Knygų su minimaliais DEFEKTAIS PAPILDYMAS Naršykite čia >>>

0

Pirkėjų atsiliepimai

Gėlininkė

Kaina internetu: 10,89 €
Kaina knygyne: 11,99 €*
Sutaupote: 1,10 € (10%)
  • Pristatysime: per 12-48 val.*
Knygą turime sandėlyje

2022-05-31 10.89 InStock
Į krepšelį

Knygos "Gėlininkė" aprašymas

Antrasis pataisytas leidimas.

"Gėlininkė" -- žinomos aktorės, režisierės ir rašytojos Birutės Mar knyga vaikams. Tai romantiška apysaka apie gėlininkę Lėją, gyvenančią jaukiame kalnų miestelyje prie ežero, kur įsikūrę ir daug mielų gėlininkės kaimynų: tai sūrininkas ponas Adulis, grybautoja Leokadija, kepėjas Duoniukas, ponas Šiukšlius, laiškanešys Vėjelis ir kiti. Gėlininkė tarp žmonių jaučiasi truputį vieniša - tik gėlėms išdrįsta atverti savo širdį. Bet vieną dieną į miestelį atvyksta svetimšalis muzikantas Amadėjus, ir Lėjos gyvenimas ima keistis...

Knyga "Gėlininkė" tapo pirmojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureate (2014 m.), o 2015 m. nominuota "metų knygos vaikams" kategorijoje.

"Gėlininkė" - Kūrybos studijos Solo leidžiamos serijos "Birutės Mar knygų vaikams biblioteka" knyga (iliustravo žinoma dailininkė, grafikė Kristina Norvilaitė).

IŠTRAUKA

APIE MIESTELĮ IR JO GYVENTOJUS

Miestelis, kuriame gyveno gėlininkė, nebuvo į kitus panašus. Žmonės čia įsikūrė jau neatmenamai seniai ir turbūt tuo didžiavosi – norėjo, kad viskas liktų kaip kadaise. Siaurutės gatvės kilo aukštyn į kalną – atrodė lyg akmeniniai laiptai, kuriais miestelėnai tiesiog šokinėjo aukštyn žemyn. Ir gatvių pavadinimai buvo kitokie nei dideliuose miestuose: Lietaus gatvė, Saulėlydžio aikštė, Vėjų alėja, Tylos gatvelė… Namai – nedidukai, dviejų trijų aukštų, siauručiai kaip gatvės. Kiekviename aukšte po kambarėlį, – todėl ten gyvenę žmonės bėginėjo laiptais aukštyn žemyn, šūkčiodami vienas kitą.

Kaimynai, gyvenę skirtingose gatvelių pusėse, ištiesę pro langus rankas, galėjo pasisveikinti, paskolinti druskos ar aliejaus. Ir skalbinius džiovino, nutiesdami virves nuo vieno lango iki kito – per siaurą gatvę. Štai taip.

Net vakarieniavo kartu, susidauždami šaukštais pro langus tiesiog per gatvelę – taip palinkėdavo viens kitam gero apetito ir dalindavosi pyragu. Nereikėjo nė eiti vienam pas kitą į svečius!

Žemai papėdėje priešais miestelį tyvuliavęs ežeras miestelėnams atrodė panašus į jūrą. Kitas jo krantas buvo vos matyti. Kai sutemdavo, švietė daugybė tolimo miesto žiburėlių. Jie atrodė lyg žybčiojančios žvakutės, o gal – kaip ant žemės nusileidusios žvaigždės. Žvaigždžių danguje virš miestelio buvo daugybė – regis, jos čia susirinko švęsti ypatingos šventės.

„Žvaigždės panašios į mažyčius danguje šviečiančius jonvabalius. Gal tai dangaus gėlės? – kartais svajojo gėlininkė, žvelgdama į dangų vakarais. – Įdomu, koks pasaulis ten – kitoje ežero pusėje, už kalnų?“

Nors niekur nebuvo iškeliavusi, ji atspėjo: už kalnų plytėjo didelis pasaulis. Apie tai bylojo palei ežerą nusidriekęs geležinkelis ir miestelį kartais aplankantis gerasis traukinys. Vaikai lėkė pažiūrėti, kaip jis atriedėdavo, modami vijosi jį iš paskos.

Traukinys pūškavo iš vieno didelio miesto į kitą ir tik trumpam stabteldavo čia. Traukiniu keliavo laiškai ir naujienos iš tolimų miestų, kur viskas tikriausiai kitaip. Taip galvojo čionykščiai žmonės. Turbūt todėl ir pavadino traukinį geruoju – juk jis visada ką nors netikėta žada. Kaip rašė miestelio poetas Klausutis:

Traukinys visados kažką miela atveš –
seną draugą, gardžias lauktuves
ar bent ilgesį tolimo krašto,
kuriame niekados nebuvai…

Atriedėdavo traukinys kartą per dieną ir vis tuo pat metu. Prašvilpdavo lyg koks ateivis iš kito pasaulio, retai tesustodavo. Gėlininkė mėgo ateiti paspoksoti, kaip jis artėja ir vėl tolsta. Garvežio žibintai priekyje švietė kaip dvi didelės, kažkur skubančios akys…

Priešais Vėjų alėją ežero pakrantėje švytėjo baltos laivų burės, žvejai išplaukdavo gaudyti vakarienei žuvų. O miestelio pakrašty, Tylos gatvelėje, buvo kapinaičių šlaitas, apsodintas gėlėmis. Čia gyvieji lankė mirusiuosius – atėję ramiai pasėdėdavo vakarais. Gėlininkei atrodė, kad ten gyvena gėlėmis virtę žmonės.

