0

Petruškos sindromas

  • Nuolaida knygai -77%
3.7
(3 įvertinimai)
Internetu: 2,29 €
Knygyne: 9,89 €*
Sutaupote: 7.60 € (77%)
  • Pristatysime: per 12-48 val.*
Turime sandėlyje
2015-10-12 Skaitytoja

Romanas puikus. Tiesa, rusiškai skaityti smagiau, nes Rubinos žodis svarus, tikslus, spalvingas, nors vertimas tikrai geras.
Na, o dėl bla bla bla - reikėtų iki tokių knygų "priaugti". Tai ne skaitalas, o TIKRAS didžiosios literatūros ROMANAS.

Informacija

Petruškos sindromas

  • Leidėjas: Nordina
  • Išleidimo metai: 2013
  • Formatas: 15x22, minkšti viršeliai
  • Puslapių skaičius: 336
  • ISBN ar kodas: 9786099551807

2.29 In stock
Į krepšelį
Aprašymas

"Kartą, savo galia orą versdamas vandeniu, o vandenį - krauju ir plūkdamas jį į kūną, aš sukūriau žmogišką būtybę - berniuką, sykiu padariau šį tą iškilnesnio už Kūrėjo dirbinį. Mat jis žmogų nulipdė iš molio, o aš sukūriau iš oro - tai daug sunkiau..."

Tada mes supratome, kad jis (Simonas Kerėtojas) pasakoja apie berniuką, kurį nužudė, o jo sielą paėmė sau į tarnus."


Pseudoklementinai II a. po Kr.


Pirmasis lietuviškai išėjęs garsiosios Dinos Rubinos kūrinys "Petruškos sindromas" - įstabus romanas. Rašytojos kūriniai išversti į aštuoniolika kalbų, jų tiražas jau perkopė tris milijonus egzempliorių.

Tai romanas, kuriame susipina trys žanrai: kvapą gniaužiantis ir tuo pat metu beveik gotikinis romanas apie lėles ir lėlininkus, šeimos detektyvas ir psichologinė drama. Kūrinyje kunkulioja aistros, autorė įvairiais aspektais subtiliai analizuoja žmogaus kaip lėlės Kūrėjo rankose metaforą, asmenybės ir Likimo santykį, žmogaus pastangas įveikti savo giminę persekiojantį prakeiksmą.

Žavi, originali, sodri ir vaizdinga kūrinio kalba.


Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė

Ištrauka

PIRMA DALIS


PIRMAS SKYRIUS


„...Ir būk tu prakeiktas su visu savo balaganu! Tikiuosi, niekados daugiau tavęs nebepamatysiu. Gana, pusę gyvenimo nugyvenau už lėlininko širmos. Ir jei kada nors, tegul ir atsitiktinai, tu priešais mane išdygsi..."


„Išdygsiu, tikrai išdygsiu... Po kokių penkių valandų imsiu ir išdygsiu, džiaugsme tu mano."

Jis gražiai sulankstė jau gerokai apsitrynusj, per žodį „lėlininko" perlenktą lapelį, kyštelėjo jį į vidinę striukės kišenę ir patenkintas nusišypsojo: viskas gerai. Viskas, galima sakyti, nuostabu, ji sveiksta...

Jis apglėbė žvilgsniu Prahos oro uosto salę, kur vos vos judino pelekus naktiniai keleiviai, laukdami kvietimo į lėktuvą, o už baro karštai dūsavo ir šnypšdamas purkštė į puodelį pieno putą kavos slibinukas, ir vėl ėmė stebėti tiedvi - senelę ir nenuoramą kokių penkerių metų anūkę.

Saulė dar tik rengėsi tekėti, o mergaitė buvo kupina pašėlusios energijos, ko negalėjai pasakyti apie jos nudususią senelę. Mergaitė strikinėjo čia dešine, čia kaire koja, užšokdavo keliais ant suolo, vėl nuslysdavo žemėn ir, apibėgusi didelį ratą, pasileisdavo prie senosios su dar vienu klausimu: „Se-e-e! O kuo lėktuvas kakoja - benzinu?!"

Toji nukamuota šūkčiojo:

- Nome! Nome! Eikš gi, prisėsk šalia nors minutėlę, je-e-e-rgu-tė-ė-ėliau!

Galiausiai senoji nukeipo. Jos akys apsimiglojo, galva iš lėto loštelėjo į krėslo atramą, smakras bejėgiškai ir švelniai atkrago, burną pražiodino žiovulys - taip ji ir pasiliko. Vos girdimai, o paskui vis garsiau jos gerklėje ėmė purslioti klekesys.

Mergaitė stabtelėjo priešais senelę. Porą minučių ji sustingusi plėšriai stebėjo visą besirutuliojančią uvertiūrą: senosios galva vis labiau lošėsi, burna vis plačiau žiojosi, knarksmo kontrapunkte suteliūškavo pritariamieji balsai, trelės, foršlagai, ir netrukus šis pergalingas choralas tolygiame oro uosto gaudesyje išsiliejo su išties polifonine galia.

