinę literatūros premiją. Autorius buvo vertinamas ne tik literatūros kritikų, bet ir plačiosios visuomenės. To meto jaunuoliai mokėjo atmintinai daugelį J.

Jonas Aistis knygos

Rasta: 3

Rasta: 3

Aisčio eilėraščių. Na, o pati lyriko poezija turėjo didelį poveikį 4–5 dešimtmečio poetų kartai.

Tai nestebina, žinant, kad autorius itin akcentavo neoromantizmo idealus taip viliojusius to meto poezijos mėgėjus. Minėti neoromantizmo idealai poeto kūryboje priešpastatomi realybei, eilėraščiams būdinga eleginė nuotaika, graudūs motyvai, intymumas. Taip pat juose rasime modernią tradicinės kaimo pasaulėjautos išraišką, kuri, greičiausiai, neatsiejama nuo intelektualios, kosmopolitiškos Jono Aisčio asmenybės.

Užaugęs Lietuvoje, poetas 1936 m. gauna Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyksta į Prancūzijos Grenobilio universitetą studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros. Ši emigracija pakloja kelius tarptautiniam išsilavinimui, 1946-aisiais nuvedusiam Joną Aistį į JAV. Ten apsigyvenęs poetas iš pradžių dirbo Marianapolio kolegijoje, dėstė lietuvių, prancūzų ir ispanų kalbas. Na, o 1952 m. persikėlė į Niujorką, kur įsidarbino Laisvosios Europos komitete, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas. Nuo 1958-ųjų dirbo JAV Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Lietuvių eilėraščių ir dramų žanrui priskiriamos poeto kūrybos rinktinės „Katarsis“ pavadinimas puikiai perteikia vieną būdingiausių J. Aisčio lyrinio subjekto pasaulėžiūros motyvų. Poetas rėmėsi romantine katarsio interpretacija, teigiančia, kad „kūryba gimsta iš kančios, liūdesys neatsiejamai susijęs su grožiu.“ Su katarsiu glaudžiai susijusi ir artėjančio II pasaulinio karo nuojauta, kurią poetas perteikia romantiniais viduramžių įvaizdžiais.

Vieni būdingiausių Jono Aisčio kūrybos bruožų – jau minėta eleginė lyrinio subjekto ir pačių eilėraščių nuotaika, liūdesys, intymumas bei tėvynės ilgesys, vis iškylantis vėlesnėje, emigracijon persikėlusio poeto kūryboje. Jeigu ir jums nesvetimas neoromantizmo stilius, pasidomėkite ne vien J. Aisčio, bet ir kitų jo amžininkų kūryba. Įsigyti knygas internetu paprasta!