Saulėlydžio aikštė buvo seniausia miestelyje, joje stūksojo akmeninė bažnytėlė. Varpai džiugiai žadino septintą ryto, o vėliau mušė kiekvieną dienos valandą, tad niekam nereikėjo nešioti laikrodžių.

Vasarą popietės būdavo nepaprastai karštos ir žmonės tūnojo namuose. Dažnai, kai jie užverdavo medines namų paslaptį serginčias langines, atrodė – čia nėra nė gyvos dvasios. Tik driežai šmirinėjo tarp saulės įšildytų akmenų ir jautėsi miestelio šeimininkais. Dailūs dryžuoti driežiukai.

Vis dėlto įdomiausia, kokie gi žmonės gyveno miestelyje? Gėlininkė mėgo per dienas stebėti praeivius gatvėse, turėjo laiko įsivaizduoti, kur jie skuba, kaip gyvena, ką veikia. „Kiekvienas jų – vis kitoks, kaip mažas pasaulis, kaip gėlės žiedas“, – stebėjosi ji.

Štai kad ir kaimynas ponas Adulis. Nors ir neblogos širdies storulis, bet iš įpročio visados bambantis ir rūkantis storą cigarą, nuo kurio dūmų raukėsi gėlės virš jo krautuvės vitrinos. Adulis, regis, nieko daugiau neveikė – tik pjaustė sūrį, rūkė cigarą, žiūrėjo televizorių, kabantį jam virš nosies ir bambėjo sau po nosimi. Atrodė toks pavargęs, lyg jam būtų kokie šeši šimtai metų. Turbūt todėl, kad buvo pernelyg rimtas žmogus. Darbas jam sekėsi – juk kiekviename miestelyje atsiras pirkėjų, kurie mėgsta sūrį su skylutėmis ar saldžią varškę.

– Atpjaukite man tą sūrio gabalėlį, kur daugiau skylučių! – prašydavo bene kasdien krautuvėje apsilankanti dar viena miestelio keistuolė – grybautoja ponia Leokadija. Nepatikėsit, ji nieko daugiau neveikė, tik grybavo! Paskui grybus džiovino, kaitino, marinavo, virė… O žiemą mėgavosi gyvenimu, valgydama džiovintų baravykų sriubą. Ji vietinių buvo net praminta „grybų bobute“ – visą gyvenimą pašventė grybams ir žinojo apie juos viską. Net mėgo piešti natiurmortus su voveraitėmis! Sutikusi miestelėną, ji paprastai skubėjo pranešti sensaciją: miške išdygo dar vienas grybas! Poniai Leokadijai atrodė, jog tai svarbiausia naujiena pasaulyje. Ji visur vedžiojosi savo geriausią bičiulį, auksaplaukį šunelį Mopsį. Šis buvo toks meilus, kad galėjo užbučiuoti kiekvieną sutiktąjį!

– Ponia Leokadija, kam jums sūris, jei norit kuo daugiau skylučių? – pjaustydamas sūrį, murmėjo ponas Adulis. Atseit, juokavo, bet nė nešyptelėjo. „Ir gyvena sau gražuolė! Visą gyvenimą vien grybus rinkti, pamanyk… O tiek yra rimtų dalykų!“



Kiti taip pat domėjosi


Parašykite atsiliepimą apie "Gėlininkė"

Būtina įvertinti prekę

Žanras: Grožinė lietuvių literatūra 6-8 metų vaikams

Online knygyno asortimente tūkstančiai įvairaus žanro knygų vaikams. Tarp jų ir kūrinys "Gėlininkė", kurį pristato Birutė Mar. Siūlome ne tik išsamų "Gėlininkė" aprašymą, bet ir susipažinti su kitomis panašia tema kuriančių vaikų ir jaunimo rašytojų knygomis, bei sužinoti, ką dar išleido Birutė Mar. Parengėme populiariausių Lietuvos ir užsienio autorių gyvenimo santraukas. 

Šiuolaikiniame knygyne surinkta viskas, ką reikia žinoti apie "Gėlininkė". Knygos puslapyje rasite trumpą siužetą, ištrauką, puslapių skaičių, leidimo metus, nurodytą kūrinio vertėją ir kitą naudingą informaciją. Daugelis knygų turi ir skaitytojų atsiliepimų skiltį. Jei tokių nėra – tapkite pirmuoju palikusiu savo nuomonę apie leidinį ir palengvinkite kitiems apsisprendimą pirkti. Įsigyti internetu knygą "Gėlininkė" dažnai yra pigiau. Pasitikrinkite, greičiausiai, mėgiamai knygai taikoma akcija ir ją nusipirksite už patrauklią kainą. 


Dažnai su "Gėlininkė" perkama kartu