Spyruokliuojamai čiužinėdama mergytė slinko vis artyn, artyn... užsiropštė ant gretimo suolo ir, pilvu užgulusi ranktūrį, iš lėto prisiartino prie knarksmo šaltinio. Jos negailestingas pailgas veidukas spindėjo tyrėjos domesiu. Dirstelėjusi tiesiai į pravirą senelės burną, ji sustingo apimta pagarbiai abejingo siaubo: taip laukinis žvelgia į kunkuliuojančio ugnikalnio kraterį...

- No-o-me-e-e! Raminkis-s-s-s... Gana iš-š-šdykauti... Leis-s-sk s-s-senelei ramiai pas-s-snaus-s-sti ir paknarkti... s-s-s...

Mergytė atšoko. Balsas - šnypščiamas švilpesys - sklido ne iš senelės burnos, o iš kažkur kitur... Apimta siaubo ji apsidairė. Jai už nugaros sėdėjo keistas, panašus į indėną dėdulė: įdubę skruostai, ereliška nosis, pailgas smakras, ant striukės apykaklės nutįsusi kaselė. Keisčiausios buvo jo akys - tiršto rūko spalvos. Kietai sučiaupęs plonas lūpas ir kairės rankos pirštais nesąmoningai barbendamas į krėslo ranktūrį, jis išsiblaškęs žvelgė į priešais kabančią švieslentę. Ten, kur turėjo būti jo dešinė ranka... - o siaube!!! - raitydamasi rangėsi ir ant uodegos stojosi gyvatė!

Ji šnypštė žmogaus balsu!!!

Gyvatė pamažu kilo iš atraitotos iki alkūnės jo striukės dešinės rankovės, siūbuodama plokščia galva, mirksėdama akimi ir kyščiodama dvišaką liežuvį...

„Jis padarė tai iš rankos!" - susivokė mergytė, cyptelėjo, šoktelėjo ir suakmenėjo, nenuleisdama akių nuo tos tarsi guma lanksčios, bekaulės rankos... Iš smiliaus ir nykščio susuktoje angelėje virpantis mažasis pirštas tapdavo čia mirksinčia akimi, čia kyščiojančiu liežuvėliu. O svarbiausia - gyvatė kalbėjo pati, tikrai pati, dėdulė tylėjo, garbės žodis, tylėjo! Jo burna buvo sučiaupta kaip rūstaus indėno iš amerikietiškų filmų.

- Dar! - kimiai įsakė mergytė, tebespigindama į gyvatę. Tada gyvatė šleptelėjo nuo rankos, o atsivėręs didelis delnas su

ilgais pirštais akimirksniu virto triušiu.

- Ak, tu pramuštgalve Nome! - sucypė triušis, krutindamas ausis ir šokinėdamas ant užmestos dėdulės kojos. - Ne tu viena moki taip šokinėti!

Šįkart mergytė įsisiurbė akimis į sučiauptą indėno burną. Spjaut jai į tą triušį, bet iš kur sklinda balsas? Negi šitaip būna?!

- Dar! - maldaujamai šūktelėjo ji.

Dėdulė nusviedė triušį po krėslu, nusiraitojo striukės rankovę ir pakimusiu balsu tarė:

- Gana to gero... užteks. Jau ir reisą paskelbė, žadink senelę.

Ir kol keleiviai spraudėsi pro įliemenuotas stiuardeses, kol kišo į bagažines krepšius ir atsisėdę sagstėsi saugos diržus, mergaitė vis tiesė galvą, akimis ieškodama to keistuolio indėno su kasele ir tokia nuostabia, stebuklinga ranka, kalbančia įvairiais balsais...

O jis klestelėjo prie lango, įsisupo į ploną apklotą ir akimirksniu užmigo dar prieš lėktuvui įsibėgėjant ir pakylant - skraidydamas visados miegodavo. Epizodas su gyvate ir triušiu tebuvo proga patikrinti su žiūrovu naują sumanymą.

Jis niekada nesistengė įtikti vaikams ir apskritai mažai kreipė į juos dėmesio. Per visą savo gyvenimą jis mylėjo tik vieną vaiką - tą jau suaugusią mergaitę, kuri dabar sveiko Jeruzalės klinikoje. Tai ji ligai atslūgstant paprastai rašydavo jam piktus paskutinius laiškus.
2015-10-12 Skaitytoja

Romanas puikus. Tiesa, rusiškai skaityti smagiau, nes Rubinos žodis svarus, tikslus, spalvingas, nors vertimas tikrai geras.
Na, o dėl bla bla bla - reikėtų iki tokių knygų "priaugti". Tai ne skaitalas, o TIKRAS didžiosios literatūros ROMANAS.

2014-05-16 Rasa

Labai išgirtas romanas, bet neįdomus visiškai - tiesiog bla bla bla:)

2013-12-02 Irma

Dina Rubina rašo rusiškai, o gyvena Izraelyje. Jos kūriniai dievinami visame pasaulyje. Belieka tik padėkoti „Nordinai“ už vertimą ir nusistebėti mūsų didžiosiomis leidyklomis, kad pražiopsojo šią autorę. Reikėtų rimtesnės reklamos, nes knyga gali praslįsti mažai kieno pastebėta. Skaitykite visi:)

Parašykite atsiliepimą apie prekę!

Būtina įvertinti prekę

Dažniausiai perkama kartu