Vincas Mykolaitis-Putinas

Vincas Mykolaitis pradėjo mokytis Gudelių pradinėje mokykloje, vėliau - Marijampolės gimnazijoje. 1909 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją.

Laikraštyje „Šaltinis“ 1911 m. pasirodė pirmasis rašytojo eilėraštis „Sursum corda“, pasirašytas Putino slapyvardžiu.

Nuo 1915 m. studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje.

1917 m. Sankt Peterburge išleido pirmąjį lyrikos rinkinį „Raudoni žiedai“ kartu su poema „Kunigaikštis Žvainys“.

1918 m. gavo Amerikos lietuvių Tautos fondo stipendiją, suteikiančią galimybę studijuoti Fribūro universitete Šveicarijoje. Studijų metais rašytojas subrendo kūrybiškai: parašė nemažai eilėraščių, sukūrė poetinę dramą „Valdovo sūnus“. Kritikai palankiai vertino naujus kūrinius.

Fribūro universitete apgynė disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką,  gavo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Vėliau metus stažavo Miuncheno universitete.

1923 m. – Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, nuo 1928 m. – profesorius, ilgalaikis literatūrinio žurnalo „Židinys“ redaktorius.

1927 m. išleistas žymiausias jo simbolistinių eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“, tada  V.  Mykolaitis -Putinas tapo vienu ryškiausių lietuvių poetų.

1933 m. baigė rašyti romaną „Altorių šešėly“.

1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės ir sukūrė šeimą (žmona Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė). Už tai 1936 m. Vilkaviškio vyskupijos tribunolo sprendimu buvo degraduotas ir ekskomunikuotas.  Tik 1966 m. konfesinės bausmės buvo atleistos.

1940 m. pradžioje kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetu persikėlė dirbti ir gyventi į Vilnių. Pradėjo profesoriauti Vilniaus universitete, dėstė lietuvių literatūrą, kurį laiką vadovavo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrai.  1941 m. tapo Lietuvių literatūros instituto  direktoriumi.

Mirė 1967 m. Kačerginėje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.