Vladimiras Nabokovas

Jo tėvas - Vladimiras Dmitrievičius Nabokovas - dvarininkas, politinis veikėjas, Valstybės dūmos Kadetų partijos narys, advokatas.
Pagal šeimos tradicijas Vladimiras  tėvų namuose gavo puikų išsilavinimą, jau vaikystėje laisvai kalbėjo anglų kalba, nuo penkių metų buvo mokomas ir prancūzų kalbos. Žaidė šachmatais, sportavo. Gimtajame mieste ir šeimos vasarnamyje praleistą laimingą vaikystę rašytojas prisiminė visą gyvenimą. Vaikystėje susidomėjo ir entomologija. Šis susidomėjimas, ypač drugeliais, išliko visą gyvenimą.
Baigė vieną iš elitinių Sank Peterburgo mokyklų - Teniševo gimnaziją.

1916 m. pasirodė pirmasis jo eilėraščių rinkinys.
Spalio revoliucija privertė Nabokovų šeimą išvykti iš Rusijos. 1919 m. šeima emigravo į Angliją ir Nabokovas dvejus metus Kembridže studijavo rusų ir prancūzų literatūrą.

1922 m. persikėlė į Vokietiją. Pragyvenimui užsidirbdavo privačiomis kalbų ir teniso pamokomis, sudarinėjo laikraštyje spausdinamas šachmatų partijas, bandė filmuotis vokiečių kine.
1926 m. praėjus metams po vedybų su Vera Slonim, pasirodė pirmasis Nabokovą išgarsinęs romanas „Mašenka“.
Vokietijoje V. Nabokovas gyveno atsiskyręs, nedalyvavo literatų susiėjimuose, nebendravo su kitais rusų emigrantais. Emigrantų kritikai atsiliepdavo apie V. Nabokovą kaip apie „keistuolį rašytoją“.
Per dešimtmetį paskelbė nemažai kūrinių: apsakymą „Čiorbo sugrįžimas“ (1928), apysaką „Lužino gynyba“ (1930), romanus „Camera Obscura“ (1933), „Neviltis“ (1934), „Kvietimas bausmei“ (1935-1936), „Dovana“ (1937).

1937 m. Nabokovas išvyko iš Vokietijos, nes ten jau kėlė galvą fašistinis režimas. Iš pradžių jis su žmona ir sūnumi iki 1940 m. gyveno Paryžiuje, vėliau persikėlė į JAV. Čia V. Nabokovas pradėjo rašyti anglų kalba ir kūrinius pasirašydavo savo tikrąją pavarde (iki tol jis pasirašinėjo Vladimiro Syrino slapyvardžiu).
Amerikoje Nabokovas dėstytojavo įvairiuose universitetuose, kelerius metus Harvardo universitete buvo lyginamosios zoologijos muziejaus drugelių skyriaus darbuotojas.

Pirmasis romanas anglų kalba - „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ (1940), vėliau pasirodė „Kiti krantai“ (1954), „Pninas“ (1957) ir, galiausiai, 1955 m. romanas „Lolita“ - bestseleris atnešęs autoriui pasaulinę šlovę.
Honorarai gauti už šį romaną leido V. Nabokovui užsiimti tik literatūrine veikla. 1960 m. V. Nabokovas grįžo į Europą, apsistojo Montro miestelyje prie Ženevos ežero ir tapo laisvu rašytoju. Šveicarijoje parašyti jo romanai „Blyški liepsna“ ir „Ada“.
Išvertė į anglų kalbą Puškino „Eugenijų Oneginą“, M. Lermontovo „Mūsų laikų didvyrį“, daug rusų poezijos klasikos.

Vladimiras Nabokovas mirė 1977 m. liepos 2 d. Šveicarijoje.