Toliau mokėsi neakivaizdiniu būdu.
Buvo pakviestas į "Valstiečių laikraštį" dirbti
žurnalistu, tačiau prasidėjo karas, ir Jonas Avyžius liko
Mėdginuose.
1944 metais J. Avyžius buvo mobilizuotas ir išvyko į frontą, dalyvavo
Kuršo mūšiuose Latvijoje.
Po karo dirbo Radijo komitete, vėliau buvo pakviestas į „Jaunimo
gretų“ žurnalą, o tais pačiais metais ir į laikraščio “Tiesa“
redakciją, kur dirbo apybraižininku.
1949 m. nusprendė pasišvęsti literatūriniam darbui.
Garsiausi romanai: „Į stiklo kalną“ (1961), „Kaimas kryžkelėje“
(1964), Sodybų tuštėjimo metas“ ( 1970, T. 2- 1989), „Chameleono
spalvos“ (1978), „Degimai“ (1982). Po rašytojo mirties išleisti
nebaigti kūriniai „Ir išmuš tavo valanda“ (2002) ir „Viskas
praeina; Neapykanta grūdinti“ (2003).
Žinomiausios knygelės vaikams: „Aštuonetas iš Trepsės namų“,
„Didžiojo Užutekio gyventojai“, „Bardo nuotykiai ir žygiai“,
„Kaip kurmis amatą keitė“, „Bėkim, žvėrys,
pažiūrėti“, „Gėlė mažylė“, „Geležinis
nykštukas“, „Juodažvaigždis arkliukas“, „Mažos
pasakos“, „Melagėlio botagėlis“, „Neklaužada
Kastytė“, „Neregėta gėlė“, „Šarkos gudrybė“ ir
kt.
Už romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ Jonui Avyžiui 1976 m.
paskirta Lenino premija – aukščiausias to meto literatūrinis
apdovanojimas.
Prasidėjus Atgimimo laikotarpiui Jonas Avyžius nedvejodamas rėmė
Sąjūdžio idėjas. 1996 metais pagal Tėvynės Sąjungos (Lietuvos
konservatorių ) sąrašą jis išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu,
kaip vyriausias amžiumi Seimo narys, pirmininkavo pirmajam šios
kadencijos parlamento posėdžiui, dirbo Seimo švietimo, mokslo ir
kultūros komitete. Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir jos kultūrai
Jonas Avyžius apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino
ordinu.
Rašytojas palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
