Samanta Schweblin (g. 1978 m., Buenos Airės,
Argentina) – argentiniečių rašytoja, prozininkė.
Nors apie savo gyvenimą rašytoja pasakoja nedaug, žinoma, kad ji
studijavo vizualiuosius menus ir scenografiją. Kurti pradėjo būdama
dvidešimties ir šiandien yra laikoma vienu perspektyviausių
ispanakalbės literatūros balsų.
Samanta Schweblin teigia, kad labiausiai prie jos
kūrybiškumo prisidėjo senelis iš mamos pusės. Jis pats
buvo menininkas ir drąsino mergaitę nebijoti kurti, skatino rašyti
dienoraštį. Savaitgaliais jiedu lankydavo meno parodas, muziejus
ir spektaklius, kuriuos vėliau aptardavo. Būsimoji rašytoja
seneliui talkindavo ir jo dirbtuvėse – ją žavėjo cinko
plokšteles graviruojantys žmonės. Moteris sako niekad
neperpratusi šio meno, tačiau amatininkų veiklą gaubianti
paslaptis rado atgarsį ir jos knygų puslapiuose.
Pirmąją
savo knygą „Sutrikimo branduolys“ (isp. „El
núcleo del Disturbio“) Samanta Schweblin išleido 2002
m. Ji laimėjo Argentinos Nacionalinio menų fondo apdovanojimą. 2008
m. jos apsakymų rinktinė „Burna pilna paukščių“
buvo įvertinta „Casa de las Americas“ premija. 2015 m.
pasirodė trečiasis apsakymų rinkinys „Septyni tušti
namai“ (isp. „Siete casas vacías“). Pirmasis
Samanta Schweblin romanas „Prieraišumo laisvė“ buvo
nominuotas 2017-ųjų „Man Booker“ premijai. Dar kartą
šio įvertinimo ji sulaukė 2019-aisiais, kai komisija įvertino
„Burna pilna paukščių“ vertimą į anglų kalbą.
Rašytoja sako, kad pamėgtos kitų rašytojų
istorijos nejučia nusėda ir jos pačios kūryboje. Pamirštos
istorijos visada lieka yra gyvos pasąmonėje ir sugrįžta
netiesiogiai.
Nepaisant to, ji įsitikinusi, jog rašo
intuityviai ir kad kiekviena idėja pati diktuoja, kaip turi būti
perteikta.
Britų literatūros žurnalas „Granta“
2010 m. Samanta Schweblin įvardijo kaip vieną iš 22-jų
perspektyviausių ispanakalbių jaunųjų rašytojų. Savo
kūryboje ji didelį dėmesį skiria moterims, jų išgyvenimams ir
moters vietai visuomenėje. Ji sako besidžiaugianti, jog yra iš
Lotynų Amerikos.
