0

Honore de Balzac (Onorė de Balzakas)

Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac; 1799 m. gegužės 20 d., Tūras, Prancūzija - 1850 m. rugpjūčio 18 d. (51 metai) -  prancūzų rašytojas, vienas žymiausių realistinio romano meistrų.



Būsimojo rašytojo tėvas buvo valstietis iš Langedoko, kuris praturtėjo per Prancūzijos buržuazinę revoliuciją.

Honore de Balzac (Onorė de Balzakas) knygos



Motina, kilusi iš turtingos audinių prekeivio šeimos, buvo 32 metais jaunesnė už tėvą. Ji mėgo linksmybes, laisvę ir vyrus. Savo nesantuokinių meilės ryšių neslėpė nuo sutuoktinio. Ji pagimdė nesantuokinį sūnų, kuriuo rūpinosi labiau negu Onorė. Onorė buvo atiduotas auginti žindyvei, o vėliau keliavo iš vieno pensiono į kitą. Onorė visą gyvenimą jautė nuoskaudą ir motinos meilės trūkumą.

Po revoliucijos tėvas, norėdamas būti "arčiau" inteligentijos, pasikeitė pavardę į Balzac, nors tikroji jų pavardė buvo Balsa. Praturtėjęs jis tapo Turo miesto mero padėjėju ir svajojo, kad jo sūnus taptų advokatu. Iš pradžių Onorė buvo išsiųstas mokytis į Vendomo koledžą, kur jam iš karto nepatiko. Mokslo metu buvo uždrausti bet kokie ryšiai su šeima (tėvai jį galėjo
aplankyti tik per Kalėdas), o gyvenimo sąlygos buvo nepaprastai
griežtos. Jis blogai mokėsi ir nesutarė su mokytojais - jiems jis atrodė nepaklusnus ir tingus vaikas. 14 m. Onorė sunkiai susirgo ir buvo išsiųstas namo. Į kolegiją jis daugiau negrįžo ir mokslus baigė neakivaizdžiai.

1816 m. šeima atvyko gyventi į Paryžių. Onorė, tėvo pageidavimu įstojo į Paryžiaus teisės mokyklą, Tačiau jaunuolį daug labiau negu teisės mokslai viliojo literatūra. Jis labai daug skaitė, bandė rašyti pats.

Jo pirmieji romanai buvo persmelkti romantizmo dvasia. Pats autorius laikė juos nesėkmingais ir stengėsi juos užmiršti.

1825-1828 m. Bazakas išbandė leidybos verslą, tačiau nesėkmingai.

Balzakas garsėjo kaip darboholikas. Jis dirbo 15 valandų per dieną ir išleisdavo 5-6 romanus per metus. Palengva šlovė jį surado.


Balzakas savo kūriniuose rašė tai, ką matė kasdieniam gyvenimą: apie Paryžiaus ir Prancūzijos provincijos gyvenimą, apie vargšus ir aristokratus. Jo romanai turėjo ir filosofinį prieskonį - juose buvo rašoma apie to meto Prancūzijos visuomenės socialines problemas. Vėliau Balzakas sujungė visus romanus į vieną didelį ciklą, kurį pavadino "Žmogiškąja komedija". Ciklas padalintas į tris dalis: "Papročių etiudai" (šioje dalyje yra romanas "Kurtizanių spindesys ir skurdas"), "Filosofiniai etiudai" (čia yra romanas "Šagrenės oda") ir "Analitiniai etiudai" (į šią dalį autorius įtraukė ir dalį autobiografinių kūrinių).
1845 m. Balzakas apdovanotas Garbės legiono ordinu.


Jo pirmoji moteris buvo Laura de Bernie. Jai buvo 40 metų. Onorė ji buvo kaip motina ir, turbūt, sugebėjo ją pakeisti, tapdama ištikimu draugu ir patarėju. Meilės romanas baigėsi, tačiau pora išlaikė draugiškus santykius ir susirašinėjo iki pat rašytojo mirties.

 Išgarsėjęs rašytojas gaudavo labai daug gerbėjų laiškų. Vienas toks laiškas (iš pradžių anonimiškai) buvo didžiosios rašytojo meilės pradžia. Tai buvo pažintis su lenkų grafiene Evelina Hanska. Ji buvo ištekėjusi už turtingo žemvaldžio. Tarp Balzako ir grafienės Hanskos įsiplieskė meilė, bet net po vyro mirties ji nesiryžo tapti teisėta rašytojo žmona, nes bijojo prarasti po vyro mirties likusį palikimą, kurį norėjo perduoti savo dukrai.

Balzakas dažnai lankydavosi pas mylimą moterį Rusijoje, tačiau susituokė jie tik po 17 metų - 1850 metais. Onorė buvo 51 metai, jis buvo laimingas. Deja, jų laimė buvo trumpalaikė, nes grįžęs į tėvynę rašytojas susirgo ir 1950 m. rugpjūčio 18 d. mirė.

Žmonai jis paliko didžiules skolas. Kad sumokėtų skolas, Evelina pardavė visą savo turtą Rusijoje ir su dukra grįžo į Paryžių. Ji prisiėmė rašytojo motinos globą ir likusius 30 savo gyvenimo metų rūpinosi Balzako literatūriniu palikimu.



Rašytojas buvo iškilmingai palaidotas Per Lašezo kapinėse Paryžiuje. Jo karstą per laidotuves pasikeisdami nešė visi garsiausi to meto prancūzų rašytojai, tarp jų Alexandre Dumas ir Viktoras Hugo.